Rokiškio rajone nebeliko paskutinio medinio malūno (video+foto) (11)

Sugriuvo paskutinysis Rokiškio rajone medinis vėjo malūnas. Pakapinės kaime (Juodupės sen.) stovėjęs medinis malūnas traukė pravažiuojančiųjų dėmesį. Prie jo sustodavo norintieji įsiamžinti. Tiesa, į vidų jau niekas nebedrįsdavo užeiti. Deja, malūno istorija baigta. Kovo 2-ąją jis nugriuvo.

Malūnų reikšmė buvo didžiulė

Malūnas lietuvių mitologijoje buvo ypatinga vieta: tai riba tarp tikrovės ir anapusinio pasaulio, ne veltui malūnuose laiki vaizduotė apgyvendindavo velnius, kitas mitines būtybes.

Toks mitinis mąstymas buvo iš dalies susijęs su tuo, kad malūne sudėtingi mechanizmai eiliniam gyventojui nesuprantamu būdu vėjo (rečiau vandens) energiją transformuodavo ir panaudodavo žmogaus tikslams. Sudėtingi mechanizmai žavėjo savo tikslumu.

Malūnas taip pat buvo ir susitikimų vieta, kur belaukdami, kol bus sumalti atvežti miltai, apylinkių ūkininkai keisdavosi naujienomis, diskutuodavo. Malūnas buvo svarbi kiekvieno didesnio miestelio gyvenimo dalis. Štai Rokiškyje kitados jų buvo net trys. Dabar jau neišlikęs nė vienas.

Kaip teigiama specialiai vėjo malūnams skirtame puslapyje, Rokiškio rajone yra išlikę šeši malūnai: Ginočių (Daliečių), Pandėlio, Radžiūnų, Obelių, Rūmiškių ir Pakapinės. Pastarąjį nuo šios savaitės jau galima išbraukti iš sąrašo. Penki iš šių malūnų yra mūriniai, o Pakapinės – medinis.

Geriausiai išsilaikęs yra Obelių malūnas. Jis tapo miesto simboliu. Jis restauruotas, gražiai sutvarkyta aplinka. Jame buvo įkurta kavinė, kurioje lankėsi Rokiškio krašto garbės pilietis Algirdas Mykolas Brazauskas.

Pandėlio malūnas garsėja siaubinga istorija: prie jo šuliniuose buvo paslėpti 1946 m. gruodį Notigalės pelkėse nužudyti Lietuvos laisvės kovotojai.

Istoriją pasakojo statytojo anūkas

Šimtmetį skaičiuojančio Pakapinės malūno istorija buvo audringa. Joje: ir padegimas, ir nuomininkų kaita. Ir mažo verslo: milo vėlyklos bei dažyklos statybos. Ir liūdnas sprendimas malūną parduoti, malūnininko Mykolo Gaudzės ūkį ištikus nelaimei. Visa tai kitados šio straipsnio autorei kitados pasakojo Obelių krašto garbės pilietis Alfredas Vytautas Gaudzė. Malūnas priklausė jo seneliui.

Malūno istorija įdomi: pirmąjį malūną Pakapinės kaime pastatė A. V. Gaudzės prosenelis Danielius Ragelis. Tas malūnas buvo kiek kresnesnis už dabar nuvirtusįjį. Kadangi malūnininko sūnus, tęsęs tėvo pradėtą veiklą, buvo turtingas ir verslus, šalia malūno jis įkūrė ir krautuvėlę. Kuri tapo konkurente vietinei karčiamai. Malūnas vieną naktį suliepsnojo. O karčiamos savininkas paslaptingai dingo...

Malūnininkas nusprendė atstatyti savo pajamų šaltinį. Kadangi Lukštų apylinkės malūnams statyti iš esmės yra nepalankios: čia vyrauja nepakankamai stiprūs vėjai, tad norėdamas pagerinti malūno darbą, malūnininkas užsakė daug aukštesnį aštuonkampį pamatą. Malūną statė aukštą. Sprendimas pasiteisino. Net ir pučiant silpnam vėjui, jame sukosi net dvejos girnos. Miltų įvairovė buvo didelė: nuo paprasčiausių, iki skirtų pyragams kepti, o kur dar kruopos: nuo smulkių kvietinių, miežinių, iki baltutėlių manų. O patys balčiausi miltai buvo sijojami net pro šilkinį audinį. Tad nenuostabu, kad prie jo nuolatos driekėsi aplylinkių ūkininkų vežimų eilės.

Deja, malūnininko šeimoje neatsirado paveldėtojo, kuriam galėtų perduoti savo talentą. Kol augo trys mergaitės, malūnininko našlė malūną nuomojo. Jis keliavo iš rankų į rankas, stokodamas ir geresnės priežiūros, ir investicijų. Kol užkuriomis į Pakapinės kaimą ir malūnininko šeimą neatkeliavo šviesuolis Mykolas Gauzdė. Amatas jam sekėsi puikiai, o ypač labai subtilus menas pagauti sparnais silpną vėją.

Deja, nutiko nelaimė: kilo gaisras ūkyje, sudegė ūkiniai pastatai. O ir dalis žmonos seserims reikėjo išmokėti.

Po gaisro Mykolo Gaudzės ūkyje, malūną nupirkus kitam savininkui, gaudyti vėją jam nesisekė. Todėl, norėdamas išlaikyti malūną, jis nupirko dyzelinį variklį girnoms sukti. Deja, naujovė nepasiteisino.

Malūną pribaigė sovietmetis: variklis buvo išvežtas į Obelius. Be naudos ir darbo stovintį malūną ardė gamtos sąlygos ir laikas. Jis taip gerai išsilaikė, nes buvo statytas labai kruopščiai, naudojant kokybiškas medžiagas, buvo dengtas specialiomis lentelėmis – gontais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Lukštų bendruomenė dar svarstė, kaip būtų galima šį malūną atgaivinti. Bet svarstymai jais ir liko.