Iš Aleksandravėlės kilęs Marius norėjo į kariuomenę pažiūrėti iš vidaus ir... tapo profesionaliu kariu (3)

Publikuota: 2017-04-28 Kategorija: Jaunimas
Iš Aleksandravėlės kilęs Marius norėjo į kariuomenę pažiūrėti iš vidaus ir... tapo profesionaliu kariu
M. Velecko asmeninio archyvo nuotr. / Užduočiai pasiruošęs.

Iš Aleksandravėlės (Obelių sen.) kilęs ir Obelių gimnaziją baigęs Marius VELECKAS tarnauti į Lietuvos kariuomenę savanoriu ėjo norėdamas pasižiūrėti, kaip ji funkcionuoja. Po tarnybos devynių mėnesių jis nusprendė parašyti prašymą tapti profesionaliosios tarnybos kariu. Marius mano, kad patirtis, įgyta tarnyboje – neįkainojama.

– Kodėl nusprendei tapti savanoriu, kas darė didžiausią įtaką šiam sprendimui?
– Tapau savanoriu, kadangi norėjau pasižiūrėti, kaip funkcionuoja Lietuvos kariuomenė ir suprasti, kaip vyksta tarnyba joje.


– Kaip atrodė pirmosios tarnybos dienos? Kaip sekėsi, su kokiais sunkumais susidūrei? Ar lengvai pripratai prie kariuomenės krūvių?
– Fizinis krūvis tikrai negąsdino. Esu kilęs iš kaimo, prie darbų įpratęs, tad gebėjimas ištverti krūvius tapo mano privalumu. Be to, kiekviena įveikta užduotis padėjo tobulėti fiziškai. Taigi, atlikau visą devynis mėnesius trukusią NPPKT tarnybą Rukloje, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione. Tarnyba buvo tikrai įdomi ir atsakinga, todėl baigiantis jos laikui tvirtai ir galutinai apsisprendžiau rašyti prašymą dėl PKT (profesinės karo tarnybos) tame pačiame artilerijos batalione.
Šiuo metu esu aprūpinimo ir remonto skyriaus karys, atsakingas už technikos priežiūrą ir smulkių techninių gedimų šalinimą. Tačiau tuo mano pareigos nesibaigia: mes esame kariai, esant reikalui būname universalūs. Yra toks posakis: „Ne visi pėstininkai gali tapti artileristais, tačiau visi artileristai gali tapti pėstininkais“. Šis posakis puikiai atspindi, kuo aš didžuojuosi. Tarnyboje jis mane labai motyvuoja.
Grįžtam prie sunkumų. Manau, kad visiems jų vienokių ar kitokių nutinka.
Kėlimasis ankstyvą rytą man sunkumų nesukelia. Tarnybos pradžioje turėjau nedidelių keblumų susįjusių su greičiu: buvo sudėtinga viską atlikti greitai ir gerai, nes man tiesiog trūko įgūdžių. Tačiau kiekvieną dieną stengiantis, jie netruko atsirasti.


– Papasakok apie savo eilinę dieną kariuomenėje.
– Kario diena prasideda 6 val. Mes keliamės, apsirengiame sportinę aprangą ir einame mankštintis. Mankšta rengiama lauke, ji trunka 30-40 min. Grįžęs privalau persirengti, ir susitvarkyti: pasikloti lovą, išvalyti dulkes, išplauti kambario grindis. Beje, kalbant apie lovą, tai kario lova turi būti paklota nepriekaištingai. Jo asmeninė spintelė turi atrodyti kaip pavaizduota instrukcijose. Visa dienotvarkė – sustyguota, karys privalo savo darbą atlikti gerai ir greitai.
Tuomet ateina pusryčių laikas. Po jų prasideda teorinės paskaitos, jos vyksta kareivinėse.
Po paskaitų  einame į lauką ir stengiamės įgautas žinias pritaikyti praktikoje.
Kad kariai neužsisėdėtų ir tobulėtų fiziškai, per savaitę (keletą kartų) vyksta vadinamieji „fizo“: kelias valandas trunkantys fiziniai pratimai, juos atliekame stadione.
Žinoma, po visų veiklų kariai turi laisvo laiko. Jie gali keletą valandų naudotis telefonu, žiūrėti televiziją, žaisti stalo tenisą arba eiti į sporto salę. 22 val. kariai eina miegoti.


– Ar galėtum papasakoti apie įsimintiniausią įvykį, nutikusį tarnybos metu?
– Įsimintiniausias įvykis buvo tada, kai mes visi budėjome dvi paras ir dar miške!
Pirmąją parą nesiliovė lietus, jautėme diskomfortą, kol išdžiūvo uniformos. Bet kitą dieną oras pasitaisė, o su juo ir nuotaika. Jei kas paklaustų, ar norėčiau grįžti į tą dieną ir viską vėl pakartoti, atsakyčiau – be abejo! Juk kariui reikia tokių išbandymų.


– Ar didžiuojiesi tapęs Lietuvos kariuomenės dalimi?
– Aš, būdamas kariu, didžiuojuosi, jog esu Lietuvos kariuomenės dalis. Manau,kad kiekvienas vyras turėtų išmėginti save, pajausti, kas yra drausmė, disciplina, ką reiškia atlikinėti paskirtas užduotis dviem būdais – greitai arba labai greitai.
Nepakartojamas jausmas yra pajusti kovinę dvasią, kuomet pratybose atlikdamas kovinę užduotį, galiu drąsiai pasikliauti savo draugais, nes visiškai jais pasitikiu ir žinau, kad esame vieningi.


– Kaip manai, kas galėtų motyvuoti jaunuolius tapti savanoriais? Ar siūlytum tarnybos imtis kitiems vaikinams ir merginoms?
– Savanorystę siūlyčiau visiems moksleiviams, kurie dar nėra apsisprendę ir nežino, kuo nori tapti po vidurinės mokyklos baigimo. Siūlyčiau ateiti, pamatyti, išbandyti. Tai neįkainojama patirtis, kuri lieka visą gyvenimą.
Taip pat laukiamos ir merginos, jos čia puikiai randa savo vieta, nemaža dalis jų tampa profesionaliosios tarnybos karėmis.


– Labai ačiū už pokalbį!

 

Orestas STREIKUS

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video