Vaikų vasaros stovykla „Jus aš draugais vadinu“: vaikų šypsenos įstrigo ilgam (nuotraukų galerija) (1)

Vaikų vasaros stovykla „Jus aš draugais vadinu“ – nepaprastas ir ypatingas dalykas. Sunku žodžiais apibūdinti, ką visa tai duoda ir kokias emocijas palieka viduje. Vaikų šypsenos buvo geriausias atlygis, kuris atpirko visas įdėtas pastangas ir darbą. Jos primena, kad gražiausi dalykai yra paprastume, o šypsenai nereikia ieškoti priežasčių.

Stovykloje tenka pabūvoti ne viename vaidmenyje

„Jau ne pirmi metai organizuojame stovyklą vaikams. Labai džiugu, jog turime nemažai norinčių dalyvauti, o dalis vaikų yra iš kitų miestų ar netgi trumpam grįžę iš užsienio paatostogauti. Visuomet stovyklos dalyvius norime matyti laimingus ir besišypsančius, nes juk tai –  mūsų stovyklos tikslas. Ne vieną kartą girdėjome iš vaikų, kad vasaros metu nėra ką veikti... Išgirdus tokius žodžius, tik dar labiau norisi veikti ir planuoti jiems veiklas. Šis laikas prabėga labai turiningai. Privalai vienu metu atlikti ne vieną vaidmenį: turi būti ir vadove, ir mama, ir drauge, taip pat susiduri su daugeliu kitų vaidmenų, kurie kartais atsiranda neprognozuotai“, – kalbėjo stovyklos organizatorė Agnė Valašimaitė.

Vaikai, kurie stebina trykštančia energija ir kūrybiškumu

Visos penkios dienos prabėgo neįtikėtinai greitai. Mus supo net 27 vaikai! Sėdėti nebuvo kada. Atrodo, kad žodžio „tinginystė“ jų žodyne nėra, nes net per laisvą laiką vaikai lakstydavo lauke ir atrasdavo pačios įvairiausios veiklos.

Pirmąją dieną stovyklautojus nustebinome kliūčių ruožu, kurį jie turėjo įveikti, kad patektų į stovyklą, o po to skyrėme laiką susipažinimo žaidimams, taisyklių kūrimui bei judriai veiklai. Vaikus pagal amžių suskirstėme į keturias grupeles, kurios galvojo savo pavadinimą, šūkį bei prisistatymą. Pamatėme, kad mus supa išradingi ir kūrybiški vaikai, kurie nepaliauja stebinti.

Kiekvieną rytą surinkdavome vaikų telefonus, kurie geranoriškai juos sudėdavo į „Išmaniąją dėžę“, o tada rinkdavomės bendrai mankštai bei maldai. Dar vienas jau tradicija tapęs dalykas – laiškai, kuriuos vaikai rašydavo kiekvieną dieną. Norėjome juos nors trumpam atitraukti nuo žinučių internetinėje erdvėje ir priminti, kas yra tikrasis paštas.

Pirmosios dienos pabaigoje vyko „Draugų popietė“, kurios metu vaikai atliko tam tikras užduotis. Stovyklautojai, susiskirstę į grupeles, kūrė draugystės plakatą, vaidino, pasakojo išradingas istorijas ir visa tai pristatė komisijai, kuri komentavo bei vertino. Joje buvo ne tik Rokiškio parapijos jaunimas, bet taip pat naujasis kunigas Dainius Matiukas. Tai buvo be galo linksma ir nuoširdi popietė, privertusi nusišypsoti visus. Na, o kiekvieną dieną baigdavome Šv. Mišiomis, kurias vesdavo kun. Dainius Matiukas.

Stovykloje – teminės dienos

Stovyklėlės metu gvildenome tris temas: svajonės, baimės bei geri darbai. Antrąją dieną vaikai rašė savo svajones bei „minčių lietaus“ pagalba siūlė, kaip jas įgyvendinti. Trečiąją dieną vaikai pasakojo, ko bijo labiausiai, o taip pat atviravo, kokias baimes jiems pavyko įveikti. Ketvirtąją, gerų darbų dieną, vaikai ėjo į Rokiškio priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir turėjo galimybę išgirsti, koks tai atsakingas darbas ir kokia didelė pagalba žmonėms, kuriuos ištinka nelaimės.

Kiekvieną dieną vykdavo keturios pamokėlės, kurių metu vaikai giedojo giesmes, darė dekoracijas, mokėsi dekupažo bei aktyviai leido laiką lauke. Be viso to, vaikai dalyvavo estafetėse, orientacinėse žaidynese, kurių metų ieškojo „pagrobtų“ vadovų, žiūrėjo animacinį filmą „Mažasis princas“.

Stovyklą užbaigėme Agape, kur susirinko ne tik stovyklautojai, bet ir jų artimieji. Tai buvo laikas, skirtas pasidalinti įspūdžiais, įsimintinomis akimirkomis bei šiltai vieni su kitais pabendrauti. Dėkojame dekanui Eimantui Novikui, kuris parėmė ir palaikė šią stovyklą, Carito valgyklos virėjoms, Kunigui Dainiui Matiukui bei Rokiškio parapijos jaunimui.

Savanorių įspūdžiai, prisiminimai bei patirtys

„Stovyklėlėje buvo labai gera. Mes, vadovai, buvome nusiteikę visas penkias dienas palaikyti puikią nuotaiką, nerodant jokių blogų emocijų. Su kiekviena diena vaikai vis labiau atsiskleisdavo: bendravo su mumis, buvo kūrybiški, drąsūs, protingi bei talentingi. Išmokau susidraugauti su vaikais, suprasti juos ir rasti bendrą kalbą. Turėjau grupelę, su kuria kalbėjome tam tikromis temomis. Supratau, kokie jie šaunūs ir atviri, o svarbiausia – mokantys prajuokinti, būdami be galo nuoširdūs. Pasibaigus stovyklai, jaučiu dvipusius jausmus –  buvo gera ir liūdna. Esu laimingas, nes patyriau labai daug gerų emocijų, bet tuo pačiu liūdžiu, nes norėtųsi su vaikais dar šiek tiek pabūti, nes visi tapome artimi. Gaila išsiskirti su Rokiškio parapijos jaunimu, nes su jais išgyvenau daugybę linksmų ir įsimintinų akimirkų“, - įspūdžiais dalinosi stovyklos organizatorius Andrius Daunys.

„Visų pirma, Dievas pasirūpino laibai geru oro, buvo smagu lepintis saulyte. Savanorystė stovykloje buvo tikras išbandymas, reikalaujantis daug ištvermės, geros nuotaikos, susikaupimo, bei išmanymo. Tai buvo lyg praktika, kadangi studijuoju treniravimą ir pedagogiką. Labai džiaugiuosi, nes mane supė patys geriausiausi savanoriai, kurie visada padėdavo, patardavo, palaikydavo, bei pakritikuodavo. Labiausiai vertinu nuoširdžias šypsenas, kurių šioje stovykloje buvo apstu. Niekada nepamiršiu šios stovyklos, nes ji man paliko daug daug daug... Galėčiau rašyti ir rašyti… Pasibaigus stovyklai, jaučiu kažkokį trūkumą. Matyt, trūksta beveik trisdešimties vaikų, juoko ir savanorių“, – kalbėjo stovyklos savanorė Miglė Čižaitė.

Savanorystė – tai liga

„Iki stovyklos pradžios labiausiai džiaugiausi organizatorių entuziazmu, laiko skyrimu, pasidalintomis idėjomis ir noru, jog ši stovykla įvyktų. Stovyklai prasidėjus, mačiau puikiai nusiteikusį Rokiškio parapijos jaunimą. Kartu dalinomės įspūdžiais, džiaugsmais ir rūpesčiais, buvome atviri, išsikalbėdavome ir stengėmės nieko nepasilikti savyje. Vaikų vasaros stovyklos pavadinimą „Jus aš draugais vadinu“ nuolat akcentuodavome vienam kitam ir kartodave mus supantiems vaikams. Labai įstrigo vaikų šiltos šypsenos, juokas, smalsumas ir drąsa. Buvau šios stovyklos vadovė, todėl stebėjau ir primindavau kiekvienam apie jų atsakomybes. Stengiausi padėti tiek, kiek įmanoma. Esu labai laiminga, nes mane supo nuostabūs draugai, kurie padarė didžiausią darbą – įgyvendino stovyklą ir pernoko patys save. Pirmąją dieną vaiką atvedusi moteris manęs paklausė, ar savanorystė yra liga. Aš be jokių abejonių atsakiau – taip.“ – kalbėjo stovyklos vadovė Indrė Altanaitė.