Tarp lagaminų ir trispalvės (25)

Kolegė Lina padrąsino parašyti. Tiesiog, apie kažką svarbaus... Nors seniai norėjau tai padaryti, vis sudvejodavau. Ir, pagaliau, atėjo tinkamas metas. Matematikė Ieva Kilienė, išleidusi jau antrąjį leidinį, turinti kitokį požiūrį į mokinuką, mokymą ir apskritai į gyvenimą, man prasitarus, jog ir aš kažkada norėčiau parašyti knygą, drąsino – jeigu nori, tiki, nieko nėra neįmanoma! Vėl nugrimzdau į abejones. O gal nesugebėsiu? Gal niekas neskaitys? O kur dar visi leidybos, maketavimo, iliustravimo ir panašūs reikalai? Ir ką aš ten apskritai galėčiau parašyti?

Bet... Nuo pirmojo susitikimo su I. Kiliene ir jos bendražyge, kolege Lina Matiukaite praėjo keletas mėnesių. Ir jau taip nebemanau. L. Matiukaitė, vaikams žinoma kaip Pleputė Lina, po paskutiniojo interviu mane tiesiog „nužudė“ – gerąja prasme. Aš sužavėta jos maksimalizmo, beprotiško, per kraštus besiliejančio optimizmo ir noro užkariauti pasaulį šypsena. Charizma? Ne, tai kur kas daugiau – ši misija, kuria gyvena Lina, duota iš aukščiau. Ji privertė suprasti, kad geresnio gyvenimo utopija tikrai gali virsti realybe! Ir aš tikrai žinau, kad šypsena daug ką gali!

Kartą pietaudama nuostabioje jaukioje kavinukėje „Pupelė“, įsikūrusioje miesto širdyje, kvepiančioje itališka kava, mane nukeliančia į svajingą, meilės kupiną ir madingą Prancūziją, viename žurnale, kurį netyčia (arba tyčia – pažadu grąžinti) išsinešiau išsamiau paskaityti, radau keletą įdomių straipsnių. Visų neskaičiau, bet iki gyvo kaulo įstrigo gerai žinomos, nuolatos besišypsančios Beatos (juk visi gerai pažįsta šią žavią moterį, besisukiojančią virtuvėje ir išdarinėjančią stebuklus) žodžiai – gyvenkime 3D gyvenimą. Ši frazė mane sujaudino, ir ne tik ji. Agnė Jagelavičiūtė, kurią, manau žinotų ir kūdikiai, jeigu tik galėtų ir mokėtų kalbėti, teigė, kad geri darbai šiandien neturi būti daromi tyliai.

Ir tikrai, nuo to laiko manyje tarsi kažkas pasikeitė. Kad ir dabar... Laurita Laškovaitė ieško žmonių, kurie galėtų paremti mylimos kumelaitės gydymą. Gyvulėlis buvo atsidūręs ties mirties slenksčiu, tačiau per stebuklą išgyveno. Galbūt tai ne atsitiktinumas, o ženklas? Ženklas, kad atsiras žmonių, kurie turi ne akmeninę širdį ir išgirs pagalbos šauksmą. Tačiau L. Laškovaitė nebuvo itin optimistiška ir svarstė, ar nebus piktų, priekaištaujančių, kad paramos prašoma gyvuliukui. Buvau kategoriška: reikia turėti filtrą ir neigiamą nuomonę išfiltruoti į „šlamštą“, jos net neskaičius.

Antai visus sukrėtusi Ievos istorija... Jauno žmogaus beprasmė mirtis dėl galimai metalo gabalo. Nesiginčiju – akį traukiančio savo išvaizda ir apdaila. Ir vis dėlto visada atsiras tokių, kurie nepraleis progos skausmo akimirkoje suteršti viską, kas šventa. Kartais taip norėtųsi „skip“ mygtuko.  Ir visai ne be reikalo. Tris savaites namuose neveikė televizija, internetas (jį įsijungdavau tik būtiniems darbams atlikti). Kaip aš pailsėjau... O dabar vėl: vos spėjau įsijungti žiūrimiausios televizijos programą – vėl kūdikis ar jau didesnis vaikas (tiksliai nepamenu), kuris vargu ar išgyvens. Nebeištvėriau: išjungiau. Geriau žiūrėsiu 100 kartų matytą serialą, nei tokias žinias. Nesiginčiju, visai nerodyti, kas vyksta mūsų Lietuvėlėje, irgi ne išeitis. Tai kaip atrasti tą teisingiausią „išeitį“?

Prieš keletą dienų padariau pavedimą šeimai, kurios mažytė mergaitė serga onkologine liga. Tai nebuvo dideli pinigai. Bet, cituoju A. Jagelavičiūtės žodžius, kuri taip pat, kiek atsimenu iš žurnale spausdinto straipsnio, remia įstaigą: „Jei asmeninė situacija žymiai pagerės, sumą padidinsiu“. Man pasisekė, kad galiu nors ir maža dalimi prisidėti prie galimybės pasidžiaugti puikiu rezultatu – išgelbėta gyvybe, ar suteiktu dar vienu šansu. Ir, kaip pasakytų kiekviena mama: žemę keliais apeičiau, kad tik padėčiau savo vaikui. Prašyti pagalbos neturi būti gėda, turi būti gėda jos nesuteikti.

Ėmiau ieškoti įdomių žmonių, kurie galbūt nedrįsta pasisakyti, papasakoti apie tai, ką gamina, kuo užsiima, ką kuria, parduoda, kokiose varžybose dalyvauja. Supratau, kad jiems, nors ne visada norintiems viešumo, reikalingas palaikymas ir žinojimas, kad jais tikima, jie remiami ne tik tada, kai sekasi, bet pastebimos ir tos jų pastangos, kurios ne visada pateisina lūkesčius. Ne visiems lemta atsidurti ant olimpinės pakylos, laikyti rankose geriausius įvertinimus, sėkmingai vadovauti įmonėms, dainuoti ar šokti. Tačiau, didėjant emigracijos mastams, turime laikytis iš vien ir vieni kitus paremti. Kartais, neslėpsiu, ir man kyla minčių apie išvykimą ne vien tik paatostogauti savaitei ar savaitgaliui. „Lagaminai mintyse jau yra sukrauti“ – toks pokalbis šeimoje yra buvęs. Tačiau visus niūrius debesis prablaško žmonės, kuriuos kalbinu, prie kurių prieinu ir kurie savo darbais daro mūsų kraštą, o tuo pačiu ir mūsų šalį kur kas geresne. Gal mes esame ta karta, kuriai skirta viską pakeisti? Nors ir turint didžiules neigiamas pasekmes, bet keltis, kliupti, vėl keltis ir bandyti vėl iš naujo neprarasti tikėjimo? Auginti vaikus savoje žemėje, mokinti lietuvių kalbos? Šiemet pirmą kartą teko dalyvauti Kovo 11-osios renginyje mokykloje-darželyje „Ąžuoliukas“. 3-4 metukų pabiručiai, skambant Lietuvos valstybės himnui, laikė mažas savo rankutes prie širdelės. Na, ir aš suprantu teiginį, kodėl mama verkia, nors viską padarau gerai? O kaip gali nesikaupti ašaros, kai tavo pipiras ateina ir tvirtai išrėžia „Aš – Lietuvos pilietis“. Negaliu nepaminėti švietimo įstaigų, kuriomis taip pat didžiuojuosi. Jos, pagal esamas galimybes, investuoja ne į ką nors kita, bet į mūsų vaikus. Ir tikrai, būtent dėl iniciatyvių, veiklių, tikinčių ir nenuleidžiančių rankų žmonių, sukasi pasaulis, sukasi Rokiškis. Mes matome ir tuos, į kuriuos nenorime lygiuotis, bet stengiamės pasimokyti iš jų klaidų, neklausyti neigiamų nuomonių, nes visada atsiras pavydinčių, gyvenimu nepatenkintų ir šiaip, neaišku ko siekiančių, personų. Aš didžiuojuosi visais savo pašnekovais, kurie sutiko duoti interviu, nors ir nenorėdami fotografuotis, jausdamiesi nedrąsiai ar mielai siųsdami nuotraukas ir be perstojo čiauškėdami.

Vienas maloniausių dalykų mano darbe – rašyti apie rokiškėnus. Ar grįžtančius į gimtinę, ar keliančius sparnus į kitus miestus, šalis, gyvenančius toli už Atlanto. Ir visai nesvarbu, kad kai kurie gali neįsivaizduoti gyvenimo Rokiškyje, o kiti viename judriausių ir didžiausių miestų - Londone ar net Australijoje. Tėtis iš manęs juokiasi, jog aš – provincialė. Bet  man tai patinka. Todėl nuoširdžiai linkiu tolimesnės sėkmės darbuose, pomėgiuose visiems, su kuriais teko bendrauti, ir tiems, su kuriais dar teks. Vien dėl Jūsų lagaminai dar nėra sukrauti, nes atgyja viltis, jog kažką pakeisti tikrai yra įmanoma. Nors mūsuose nėra lengva, bet žingsnis po žingsnio, su ranką ištiesiančiu kolega, draugu, giminaičiu ar net nepažįstamu žmogumi, įmanoma pasiekti, jog norėtume, kad čia gyventų ir mūsų vaikai bei anūkai. Ir, kaip pasakytų religijotyrininkas, rašytojas Gintaras Beresnevičius, su savimi dirbti daug įdomiau, nes realiai vienintelė realybė, kurią tu gali keisti, tobulinti – tai tu pats.