Savivertė kaip auksas (0)

Dažnai minima sąvoka “savivertė”, bet retai kuris tikrai supranta, kas yra ta asmeninė vertė, kuo ji matuojama ir kaip ją ugdyti.

Savivertė kaip ir auksas yra nekintama asmeninė vertybė, kurią užsiauginame ir nešamės kaip cheminę formulę per gyvenimą. Aukso vertę įtakoja rinka, kaina auga arba krenta, tik nekinta pats auksas kaip cheminė medžiaga. Užsiauginta savivertė irgi paklūsta išorės veiksniams, ją gali sumažinti nepalankios aplinkybės, piktadariai, gali iškelti pagyrūnai, liapsintojai, bet iš esmės savivertė kaip vidinė savybė lieka ta pati.

“Savivertė – tai matas, kiek asmuo save suvokia kaip kompetentingą, tose sritys, kurias laiko svarbiomis”, taip ją apibūdino William James dar 1890 metais.

Savivertė – tai mūsų apibendrinta nuomonė apie save ir tai, kokią vertę sau suteikiame einamoje situacijoje. Jei situacija gerai žinoma, kasdienė, jei joje plaukiojame kaip žuvis vandeny, savivertės klausimas net neiškyla. Ši apibendrinta nuomonė gali būti teigiama: “esu geras”,”esu vertingas”, arba neigiama “esu blogas”, “esu niekam tikęs”.

Kartais verta sau užduoti keletą tikrinančių klausimų, kad įsitikinti kokie reikalai yra su sava verte? Ar gyvenimo patirtis išmokė mane save vertinti ir branginti? Kokia mano paties nuomonė apie save? Ar tinkamai su savimi elgiuosi ar save prižiūriu? Ar sau patinku? Ar jaučiuosi vertas kito dėmesio ir laiko? Ar tiek pat laiko skiriu savo tobulėjimui, kiek ir savo trūkumų , silpnybių įtvirtinimui? Ar jaučiuosi nusipelnęs gerų dalykų, sėkmės? Ką dažniau darau palaikau ar pliekiu save? Mano lūkesčiai sau yra tokie pat lankstūs kaip ir kitiems, ar taip? Ar dažnai abejoju savimi?

Žemą savivertę atsinešame iš vaikystės, ji išmoksta, įdiegta, instaliuota kaip netinkama programa mūsų tėvų, senelių, supančios aplinkos. Nuolatinės tėvų bausmės, nesirūpinimas, išnaudojimas, nepriežiūra verčia vaiką prastai save vertinti. Geru daiktu visi rūpinasi, jei nesirūpina, vadinasi tas dalykas yra niekam tikęs, tad tokia informacija pasąmoniniu lygmeniu gali įsirašyti į vaiko sąmonę. Žemą savivertę įtvirtina ir negalėjimas atitikti bendraamžių ar tėvų lūkesčių. Nesėkmės, stengianti įtikti artimiesiems, savarbiems žmonėms yra skaudus smūgis savivertei. Žema saviverte pasižymi vaikai, kuriems teko atpirkimo ožio vaidmuo arba priešingai, jiems neteko būti vaikais, nes reikėjo išklausyti suaugusių bėdas. Vaikystė be palaikymo, paskatinimo, pagyrimo, asketiška ir skūpi žodžiais taip pat formuoja asmenį su žema saviverte.

Šios vaikystėje “instaliuotos” programos, elgesio paternai tampa kertiniais asmens įsitikinimais, kad “esu bloga”,” esu stora ir negraži”, ” niekam tikęs tinginys”, “kvailesnis ir prastesnis už kitus”. Šie įsitikinimai daugelyje gyvenimo situacijų tarnauja kaip stabdžiai, kurie neleidžia net bandyti ką nors pasiekti. Pasiekia tik geri, gražūs, ir protingi. Šie klaidingi įsitikinimai uždaro daugelį durų ir nesirenkami net ir geriausi pasiūlymai. Bijoma suklysti, todėl geriau jau nieko nedaroma. Kartais atsikalbinėjama, kad gyvenimas nesiūlo nieko gera, geri šansai kliūva tik geriems ir protingiems. Dažnai energija nukreipiama į kitus, į kitų gerovę, bet ne tam, kad ką nors gero suteikti sau.

Prie savęs nuvertinimo prisideda ir ligos, sveikatos sutrikimai, nepageidaujami simptomai, nesėkmės, praeities klaidos, fiziniai, psichologiniai asmens ypatumai. Lyginimasis su kitais arba su savimi jaunystėje, praeityje,skurdi socialinė aplinka, priklausymas marginalinei grupei, dirbtinoje atskirtyje, arba sergant depresija.

Suvokti savo vertę padeda savirefleksija, psichoterapija, saviugdos knygų skaitymas, bendravimas su bendraminčiais, atsisakymas perfekcionizmo. Realus savo galimybių vertinimas, adekvačių lūkesčių sau kėlimas, sėkmingų patirčių prisiminimas yra puikios priemonės savęs priėmimui ir susitaikymui su savimi. Pamylėti , paguosti ir suprasti savo vidinį vaiką tikrai galime patys, tam nereikalingi aukštieji mokslai. Rytinė šypsena sau, gero linkintis žvilgsnis išeinant pro duris , mestas į veidrodį daug geresnė priemonė, nei apatija ir susitaikymas su likimu. Meilė, atjauta sau, sveikas egoizmo jausmas yra vertingos patirtys, kurios gali būti kertiniu savivertės akmeniu.

Aukšta savivertė džiugina labiau nei materialinė gerovė. Aukšta savivertė neleidžia nerimauti dėl smulkmenų, tokiam asmeniui viskas pasiekiama ,pagal jėgas. pajutus savo vertę, ją reikia užsifiksuoti sau, kad tokį momentą galėtumėte prisiminti, kai aplinka bandys sumenkinti jus kaip asmenį. Geranoriškas požiūris į save, sveikas atlaidumas savo klaidoms yra stabilios savivertės matas.