Rokiškyje kuriasi antroji šeimyna: „Pelėdžiukų“ pavadinimą padiktavo sunki kasdienybė (0)

Publikuota: 2023-10-11 Kategorija: Gyvenimas
Rokiškyje kuriasi antroji šeimyna: „Pelėdžiukų“ pavadinimą padiktavo sunki kasdienybė
Asmeninio archyvo nuotr. / Žaisminga fotosesija: Ž. ir T. Zamaliauskų „Pelėdžiukų“ Šeimyna (dėl duomenų apsaugos globojamus vaikus nuotraukoje keičia žavūs pelėdžiukai).

Įkurti Šeimyną Tomui ir Žydrūnei Zamaliauskams yra, tiesiog, formalumas, nes meilę, šilumą ir rūpestį svetimiems vaikams jie dovanoja jau daugiau nei 4-erius metus. Pora sako paprastais globėjais galėję būti ir toliau, tačiau oficialiai įregistruoti Šeimyną ryžosi siekdami palengvinti biurokratinę naštą.

Sutuoktiniai papasakojo apie Šeimynos idėją ir jos įkūrimo sunkumus, apie patirtis priimant svetimus, psichologiškai ir, neretai – fiziškai, sužalotus vaikus bei apie džiaugsmą, kai „paslydusiems“ tėvams pavyksta atsitiesti...

Nuo paros iki kelerių metų

–Tema, lyg ir, nelengva ir skaudi. Kita vertus – reikia džiaugtis, kad aplink yra nesavanaudiškų žmonių. Kodėl pasirinkote Šeimynos kelią, juk jis – nelengvas?

Žydrūnė: – Tikrai nelengvas, yra reikalavimų, bet kuriamės. Globėjais esame jau seniai, ir vaikus „turim“ seniai, tai keičiasi tik statusas. Pradėjome 2019 m. kaip budintys globėjai: priimdavom vaikus ir parai, ir dviem, ir pusantrų metų. Paskui tapome nuolatiniais, o šiandien esam globėjai-profesionalai. Sutikome jaunuolį, 10-metį berniuką, kurį paėmėme į nuolatinę globą. Ir dabar, praktiškai visą laiką, turime globojamų vaikų. Tačiau būdami globėjais susiduriame su tam tikrais biurokratiniais sunkumais. Todėl apgalvoję ir tarpusavyje pasitarę nusprendėme, kad norime tęsti šį kelią ir kovo 6 d. pateikėme prašymą Rokiškio rajono savivaldybei dėl Šeimynos steigimo, o rugpjūčio 10 d. jau įregistravome Tomo ir Žydrūnės „Pelėdžiukų“ šeimyną. Na, tas žodis „įregistravome“ gal irgi kiek apgaulingas: įregistravome, tačiau licencijos dar neturime.

–Rokiškio rajone Jūs būsite antroji Šeimyna, tad gal galite šiek tiek plačiau papasakoti – ar tas procesas toks sudėtingas, kad laukiate daugiau nei pusę metų?

Tomas: –Kaip globėjai, mes atitinkame visas sąlygas. Licencijos gavimas neturėjo tiek užtrukti, tačiau... Norėjome vaikams suteikti dar daugiau komforto, dar labiau pagerinti sąlygas, žinoma, pagalvojome ir apie Šeimynos įregistravimą, tad atlikome remontą – įrengėm papildomą tualetą antrame aukšte. Ir va čia „užkliuvom“– negaunam licencijos, nes pasikeitė namo išplanavimas ir yra reikalingas naujas pastato planas. Tai pasidarėm sau „meškos paslaugą“: dabar tenka laukti dokumentų ir užtai „stringam“ (juokiasi – aut. past.). Na, labai tikimės, kad bent jau prieš Kalėdas būsime licencijuota „Pelėdžiukų“ šeimyna.

–„Pelėdžiukų“ šeimyna – kodėl toks pavadinimas?

Žydrūnė: – Nes mes tokie – nemiegantys (juokiasi – aut. past.). Ne vienas vaikas pas mus atvyko būtent naktį. Ne viena bemiegė naktis per šiuos metus praleista budint, saugant, liūliuojant ar, tiesiog, būnant netoliese vaikų.

–Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad dabar esate globėjai-profesionalai. Ką tai reiškia ir kuo skiriasi nuo Šeimynos statuso?

– Kai tampi profesionalus globėjas, tampi įstatyminis vaiko atstovas. Nebereikia, pavyzdžiui, su vaiku važiuojant į gydymo įstaigą skambinti Vaiko teisių tarnybai ar globos centrui ir prašyti pažymos, patvirtinančios, kad esi globėja, kad turi teisę vaiką rodyti medikams. Esi kaip mama. Užtenka po visko informuoti Vaiko teisių atstovus. O Šeimyna dar labiau sutrumpina biurokratinius reikalus. Tačiau svarbiausias dalykas, kad Šeimynoje yra mama ir tėtis, o kaip globėja aš esu viena.

– Viena? O koks tada Jūsų vyro „vaidmuo“ globėjų statuse?

– Na, aš dabar dirbu pagal individualią veiklą – stacionari globa, moku mokesčius pagal individualios veiklos kriterijus. Sutartį su Globos centru gali sudaryti tik vienas iš šeimos narių. Todėl Tomas negali atstovauti vaiko susirinkimuose mokykloje ar darželyje, gydymo įstaigoje. Viską daryti galiu tik aš viena. Įsivaizduokite: 6 ar 8 vaikai, visur bėgioti turiu viena. Jei yra įregistruota Šeimyna, tai viskas kitaip: Tomas irgi turi visas teises, nes Šeimyna yra mūsų bendra. Išlenda tokių visokių minusų, po kurių imi galvoti, kas tau geriau, patogiau.

–Įstatymų vingrybės... Ar jas visas Jūs patys išnarpliojate, ar sulaukiate specialistų pagalbos?

Tomas: – Mes patys labai daug susirandam ir net pateikiam specialistams (juokiasi – aut. past.). Nes ir su Šeimynos registravimu buvo nesklandumų: rugpjūčio 10 d. įregistruojam, bet dar neturim licencijos, pajamų negaunam, o mokesčius mums pradėjo skaičiuoti iš karto nuo registracijos dienos. Čia susikirto du vienas kitam prieštaraujantys įstatymai: viename teigiama, kad turi mokėti iš karto, kai tik įregistruoji Šeimyną, kitame – kad negali Šeimyna vykdyti veiklos, kol neturi licencijos ir negauna pajamų – skirto išlaikymo, tad nereikia mokėti ir mokesčių.

Žydrūnė: – Kai įkuri Šeimyną, su savivaldybe sudarai specialią sutartį ir Šeimynos dalyviui moka išlaikymo pajamas. Mes licencijos neturim, pajamų negaunam, o turėjom sumokėti 400 eurų VSD skolos. Ir tai tik už 20 dienų buvo. Suskubom aiškintis, kame čia reikalas. Nes sulaukus skambučio iš „Sodros“, kad – arba susimokam, arba, jei banko sąskaitoje yra pinigų, jie bus automatiškai nuskaičiuoti, kitų atveju perduos antstoliam, ištinka šokas. Aš susimokėjau, bet pradėjom domėtis kodėl? Aš – į savivaldybę – ten visi sutrikę – kodėl, kaip čia gali būti? Bet, kad ir pačioje „Sodroje“ specialistai „pasiklydę“.

Tomas: – Susiradau įstatymus, nuvažiuojam į „Sodros“ Rokiškio skyrių, bandau aiškinti, kad taip negalima. O man sako: „Pas mus parašyta, kad įkurus Šeimyną mokesčiai pradedami skaičiuoti iš karto“. Aš kartoju joms, kad įstatymas įstatymui prieštarauja – juk mes pajamų negaunam. Deja, joms įrodyti nepavyko... Kreipėmės į Seimo narį Tomą Tomiliną.

Žydrūnė: – Aš jam paskambinau ir sakau: „Arba aš kažko nesuprantu, arba esu pirma, kuriai tai užkliuvo“. Paaiškėjo, kad daug kam tai kliuvo, tik niekas šio klausimo nekėlė. Mokėjo tokias sumas ir tiek. Gerai, jei pavyksta per mėnesį pradėti Šeimynos veiklą. O jei ne? Taigi, T. Tomilinas pažadėjo pasidomėti, perskambino po kelių dienų, sako: „Yra parašyta įstatymuose, kad reikia mokėti“. Aš įstatymų ir nekvestionuoju, bet kad jie tarpusavyje nesusiderina, nes kitur teigiama, jog jei negauni pajamų, nereikia mokėti. Nusiuntėm jam sužymėję ir sudėlioję visus įstatymus. Jis su savo komanda išnagrinėjo, išdiskutavo ir skubos tvarka centrinėje „Sodroje“ pakeitė interpretacijos doktriną. Jai ne T. Tomilino supratingumas ir pagalba, taip ir būtume toliau mokėję mokestį už nevykdomą veiklą. Ačiū Jam ir jo komandai.

– Ir tapot precedentu kitoms Šeimynoms ateityje?

– Taip. Dabar visiems, kurie norės kurti Šeimynas, bet rankose neturės sutarties ir licencijos, mokesčiai nebus skaičiuojami. Didžiulis pliusas. Juk iš savo šeimos atimi nemenką sumą.

– Ar tai buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte?  

Tomas: – Sudėtinga savivaldybėje dėl to, kad ten nėra teisinio atstovo, kuris galėtų išsiaiškinti. Pvz.: iškilo problema ir aš žinau, kad savivaldybėj yra specialistas, aš jam paskambinu, pasakau ir jis gvildena tą problemą. Ne tik Šeimynom, bet ir globėjams tas pats. Yra įkurta ir globėjų asociacija, bet kai tau iškyla problema, visi paprasti žmonės nenori į tai veltis ir tu lieki vienas. Mūsų atveju – abu.

– Gerai, kad jūs stiprūs ir nepametėt visko pusiaukelėje. Ne visi tokie.

– Taip, bet kito kelio nėra: jei tu neišsiaiškinsi iki galo, pats vienas ir kentėsi.

– O socialinės paramos ir sveikatos skyriaus specialistai savivaldybėje – jie negebėjo pagelbėti?

Tomas: – Specialistės tikrai bendradarbiauja, bet jų veiklos sritis – siaura ir jos negali visko žinoti. Ir pačios sako: Rokiškio rajone yra tik viena Šeimyna, kuri atvyko jau beveik susikūrusi. Nebuvo tiek reikalų. Negaliu sakyti, kad savivaldybės darbuotojos nieko nedarė: irgi skambinėjo, ieškojo kontaktų, bandė išsiaiškinti tam tikrus dalykus. Bet kitą kartą mums pavyksta geriau, greičiau. Jos turi ir kitų darbų. O mums kiekvienam atrodo, kad – atsitiko, „dega“ ir išspręsti nori čia ir dabar. Todėl įdedam patys labai daug pastangų.

– Tai gal kituose rajonuose specialistai kiek daugiau patirties turėtų?

– Kad mažai tų Šeimynų Lietuvoje yra. Gal tik 58 ir jų mažėja.

– Galiu paklausti šiek tiek apie vaikus: ar turite savų?

– Taip, turim du. Bet jie jau išvažiavę.

– O kiek nuo 2019 metų jau išleidot ne savų? Apskritai, ar pamenate pirmuosius vaikus?

Žydrūnė: – Išleidome 6 ir 4 liko. Aišku, nebuvo taip, kad visi vienu metu atėjo. Pati pradžia, kai baigėm globėjų mokslus, buvo su daugybe nežinomųjų: kaip čia bus, kas čia bus... Vis sakydavom: dar duokit mums susikaupti, dar duokit mums suvokti. Bet birželio 6 d. man paskambino ir sako: „Žinokit, mums reikia pagalbos. Turim tris“. Galvoju: „Ką tris?“. Buvau išvažiavus apsipirkti, bet grįžau tik su pusryčių pakeliu – viską pamiršau. Sulaukę skambučio turime pusvalandį ar valandą laiko apsiręsti. Ir iš karto trys: šaunūs, stiprų tarpusavio ryšį turintys vaikai. Ne iš mūsų rajono pas mus irgi buvo pora vaikų. Trumpai. Bet dabar jau yra susitarimas iš kitų rajonų neimti. Nes pasitaiko, kai fiziškai tu gali priimti vaiką, bet įstatymiškai – ne. Ir tada vaikai išskirsto.

– Tai koks Šeimynos maksimalus skaičius?

–Šeimynoje vienu metu gali būti iki 8 vaikų. Išimtinais atvejais galima priimti ir daugiau, jei yra broliai, seserys.

–Kokie jausmai apima sulaukus TO skambučio: „Reikia pagalbos. Turim vaiką“?

–„Naktinukai“ yra patys nejaukiausi... Nors dažniausiai vaikus ir atveža naktį. Po įvykusiu konfliktų jų šeimoje. Bet tai nebūna pirmas konfliktas. Ten jau būna kelių ar net keliolikos metų įsisenėjusios bėdos, kurios, galiausiai, „sprogsta“ ir nukenčia vaikai. Kai jau kaimynai nebeapsikenčia ir iškviečia policiją ar įvyksta dar kitokie dalykai. Kaip ir sakėme, vieni užsibūna ilgiau, kiti – tik trumpam, kol surandami giminaičiai, sutinkantys priimti vaikus. Nes, bet kokiu atveju, pirmenybė yra teikiama artimiesiems. Mes – tik kraštutiniu atveju, kai vaikas neturi kur ir pas prisiglausti.

–Ar galime kalbėti apie tai, kokios būklės vaikai Jus pasiekia?

–Lyg taisyklė, visi atvažiavę vaikai bijo vandens. Atsimenu atvejį, kai labai džiaugiausi, kad aš išmaudysiu tuos vaikus, pagaliau jie bus švarūs, laimingi. O nutiko atvirkščiai – jiems pasireiškė alergija... nuo vandens. Net išsižiojau iš nuostabos. Specialistai pasakė, kad išploviau gerąsias bakterijas.

Tomas: – Arba atvažiuoja kosintys vaikai. Galvojam – serga, bet specialistai pasako, kad taip vaikų organizmas valosi, nes pasikeičia aplinka: švarus oras, nebėra nuolatinių dūmų. Vienam vaikui valėsi balso stygos. Mes pirkom vaistus, inhaliavome, nes kosulys buvo siaubingas. Bet apžiūrėję specialistai pateikė tokią išvadą.

Žydrūnė: – Vaikai ateina lyg išgąsdinti avinėliai: viską tyrinėja, viską žiūri, niekuo nepasitiki. Nei tu jų apkabinsi, nei priglausi. O per savo nežinojimą esu ir mėlynių ne vieną turėjusi (juokiasi – aut. past.). Turėjom vaiką, kuris po 9 kartus per naktį keldavosi su tokiais klyksmais, kad baisiau nei siaubo filme. Ir tave pačią baimė sukausto, nes nežinai kas ten vyksta. Bet susiimi ir bėgi. O vaikas – sapnuoja... Pasiimi į glėbį ir liūliuoji, kol išliūliuoji, kol atsipalaiduoja, jaučiasi saugiai. Visiems vaikams yra valgymo sutrikimas. Jie nejaučia saiko: nevalgo, o grūda gabalais, nekramto. Jiems visada reikia pasitikrinti, ar dar yra maisto, ar galėsim nupirkti daugiau... Bet aš jiems pavydžiu. Jie yra labai ištvermingi, moka kovoti už save. Jie padarys bet ką, nesvarbu, ar kažką gero ar blogo, skausmingo ar švelnaus, kad gautų tavo dėmesio.

–Kiek laiko reikia, kad vaikai atsipalaiduotų, jaustųsi saugūs, kad pasipasakotų, kas jiems nutiko?

Tomas: – Pradžioje jie nieko nekalba. Kokį mėnesį, jei tiek išbūna, tik tiria mus, aplinką. Paskui, jei jaučia, kad yra saugūs, po truputį nuotrupas pasakoja. Bet dažniausiai gali suprasti iš vaikų elgesio, kur buvo bėdos. Atsimenu, pasiėmiau diržą įsiverti į kelnes, tai visi kaip suakmenėjo.

Žydrūnė: – Taip taip. Vienu metu absoliučiai visus diržus buvom paslėpę. Nes pamatydavo diržą ir – panika. Tikrai dažnai vaikus atveža su mėlynėmis. Yra medikų išrašai, viskas užfiksuota. Šiuo kausimu visuomenės požiūris kartais stebina – nesusidūrę, nematę, o sako: atiminėja vaikus. Šiaip sau niekas neatima. Mes žinom, kad problemines šeimas tarnybos stebi keletą metų. Ir kartais net mes pasakom: „Kur jūs buvot anksčiau?“ Nes atveža vaiką su „puokšte“ ligų, kompleksinių negalavimų.

– Ar domitės iš Jūsų išėjusiais vaikais?

– Tikrai taip. Bendraujam, praktiškai, su visomis šeimomis. Palaikom ryšį ir džiaugiamės, kad vaikai grįžta į namus. Nes yra superinių mamų, kurios susikaupia, pasistengia, priima pagalbą tiek iš mūsų, tiek iš specialistų, ir, prašom, mes švenčiam gimtadienius, susitinkam, skambinamės. Tu matai, kaip asmuo, kuris pats gyvenęs tokiame siaube, neturėjęs kitokių galimybių, atsimerkia, pamato realybę, užsikabina už tiesiamos rankos ir užlipa į viršų. Tai – nerealus jausmas. Sako, kad suaugęs žmogus negali pasikeisti. Aš turiu nemažai gerų pavyzdžių, kai skaudi patirtis tęsiasi 5-6 kartas, bet tos, kurioms tikrai yra svarbūs vaikai, priima visą pagalbą. Aišku, ne visi...

–Dėkoju už pokalbį.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video