Į Amžinybę išėjo Mokytoja Vanda Vasiliauskienė (2)

Ką reiškia mylėti tėvynę? Mokytoja Vanda Vasiliauskienė niekada nerėžė skambių kalbų, niekada nesiveržė į sceną, nesimatavo titulų ir karūnų. Mokytoja Vanda Vasiliauskienė tik šiemet, Kovo 11-ąją, skaičiuodama savo 94-ąjį pavasarį, iškilmingai inauguruota 26-ąja Rokiškio krašto garbės piliete. O vakar ji palydėta į Amžinybę...

Vanda Vasiliauskienė gimė 1926 spalio 31-ąją Jiezne. 1953 m. Vilniaus universitete baigė klasikinę, o 1963 m. – lietuvių filologiją. Nuo 1953 m. ji savo jėgas, talentą ir žinias skyrė Rokiškio kraštui: ugdė jaunąją kartą iš pradžių Edvardo Tičkaus, vėliau – Rokiškio 3-ojoje vidurinėje mokykloje, buvo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Vandą Vasiliauskienę su meile ir šiluma prisimena daugelis rokiškėnų. Vieniems ji buvo Mokytoja, kuri ir tada, baisiais okupacijos dešimtmečiais, kad ir patyliukais, kad ir tarp eilučių, mokėjo ir išdrįso sakyti tiesą apie prarastąją mūsų valstybę, okupacijos sulaužytus likimus, pamintas bendražmogiškąsias vertybes. Pagarbiai, jautriai priimdama kiekvieną žmogų: ir mokinį, ir jo šeimą, su savo unikalia istorija, su patirtimi ir su žaizdomis. Todėl jau sovietmečiu jai buvo prikabintas pirmasis titulas: „nepatikima“.
Sąjūdis, kaip pati Mokytoja sakė, atvėrė lūpas. Nebereikėjo Ezopo kalbos, reikėjo drąsos atvirai kalbėti tiesą. Ir ji kalbėjo. Jau pirmąjame Rokiškyje surengtame Sąjūdžio mitinge. Atgimimo metas Mokytojai buvo aktyvios organizacinės ir švietėjiškos veiklos metas: ji būrė rajono mokytojus Sąjūdžio idėjoms palaikyti, opiausius istorijos ir nūdienos skaudulius kėlė straipsniuose rajoninėje spaudoje.
1990-aisiais ji tapo knygneše. Tik atgaline kryptimi: jei spaudos draudimo dešimtmečiais lietuviškos knygos keliavo iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją, tai Mokytoja nuo 1990-ųjų mynė takus su lietuviškomis knygomis į Karaliaučiaus sritį. Kur šimtams Lietuvos vaikų reikėjo savojo žodžio, savosios kultūros, tapatybės. Tas noras pažinti savo šaknis buvo toks stiprus, kad Mokytoja gerokai perviršydavo jai skirtų pamokų kiekį. Ji neskaičiavo nei laiko, nei jėgų. Skaičiavo svetimi: ne visiems patiko uolus viešnios iš Lietuvos darbas. Ne iš vieno Karaliaučiaus srities valdininko ji išgirdo ir piktą žodį, ne kartą sulaukė tikrintojų, pasalūniško kenkimo ir atvirų grąsinimų. Viename iš pokalbių Mokytoja atvirai pasakojo, kaip ją einančią pėsčiomis Karaliaučiaus srities keliais, persekiojo keistas automobilis, kaip tie autobusai, kuriais ji važiuodavo, Rusijos pasieniečių demonstratyviai būdavo nuodugniai ir ilgai tikrinami. O ji dvidešimt metų mynė takus į Karaliaučiaus kraštą ir jo žmonių širdis: pėstute, per šlapdribą apledijusiu tiltu, su knygų ryšulėliais rankose...
Tų dvidešimties metų darbo savajam kraštui ir jo žmonėms patirtys, kelyje sutikti veidai ateities kartoms išliko Mokytojos knygose „Godų duženos tikrovėje“ bei „Brydė per gyvenimą“. Mokytojos darbus ir veiklą 2007 m. Prezidentas Valdas Adamkus įvertino ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi.
O ji, smulkutė, trapi eidavo Rokiškio gatvėmis. Svetimų įvertinta, savų menkai tepastebėta... Iš Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios, kur 16-ka metų vadovavo Gyvojo Rožinio maldininkų būreliui. Į patriotinius renginius, į susitikimus. Niekada nelipdavusi ant scenos, nerėždavusi kalbų, neskaičiavusi nuopelnų ir nekaupusi nuoskaudų... Interviu kalbėdavusi pirmiau apie talkininkus, bendraminčius, o ne save... Todėl nieko keista, kad šios unikalios asmenybės nuopelnus tas kraštas, kuriam ji atidavė beveik septynis dešimtmečius veiklos, pastangų, tikėjimo ir vilčių, tinkamai įvertinti susizgribo tik šiemet: Kovo 11-ąją Mokytojai suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės titulas. Ir iškilmingą akimirką jos kalba nebuvo proginė. Ji buvo aštri, atvira, apie valstybės ir visuomenės skaudulius. Ir pilnutėlė Kultūros centro Didžioji salė Mokytojai plojo stovėdama. O ji padėkojo: „Mano gyvenimo kelyje niekada nebuvau vieniša. Mane visur lydėjo žmonės, kurie mane suprato, ir, svarbiausia, neapleido manęs mano gyvenimo kelionėje nei darbuose“, – sakė ji. – Tai dabar galvoju, kas aš esu? Esu tik tas mažas sraigtelis, kuris sukasi tarp visų mane apsupusių žmonių. Tai kodėl man ta didžioji garbė? Gal aš imu tą karūną, gal tikrai nusiimu ir jiems visiems išdalinu. Nes tai jų nuopelnas, jų vargas, o mano tas darbelis yra sraigtelis. Bet šiandien ne aš čia dėmesio centre. Šiandien Kovo 11-oji“. Ir ištarė pranašiškais tapusius žodžius: galbūt tai paskutinė proga susitikti ir pakalbėti.
Vakar Mokytoją Vandą Vasiliauskienę artimieji, draugai, bendražygiai palydėjo į Amžinybę...
„Rokiškio Sirenos“ žmonės dėl netekties nuoširdžiai užjaučia Mokytojos šeimą, ir visus, kuriuos lydėjo jos šiluma ir šviesa...