Rytis Saladžius: „Esu režisierius mėgėjas. Tačiau taip pat – šiek tiek kitoks, nei kiti mėgėjų teatrų režisieriai“ (0)

Kraštiečiui, labiau profesionaliam aktoriui ir daugiau – režisieriui mėgėjui, Ryčiui Saladžiui neprireikė metų, kad su Rokiškio liaudies teatro aktoriais pakviestų į premjerą – 2015 metais, taip pat jo pastatyto spektaklio „Drakonas“ tęsinį – „Laimingasis mietas/ Drakonas 2“. Paskutinį žiemos savaitgalį, vasario 25-ąją, į Kultūros centro salę rinkosi rokiškėnai, norintys sužinoti „... kas nutiko miestui po to, kai atsikratė Drakono priespaudos“...

Ar viskas vyko pagal planą; buvo sunkiau ar lengviau; kodėl spektaklis – prieš rinkimus? Šiuos ir daugiau klausimų po premjeros režisieriui uždavė „Rokiškio Sirena“ korespondentė Miglė DAMBRAUSKAITĖ.

 – Pirmiausia – sveikinu su premjera! Ar jau „susigulėjo“ įspūdžiai? Kokie jie? Pasidalinkite...

– Aš labai džiaugiuosi kūrybiniu procesu. Ir manau, kad kūrinys finale tapo žymiai turtingesniu, nei buvau suplanavęs iš anksto. Nors ir buvo šiokių tokių netikslumų. Liko nesudainuoti du kūriniai, bet kovo 26-ąją pasitaisysim (šią dieną suplanuotas antrasis spektaklio seansas – aut. past.).

 – Ir iš karto prisipažinkite: jaudinotės? O gal, kaip profesionalui, viskas buvo vieni niekai?

– Nesu profesionalus režisierius. Esu mėgėjas režisierius. Kadangi nesu baigęs nei teatro, nei kino režisūros. Tačiau taip pat esu šiek tiek kitoks, nei kiti mėgėjų teatrų režisieriai, kadangi dirbu daugiausia su profesionalais režisieriais. Mokausi iš jų, įgaunu tam tikras patirtis dirbdamas su aktoriais, sceniniais sprendimais ir vaizdiniais. Jaudulys apima tuomet, kai matai, kad neveikia sceniniai sumanymai, o laiko pataisymams yra mažiau nei minimaliai… Mėgėjams dainininkams ir aktoriams nepasakysi ateiti padirbėti daugiau, nei jie gali, turi laiko ar nori. Bet tokiu atveju pradedi galvoti, kad čia yra dalykai, kurie nuo tavęs nepriklauso – tampa ramiau.

 – Žinoma, tradicinis klausimas: viskas buvo taip, kaip turėjo būti? Kaip repetavote?

– Gal pirminis užmanymas buvo šiek tiek kitoks, nei norėjau, bet, kaip sakiau, rezultatas pranoko lūkesčius. Jau žinau, kad niekada nebūna šimtu procentų taip, kaip sugalvoji. Bet tai man ir yra įdomiausia, gražiausia. Tai ir yra tikroji kūryba. Proceso pradžioje daug dalykų aš net nežinojau. Viskas susikūrė eigoje. Sukūrė žmonės ir jų galimybės. Pirma sąlyga, dėl kurios pradėjau kurti spektaklį – kad jame būtų choras. Norėjau, kad choras būtų didesnis, norėjau, kad choras būtų pagrindinis veikėjas, pasakojantis apie kitų herojų emocijas, pastiprinantis jų charakterius. Tačiau Rokiškyje nėra daug dainuojančių kolektyvų ir prikalbinome dainuoti tik moterų ansamblį ,,Bella fa“ (Rokiškio kultūros centro kolektyvas – aut past.), kurios atliko šiek tiek kitokią užduotį. Tapo vestuvių viešniomis ir nuostabiai atliko kompozitoriaus Mato Saladžiaus ne mažiau nuostabius kūrinius.

Iš anksto galvojau, kad dirbsime su video, bet iki galo nežinojau, kokiais masteliais ir kiek video bus naudojama, koks bus to video vaidmuo spektaklyje. Ir tikrai puikus Dariaus Baltakio video darbas visą spektaklį pakėlė dar į aukštesnį lygį. Tikra dovana yra techninė komanda: garso, vaizdo ir šviesų technikai: Lukas Lešinskas, Aurimas Laukys, Eligijus Busilas. Su jais dirbti buvo paprasta, lengva ir ramu.

Galiausiai, visai netikėtai, prisijungė muzikos pedagogė, atlikėja Evelina Norkutė ir spektaklį papuošė gaivia „braške“ – finaline daina. Taigi – susibūrė šauni ir kūrybinga komanda.

 – „Drakonas 2“ –  tęsinys pirmojo Jūsų darbo su Rokiškio liaudies teatru. Aktorius pažįstate. Buvo lengviau ar sunkiau dirbti?

– Ne visi aktoriai buvo tie patys. Dabar su aktoriais dirbau šiek tiek kitaip. Dirbome aiškindamiesi, kas vyksta tose scenose, koks įvykis, apie ką kalbama. Norėjosi, kad visi aktoriai jaustų žemę po kojom ir kalbėtų visiems suprantamomis intonacijomis.

 – Pataisykite, jei klystu, bet pirmasis „Drakonas“ (2015 m.) pasirodė irgi rinkiminiais metais? Dabar, antrasis – visai rinkimams „ant nosies“. Tai darote sistemingai?

– Pasaka suaugusiems „Drakonas“ man, tai tam tikras politinis skerspjūvis, politinė satyra. Ne veltui šitos pjesės pastatymai stalinistinio režimo buvo uždrausti. Ir tik 1988 m. Rusijoje buvo sukurtas meninis filmas, kurį ir dabar galima pamatyti youtube.com platformoje. Tačiau nenorėjau ir nenoriu nieko konkrečiai agituoti tuo spektakliu. Gal, tiesiog, paskatinti visus būti akyliems, neužsihipnotizuoti fantastiniais pažadais, o matyti bei prisiminti realius politikų darbus, matyti politikus, kurie realiai jaučia paprastą, žmogišką ir bendruomenišką rūpestį aplinka, kurioje gyvena ir jaučia atsakomybę prieš rinkėjus.

 – Ar nebuvo „baisu“ į mėgėjų premjerą kviesti prieš profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“?

– Nors esu girdėjęs daug komplimentų Rokiškio liaudies teatro aktoriams, bet ne. Mes nepretenduojame į profesionalų lygą, todėl nėra ko baimintis.

 – Neseniai, kalbėdama apie profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ RKC direktorės pavaduotoja Aušra Gudgalienė sakė, kad „spektaklis tikrąjį savo gyvenimą pradeda gyventi tik po 5-6 parodymo“. Pritariate minčiai?

– Taip. Dažnai rodomi spektakliai turi potencialą „augti“. Nes aktoriai koreguojasi, labiau supranta, ką ir kodėl daro. Jei dar laukiant kitų seansų vyksta bendros analizės, tai ir režisierius gali sudėlioti, išryškinti vaidybinius akcentus. Spektaklis stipriau auga, jei per mėnesį parodomas 2 kartus. Tačiau taip pat suvokiame, kad mėgėjų lygoje galimybė parodyti spektaklį 5-6 kartus, pavyzdžiui, per tris mėnesius, yra labai maža. Labiau realu – per metus, todėl apie augimą nedrįstu nieko sakyti. Kol kas numatyta vienintelė „Drakono 2“ kelionė į XXVI Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūros šventę „Atspindžiai“, kuri vyks rudenį. Mūsų atveju, kovo 26 d. – antrojo parodymo metu – „Laimingasis miestas/ Drakonas 2“ jau bus ūgtelėjęs.

 – Spektaklyje vaidina masė žmonių. Ar jis bus „patogus“ gastrolėms? O gal turite variantą B – mažesnį?

– Apie mažesnį, B variantą, negalvojom. Man pradžioje pasirodė, kad ir taip trūksta aktorių. Kad nėra mano norimos masės. O į autobusą visi telpame, scenografiją į priekabą, laukiam rėmėjų, reklamuojam ir važiuojam!

 – Tiesa ar melas: buvo girdėti, kad šis spektaklis – trumpalaikis Jūsų ir RLT bei Rokiškio kultūros centro bendradarbiavimas. Kad išėjus nuolatiniam teatro režisieriui Eligijui Daugnorai jo – režisieriaus – vietos neužimsite. Tai, visgi, liksite ar teatras vėl ieškos vado?

– Nuostabiosios Rokiškio kultūros centro vadovės Vaivos Kirstukienės (ačiū, Vaivai, už pakvietimą dirbti, už darbo sąlygas, bendradarbiavimą, supratingumą, už stogą ir skydą, dėl ko turėjau daugiau laisvės kūrybai, o ne vadybai bei komunikacijai) buvau pakviestas sukurti antrąją „Drakono“ dalį. Toks buvo mūsų susitarimas. Ir jokių vietų nesiruošiu užiminėti. Manau, kad toks kultūros centro vadovės matymas yra labai išmintingas. Geriau daugiau skirtingų režisierių, spektaklių, nei vieta vienam režisieriui ir daugybė vienodo braižo kūrinių.

O naudodamasis proga, noriu pakviesti visus į spektaklį „Laimingasis miestas/ Drakonas 2” iš karto po teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams”, tarptautinės teatro dienos išvakarėse, kovo 26-ąją!

 – Dėkoju už pokalbį!