12-metė S. Pugžlytė išbandė sukarintą stovyklą: kitąmet norėtų keliauti į dar „stipresnę“ (0)

Vasara nušuoliavo, lyg sugreitintame kino filme, visgi tie, kurie yra aktyvūs, spėjo pasinaudoti visomis jos galimybėmis: pakeliauti, pažinti ir susipažinti, išbandyti ir atrasti ir net patinginiauti nieko neveikiant namuose. O štai dvylikametė Sofija Pugžlytė šiemet ryžosi išbandyti šį tą visai naujo, gal kiek bauginančio, tačiau, kaip paskui paaiškėjo – itin įdomaus ir naudingo: sukarintą vaikų stovyklą. Savaitę „karės kailyje“ praleidusi paauglė šiandien džiaugiasi įgijusi drąsos, išmokusi susitvarkyti su sunkiomis situacijomis ir kitą vasarą sako norėtų netgi kažką dar „stipresnio“. S. Pugžlytė pasidalijo savo patirtimis, o visą pokalbį klausė jos mama Rasa Pugžlienė, labiausiai išgyvenusi, kaip gi pirmagimė ten jausis, ar nesiprašys anksčiau laiko namo, nes stovyklauti su nakvyne dukra išvyko pirmą kartą...     

– Išvykai į sukarintą stovyklą – kaip apie ją sužinojai ir kuo ji tave patraukė, suviliojo?

– Vieną dieną man parašė draugė Viltautė ir paklausė, gal norėčiau važiuoti į sukarintą stovyklą. Iš pat pradžių pagalvojau, kad ten bus visai smagu ir įdomu, nes norėjau pabandyti, norėjau pabūti kaip karė, pajausti ir pamatyti karių kasdienybę. Tai buvo mano pirmoji stovykla su nakvynėmis. Anksčiau mieliau likdavau namuose, nenorėdavau niekur kitur nakvoti. Visgi šį kartą nusprendžiau pabandyti: norėjau įveikti savo baimę būti toliau nuo namų ir išbandyti kažką naujo. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad ryžausi.

– O ar toli reikėjo važiuoti – kur stovyklavote?

– Stovykla vyko Mickūnų kaime, Anykščių rajone. Ją organizavo „Geležinis Vilkas“. Kadangi tai – sukarinta vaikų vasaros stovykla, gyvenome kariškose palapinėse, dėvėjom karines uniformas ir buvo daug karinių veiklų.

– Kaip į šį tavo norą sureagavo tėveliai? Ar bandė atkalbėti, gal siūlė kitas, paprastesnes alternatyvas pirmam kartui?

– Oooo taip, jie tikrai patyrė lengvą šoką (juokiasi – aut. past.)... Ypač mama aktyviai bandė mane atkalbėti, nes galvojo, kad ten man bus per sunku ir norėsiu kuo greičiau grįžti namo. Bet nenusileidau, nes labai norėjau tai išbandyti. Stovykla trūko savaitę: nuo sekmadienio iki šeštadienio.

– Ar į stovyklą ir keliavote su minėtąja drauge? Kiek apskritai vaikų joje buvo?

– Taip, į stovyklą vykau kartu su drauge Viltaute, kuri man ją ir pasiūlė. Stovykloje buvo trys būriai, o iš viso pamainoje apie 120 vaikų. Mes papuolėm į antrą būrį, kuriame – tik mes dvi mergaitės, o visi kiti stovyklautojai – berniukai.

– Mama išleisdama į sukarintą stovyklą nerimavo, o tu pati ar dėl ko nors nerimavai, ko nors bijojai?

– Kai mane užrašė į stovyklą, labai apsidžiaugiau. Bet kuo labiau artėjo stovyklos laikas, tuo labiau jaudinausi. Bijojau, kad ten nepatiks, pasiilgsiu namų ir norėsiu grįžti. Vis dėlto nusprendžiau save išbandyti ir nepersigalvojau.

– Spėju, kad nuvykus į vietą tos baimės išsisklaidė...

– Kai atvažiavom, mus pasitiko vadai, vilkintys karinėmis uniformomis. Pasidarė tikrai nejauku. Tada mus nuvedė į angarą persirengti, surinko telefonus, kadangi galiojo tokia tvarka: stovykloje nebuvo galima naudotis telefonais. Iš pradžių vadai pasirodė labai griežti ir man tai nelabai patiko. Suprantu, kad jie turi būti tokie, bet man tai buvo pirma tokio tipo stovykla, todėl šiek tiek išsigandau. Labai smagu nebuvo ir apžiūrėjus palapines, kuriose laukė savaitė gyvenimo: jos buvo didelės, su viduje sustatytomis išlankstomomis lovomis – priminė šezlongus – ir paruoštais miegmaišiais. Iš viso palapinėje miegojom 11 vaikų. Tačiau po 2­-3 dienų apsipratau ir man net pradėjo patikti. Ypač patikdavo vakarai, kai visi būdavome kartu ir galėdavome bendrauti su kitų būrių vaikais. Ten susiradau naujų draugių. Su Viltaute dalindavomės tos dienos įspūdžiais bei patirtimi. Kai grįžau, pasakojau apie stovyklą artimiesiems ir giminėms. Sulaukiau daug palaikymo. Visi labai džiaugėsi mano sprendimu ir ryžtu, mane palaikė, todėl buvo labai smagu.

– Pradžioje pasakei, kad išvykai į stovyklą, nes norėjai nors iš dalies pajausti „kario duoną“. Pasidalink nors vienos dienos dienotvarke: kada keldavotės? Kuo užsiimdavote? Guldavote kada?

– Stovyklos dienotvarkė buvo ganėtinai griežta ir užimta. Ryte, 8 val., mus pažadindavo vado komanda „Stovykla, keliamės!“ ir muzika. Turėdavome greitai susiruošti ir išeiti į lauką, kur darydavome mankštą, o po jos per 15 min. privalėdavom apsirengti karinę uniformą, pasikloti lovą ir išsišluoti palapinę. Po pusryčių prasidėdavo įvairios veiklos: mokėmės karinių dalykų, žaisdavome „airsoftą“, dažasvydį, šaudydavome į taikinius iš įvairių mokomųjų ginklų, lankų, taip pat mokėmės  šaudyti iš pneumatinių ginklų, pistoletų, mokėmės užkurti laužą. Veiklų buvo daug, todėl nuobodžiauti tikrai netekdavo. Per dieną paprastai būdavo kelios veiklos, tarp jų turėdavome šiek tiek laiko pailsėti. Po pietų vėl eidavome į veiklas, o vėliau vakarieniauti. Po vakarienės vykdavo vakarinė rikiuotė. Jos metu vykdavo įvertinimas, o geriausiai pasirodžiusiems įteikiamos žvaigždutės. Tada pusvalandukui: nuo 19 val. iki 19.30 val. atgaudavome telefonus, kad galėtume paskambinti tėvams. Jeigu kas nors labai „prisidirbdavo“, telefoną duodavo trumpesniam laikui arba visai jo negaudavo. Vieną dieną ir mums leido naudotis tik 10 min. (šypteli – aut. past.)... Vėliau turėdavome laisvo laiko. Bendraudavome su draugais, vykdavo šokiai, sėdėdavome prie laužo, buvo naktinis žygis ir kareiviška pirtis. Apie 21-22 val. dar gaudavome naktipiečius. Miegoti būriai eidavo skirtingu laiku: mažesni vaikai anksčiau, o vyresni vėliau. Aš buvau antrame būryje, todėl oficialiai turėdavome eiti miegoti 23 val., bet kartais mums leisdavo ilgiau pabūti kartu su kitais vaikais per diskoteką.

 – Ar buvo taisyklių, kurių buvo sunku laikytis?

– Taip, stovykloje buvo nemažai taisyklių. Pavyzdžiui, negalėjome naudotis telefonais, reikėjo klausyti vadų nurodymų, laiku vykdyti užduotis, nevėluoti ir susitvarkyti. Taip pat buvo svarbu laikytis drausmės ir gerbti kitus. Jeigu kas nors iš kuopos nesilaikydavo taisyklių, bausdavo visą kuopą. Tada visiems tekdavo atlikti papildomas užduotis, pavyzdžiui, po valgio tvarkyti valgyklą. Jeigu neklausydavome vadų ar nesilaikydavome taisyklių, kuopa gaudavo minusų. Dar būdavo fizinės užduotys, pavyzdžiui, „gulėt“ reiškė išbūti atsispaudimų pozicijoje. Tad pagrindinės taisyklės gal ir buvo: neatsikalbinėti, klausyti vadų, laiku vykdyti užduotis, nevėluoti ir susitvarkyti po savęs.

– Kokia yra sukarintos stovyklos esmė? Ką ji duoda tavo amžiaus vaikams?

– Aš manau, kad pagrindinė šios stovyklos esmė yra disciplina ir taisyklių laikymasis. O juk mano amžiaus vaikai dažnai nemėgsta laikytis taisyklių (ir aš pati – ne išimtis). Bet čia turi klausyti vadų ir vykdyti užduotis. Viską turi padaryti greitai ir laiku. Jeigu pavėluoji, iš karto jauti pasekmes. Manau, kad taip išmokstame planuoti savo laiką ir greičiau susitvarkyti. Namuose dažnai sakome „tuoj“, o stovykloje „tuoj“ nėra, yra konkretus laikas, kada turi ateiti ir ką turi padaryti. Ar tai yra lengva? Iš tikrųjų labai priklauso nuo paties vaiko. Iš pradžių man tai nebuvo paprasta, bet vėliau pripratau.

– Kas tau joje labiausiai patiko? Kas – nepatiko?

– Man labiausiai patiko vakarai, kai galėdavome sėdėti prie laužo ir bendrauti su kitais vaikais. Jų buvo atvykusių iš įvairių Lietuvos miestų, net ir iš kitų šalių, pavyzdžiui, Norvegijos, Danijos ir kt. O kas nepatiko? Iš pradžių nepatiko griežta tvarka ir vadų reikalavimai, bet laikui bėgant prie to pripratau.

– Kokių minčių girdėjai iš kitų vaikų – ar visi buvo patenkinti savo sprendimu atvykti į tą stovyklą?

– Daug vaikų buvo atvažiavę į šią stovyklą jau ne pirmą kartą, todėl jie jau žinojo, kas laukia ir buvo pripratę prie tvarkos. Tiems, kurie atvyksta pirmą kartą, pirmosiomis dienomis gali būti šiek tiek baisiau ir sunkiau, bet po to pripranti ir supranti, kad iš tikrųjų – visai smagu. Man patiko.

– Ko išmokai stovykloje? Gal nugalėjai kažkokią turėtą baimę?

– Taip. Aš labai bijojau ginklo. Dabar – nebebijau. Ten išmokau šaudyt, įkurti laužą su skeltuvu. Stovykla man suteikė daugiau drąsos ir savarankiškumo.

– Kodėl rekomenduotum savo bendraamžiams sudalyvauti tokioje stovykloje?

– Man ši stovykla davė daugiau drąsos ir savarankiškumo. Taip pat išmokau disciplinos ir įvairių dalykų, kurių kitur greičiausiai neišmokčiau. Susiradau naujų draugų ir patyriau daug įdomių nuotykių. Manau, kad pabandyti verta net tiems, kuriems iš pradžių nedrąsu ar baisu. Kartais būna nelengva, bet po to labai smagu suprasti, kad sugebėjai įveikti tai, kas iš pradžių atrodė sunku ar baisu.

– O ar pati kitąmet kartosi?

– Manau, kad kartosiu. Jeigu aplinkybės leis, tikrai norėčiau sugrįžti. Norėčiau pabandyti patekti į pirmąjį būrį, kur vaikams būna daugiau iššūkių. Jie naktį eina į mišką, nakvoja gamtoje su miegmaišiais ir atlieka sudėtingesnes užduotis. Man būtų įdomu dar kartą išbandyti save ir sužinoti, ką galiu įveikti. 

– O gal ir mama galėtų pasidalinti įžvalgomis, ką paauglei suteikė sukarinta stovykla? Ar namo vaikas grįžo pasikeitęs?

– Mama Rasa Pugžlienė: – Jeigu atvirai, anksčiau tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad leisiu dukrą į tokią stovyklą. Turbūt aš buvau tas žmogus, kuris Sofiją labiausiai bandė atkalbėti nuo šios stovyklos, tačiau mano nuomonė labai pasikeitė. Manau, kad tokios stovyklos vaikams duoda labai daug ir kai vaikas patenka į tokią aplinką, kur reikia laikytis nustatytos dienotvarkės, pačiam rūpintis savo daiktais, dirbti komandoje ir įveikti nepatogumus, tikrai ne visada lengva, bet būtent tai ir ugdo savarankiškumą bei atsakomybę. Man atrodo, kad po stovyklos Sofija tapo labiau savarankiška ir atsirado daugiau atsakomybės. Juk stovykloje nebuvo galimybės dėl kiekvieno sunkumo kreiptis į mamą ar tėtį, reikėjo pačiai susitvarkyti ir įveikti ne visada patogias situacijas. Taip pat manau, kad tokios stovyklos ugdo pilietiškumą: vaikai geriau supranta komandos svarbą, atsakomybę vieni už kitus. Pastebėjau, kad Sofija tapo drąsesnė ir labiau pasitikinti savimi. Anksčiau dažniau išgirsdavau: „aš negaliu“, „man baisu“, „man nepavyks“, o po stovyklos atsirado: „buvo sunku, bet aš padariau“. Ir būtent tai yra didžiausia tokios patirties vertė. Labiausiai džiugina tai, kad namo grįžo pilna gerų įspūdžių ir jau planuoja važiuoti kitais metais. O jos pavyzdžiu jau susidomėjo ir mažoji sesė. Tai – geriausias įrodymas, kad stovykla paliko labai gerą įspūdį ir davė daug naudos.

– Ačiū, mielosios, už pokalbį ir Sofijai – už  drąsą išbandyti nelengvus dalykus.