Per 13-a metų sukauptomis smuiko melodijomis Austėja dabar dalinasi su kitais (0)

Patarlė byloja, jog „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“. Būtent ja vadovaujasi abiturientė Austėja Antonovaitė, kuri, po 13-os metų muzikos mokykloje vis dar negali ir nenori iš rankų paleisti smuiko, tad siūlo jos atliekamomis smuiko melodijomis papuošti asmenines šventes. Avantiūra buvęs vienas pagrojimas krikštynose merginai tapo įdomia laisvalaikio praleidimo forma, kurios metu, kaip pati sako, ji tobulina ne tik smuikininkės, bet ir asmeninius įgūdžius.  

Vietoj 3 metų – 13

Mergina prisiminė, kad į Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklą nuėjo būdama vos 4-erių: „Tiesą pasakius, mano noras buvo groti violončele. Tačiau vos 4-erių metų mergaitei šis instrumentas buvo tikrai per didelis, tad pasirinkau mažesnę violončelės versiją – smuiką (šypsosi – aut. past.). Patiko groti smuiku, nors trečioje klasėje buvo kilęs noras viską mesti – atrodė, kad čia visiška nesąmonė. Visgi, tėveliai bandė atkalbėti nuo tokio žingsnio, o aš vis „nukėlinėjau“ į priekį metus, kada jau tikrai baigsiu. Ir taip vietoj 8-erių metų likau 13-ai – baigiau tik pernai metų pavasarį (juokiasi – aut. past.)“.

Tuos 8-erius metus Austėja sako įprasminusi asmeniniu rečitaliu, bet ir po jo nei instrumento, nei muzikos mokyklos ir smuiko valdymo subtilybių mokiusios pedagogės Laimos Kanopienės apleisti nebenorėjo. Smuikininkė prisiminė, kad per 13-a metų ji visada buvo aktyvi įvairių konkursų, koncertų dalyvė, grojo užsienyje.

Tiesiog – atsitiktinumas

Nors muzikos mokyklą Austėja baigė, aplinkybės susidėliojo taip, kad padėti smuiko futliaro po lova – nepavyksta: vasarą mergina sulaukė kvietimo pagroti krikštynų metu, po kurių nusprendė savo laisvalaikį užpildyti muzikuojant kitų žmonių šventėse.

„Viskas prasidėjo vasarą, visai atsitiktinai ir netikėtai. Su draugais dieną leidome prie ežero, kai gavau žinutę nuo nepažįstamos moters. Ji klausė, ar sutikčiau pagroti krikštynų metu, kol į bažnyčią rinksis svečiai ir kol mergytė su krikšto tėveliais eis link altoriaus. Sakė, kad mane jai rekomendavo mano smuiko mokytoja. Šiek tiek nustebau, paskambinau tėveliams, o kadangi jie mane visada skatino toliau groti, kad nebūtų tiek metų mokslų perniek, aš sutikau“, – pirmąjį kvietimą prisiminė Austėja.

Ji juokėsi, kad „pasirodymas“ šventės metu užtruko apie 20 min., tačiau jam ruošėsi beveik mėnesį: rinko melodijas, natas, repetavo.

Nusprendė tęsti

Smuikininkė neslėpė, kad nepaisant daugiau nei dešimtmečio, praleisto muzikos mokykloje, visų festivalių ir koncertų, prieš krikštynų šventę jaudulys kuteno pirštus: „Nerimavau, kaip viskas pavyks, kokie žmonės ten susirinks, kaip bažnyčioje skambės vienas smuikas ir ar girdėsis, nes nebuvo jokio įgarsinimo. Bet viskas praėjo sklandžiai, gražiai skambėjo melodijos. Po šventės vėl sulaukiau mergytės mamos žinutės-padėkos, kad buvo labai gražu ir mano muzika sukūrė visai kitokią šventės atmosferą“.

Po sėkmingo starto Austėja sako nusprendusi laisvalaikiu smuiko melodijomis papuošti ir daugiau švenčių – socialiniame tinkle paviešino skelbimą, kad gali fonine muzika užpildyti švenčių tuštumą.

„Nenoriu skirtis su smuiku. Tiek laiko su juo praleidau ir dabar, bent jau kol kas, sunkiai įsivaizduoju dienas be jo. Nors ateities su muzika šiandien nesieju, bet noriu tobulėti ir šioje srityje. Visas pasiruošimas, repeticijos ir grojimas šventėse man yra puiki praktika. Kitas niuansas, kad tobulėju ir kaip asmenybė: kaskart stengiuosi įveikti scenos baimę, suvaldyti jaudulį“, – mintimis dalinasi abiturientė.

Kaimyniniai rajonai irgi žino

Austėja juokėsi, kad skelbimu socialiniame tinkle labai aktyviai ėmė dalintis artimieji ir vos po poros dienų ją pasiekė kitas kvietimas – muzika apipavidalinti Adventinį Kairelių kaimo bendruomenės renginį.  

Smuikininkei jau teko groti ir senjorės jubiliejuje, Kalėdiniame bendruomenės susibūrime, o vasarą laukia pats rimčiausias išbandymas – muzikavimas vestuvėse, besibūriuojant svečiams. Apie gabią smuikininkę netruko sužinoti ir kaimyninių rajonų gyventojai. Pasak Austėjos, ji jau grojo Visagine, o visai neseniai tėtis – galbūt būsimas merginos vadybininkas – sulaukė skambučio ir kvietimo į Biržus.

Merginos pasiteiravus, ar daug lieka laisvalaikio, kai „ant nosies“ – mokyklos renginiai: šimtadienis, paskutinis skambutis, egzaminai, abiturientė šyptelėjo: ji visada buvo aktyvi, turėjo daug skirtingų veiklų ir viską mokėjo suderinti.  

Muzika ir programa

Pasak smuikininkės, į šią avantiūrą ji leidžiasi viena: „Kai vyksta renginiai mokykloje ir tenka muzikuoti, kviečiu prie manęs prisijungti kitus. Bet tokiose privačiose šventėse groju viena. Kokia muzika skamba? Adventiniu laikotarpiu grojau klasikinius, rimtus kūrinius. Kai buvo kalėdinis bendruomenės susibūrimas, rinkausi žinomesnius: skambėjo ir lietuvių autorių dainos, pop muzika. Man, asmeniškai, lengviau groti populiariąsias melodijas: atlikimas paprastesnis, kai mintyse pati „niuniuoji“ (juokiasi – aut. past.). Bet aš visada paklausiu, ko žmonės norėtų. Senjorė jubiliejuje užsisakė Virgilijaus Noreikos „Švelnumą“. Intensyviai ieškojau natų, nes pamenu buvo likusios tik kelios dienos pasiruošimui“.

Pati programa, pasak Austėjos, gali trukti iki pusantros valandos laiko. Kol kas tai buvo ilgiausias smuikininkės pasirodymas, kurio metu mergina ne tik smuikuoja, bet esant tinkamoms aplinkybėms, ir pasveikina, linki, kviečia pasisakyti šventės svečius.