Bibliotekos savanorė Luknė: „Knyga – tai kelionė“ (0)

Šeštokė Luknė Narkevičiūtė turi tiek pomėgių ir veiklų, kiek dažno suaugusiojo gyvenime pasitaiko nedažnai. Taigi, ji – ir Rokiškio tinklalaidžių „Ledinukas su knyga“ autorė bei vedėja, ir Rokiškio kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Grįžulo ratai“ aktorė, ir plaukikė, viena iš pažangiausių Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos mokinių, kažkuria dalimi – ir rašytoja. „Rokiškio Sirena“ pakalbino Luknę apie jos pomėgius bei gyvenimo planus.

- Kol kas žinau tik tiek, kad esi tinklalaidžių „Ledinukas su knyga“ autorė bei vedėja. Ką dar galėtum apie save papasakoti – kur gyveni, mokaisi, kas yra Tavo šeima?

- Mokausi 6-oje klasėje, man - 13 metų. Bene vienintelė vieta, kur savanoriauju, yra biblioteka - ten ir kuriu savo laidelę. Taip pat esu Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos mokinių tarybos narė.

Dar lankau dramos būrelį „Grįžulo ratai“. Tą pradėjau daryti visai neseniai, nuo rugsėjo mėnesio. Man vaidinti labai patinka. Teatras man yra ta vieta, kurioje galiu atsiskleisti. Neketinu trauktis iš šios srities. Spektaklyje „Klifa“, kurio premjera įvyko gegužės 5 d., vaidinu moksleivę - tokią mokytojos gynėją, kuri stengiasi ją suprasti ir apginti prieš bendraamžius. Mokykloje mano mėgstamiausias dalykas – istorija. Turiu šaunią istorijos mokytoją - tai Agnė Mackuvienė. Be abejo, man patinka literatūra, nes labai myliu knygas. Labai mėgstu rašyti, todėl ateityje norėčiau būti sporto žurnalistė, nes taip pat esu ir plaukikė. Noriu gyvenime turėti ir sporto, ir literatūros. Savo malonumui rašau pasakojimus, apsakymus ar kažką panašaus, retkarčiais – eilėraščius. Man patinka rašyti tada, kai ateina įkvėpimas. Tada atrodo, kad turiu daug ką pasakyti, o žodžiai bėga patys. Turiu jaunesnę sesę, su kuria kartais kartu skaitome knygas. Jai visa šeima nuo mažens skaitome knygas, nes suprantame, kad neskaitantis knygų žmogus negali būti pilnai išsilavinęs. Šeimoje esame atradę, kas kiekvienam patinka. Su mama mūsų skonis knygoms panašus - dažniausiai skaitome tas pačias knygas. Perskaičius, mums patinka diskutuoti, palyginti įspūdžius. Tėtis skaito mažiau, bet stengiasi.

- Sakyk, ką reiškia pats terminas „tinklalaidė“?

- Tai labai panašu į televizijos laidą, bet ne tas pats. Tokia laida rodoma socialiniuose tinkluose, ji sudaryta iš trumpų epizodų.

- Kaip kilo idėja užsiimti tokia veikla? Turiu omenyje tinklalaidžių kūrimą.

- Su Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja Aušra pakalbėjome, kad reiktų padaryti ką nors įdomaus. Svarstėme įvairius variantus. Sugalvojau pabandyti filmuoti pokalbius su įdomiais žmonėmis apie skaitymo naudą. Tinklalaidės pavadinimą man padėjo sugalvoti mama. Biblioteka padėjo filmuoti, davė įrangos. Norėjau išbandyti ką nors naujo, ko dar nedariau iki šiol. Pašnekovų su biblioteka ieškome bendromis jėgomis – per draugus, socialinius tinklus, pažįstamus.

- Ar savanoriauji tik šioje srityje?

- Kažkuria prasme savanoriauju ir kultūros centre su dramos būrelio „Grįžulo ratai“ aktorėmis bei kultūros renginiuose.

- Kaip sekasi plaukimo sporte?

- Sportuoju dar labai nedaug laiko. Pradėjau plaukti prieš 3 metus. Su savo labai šaunia komanda siekiame aukštesnių rezultatų. Manau, man yra kur tobulėti.

- Kurie tinklalaidžių pašnekovai – įsimintiniausi?

- Dabar prasidėjo jau antras mūsų tinklalaidės sezonas. Aktyviausiai filmuosime vasarą. Pirmas pašnekovas – mano klasiokas Ignas Baltušis. Su juo daug kalbamės apie knygas. Abu esame knygų mylėtojai, turime, apie ką pasikalbėti. Šį sezoną esu dariusi man asmeniškai reikšmingą pokalbį su kare savanore Martyna. Man pačiai tai buvo be galo įdomus pokalbis. Martyna buvo pirmoji suaugusioji mano laidoje. Man buvo įdomu, kaip ji suranda laiko skaityti, kai užsiima labai svarbia Lietuvai veikla.

- Ar filmuojant laidas, - daug iš anksto suplanuotų dalykų, režisūros, išankstinio pasiruošimo?

- Į savo tinklalaidę žiūriu rimtai – klausimus pasiruošiu namuose. Su pašnekovu iš anksto apsitariame, kokias knygas jis mėgsta, pasiūlau jam perskaityti ką nors iš mano perskaitytų knygų bibliotekos. Būna, filmuojant nukrypstame nuo temos ir pokalbis darosi visiškai kitoks, nei planuota, nes pašnekovas pamini tai, kas jam įdomu, o scenarijus lieka už nugaros.

- Ar pati sutiktum būti tokios tinklalaidės vedėjos pašnekovė?

- Be abejo, mielai sudalyvaučiau, nes pati myliu tokią veiklą, visada malonu pasidalinti su kitais tuo, ką darau, ką mėgstu.

- Kiek vietos Tavo gyvenime užima skaitymas bei knygos?

- Skaitau nuo mažens, knygos yra didelė mano gyvenimo dalis, nors ir mėgstu daug kur dalyvauti. Po visų veiklų vakare pasiimu knygą ir man tai būna atsiribojimas nuo visko bei kelionė į kitą vietą. Jeigu išmoksti skaityti, kad įsijaustum į knygą, mokėtum ten apsigyventi, tai labai svarbu. Tas, kas nemėgsta skaityti, vadinasi, neatrado „savo“ knygos. Kiekvienas turi perskaityti bent vieną knygą, kuri jam labai patiktų.

- Kokia Tau didžiausią įspūdį palikusi knyga?

- Kai tik įsigijau skaitytojo bilietą (o tai buvo dar vaikų darželyje), atradau Vytauto V. Landsbergio knygą „Erelio sakmė“. Buvau 6-7 metų, jau mokėjau skaityti ir supratau, kad man tai labai patinka. Dabar tą knygą esu perskaičiusi 7 kartus. Knyga susijusi su Lietuvos istorija. Manau, ši knyga ir paskatino mano domėjimąsi istorija. Ją perskaičiusi supratau, kad tikrai mėgstu skaityti.