Tyrėjai: emigracija auga ne tik dėl pinigų (7)

Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė.

Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą. Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra - pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, - atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.

Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.

Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas - nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.

Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.

Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis - moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.

Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė - jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, - sako D. Urbanavičienė.

Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, - tikina dr. V. Tumėnas.

Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.

Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.

Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais. Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.