Apie Rožinio aktualumą šiandien: apie tuos, kurie melstis Rožinį instrukcijų Google neieško (4)

Paklaustas, kur paskutinį kartą matė Rožinį, dažnas paminėtų, kad jis kaba ant automobilio galinio vaizdo veidrodėlio. Arba sugniaužtas besimeldžiančios babytės saujelėje. Nors daugelis priimdami Sutvirtinimo sakramentą, susipažino su Rožinio malda, tačiau greičiausiai nė nebeprisimena, kuriame stalčiuje „ilsisi“ užmirštas jo Rožinis. O jei kartais prireiktų pasimelsti Rožinio malda, tektų kreiptis į visagalį Google instrukcijos. Tačiau Rožinis aktualus ir šiandien. Tą liudija statistika: maždaug 700 mūsų rajono žmonių bent vieną šios maldos slėpinį kalba kasdien. Šie žmonės – Gyvojo Rožinio draugijos nariai. Jų veiklos aktualijomis ir domėjosi „Rokiškio Sirena“. Juolab, kad tam yra puiki proga: šiemet Gyvojo Rožinio draugija švenčia 40-ąsias atkūrimo metines. Panevėžio vyskupijoje buvo parengti  atnaujinti šios organizacijos įstatai, kuriuos parapijų grupės dabar kaip tik pritaiko savo poreikiams.

Malda, atlaikiusi šimtmečių išbandymus

Žodis Rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“.
Įdomu tai, kad į mūsišką Rožinį panašias maldos priemones turi ne tik krikščionys, bet ir kitų religijų išpažinėjai: induistai, budistai, musulmonai. Budizmo religijoje maldoms naudojamas karoliukų vėrinys su įvairiu skaičiumi karolėlių, tačiau populiariausias turi 108 karoliukus. Musulmonai maldoms naudoja 33 karoliukų vėrinį, kuriuo skaičiuoja 99 Alacho savybes.
Mūsų rajone gyvenantys sentikiai taip pat turi specialią maldoms skirtą juostelę, vadinamą lestovka (Лестовка). Kaip ir katalikai, melsdamiesi jie lestovką naudoja skaičiuoti maldoms.
Katalikiškasis Rožinis, kaip byloja legenda, savo istoriją skaičiuoja nuo pirmųjų krikščionių laikų. Pasakojama, kad į arenas kankinio mirčiai vedamos krikščionės galvas puošdavo rožių vainikais. Jų tikėjimo broliai ir seserys po egzekucijų rinkdavo šias gėles ir melsdavosi: po maldą už kiekvieną rožės žiedą.
Ankstyvieji krikščionys pirmiausia maldas skaičiuodavo pirštais, naudodavo akmenukus. Tačiau praktiškiausia pasirodė virvutė su mazgeliais ar pririštais medžio gabaliukais. Taip pamažu atsirado šiandieninio Rožinio pirmtakai. Tokie praktiški maldų skaičiavimo įrankiai buvo labai reikalingi ir todėl, kad ankstyvaisiais viduramžiais net vienuolynuose ne visi vienuoliai mokėjo skaityti ir skaičiuoti. Manoma, kad dabartinio rožinio analogas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Tuo metu tarp vienuolių jau buvo paplitęs paprotys kasdien skaityti 150 Dovydo psalmių, tačiau mažaraščiai ėmė keisti psalmes „Tėve mūsų“ malda. O jau XII a. kalbama ne tik 150 „Tėve mūsų“, bet ir tiek pat „Sveika, Marija“ maldų.  Pirmasis išlikęs krikščioniškasis Rožinis yra datuojamas XIII a. ir yra suvertas iš 158 karoliukų.
Simboliška, kad vainikavimas rožėmis viduramžių kultūroje buvo didžiausias išaukštinimas.
Rožinio malda iš vienuolynų sparčiai ėmė plisti būtent XIII a. pradžioje. Domingas de Guzmanas, žinomas šv. Dominyko vardu, 1208-aisiais, melsdamasis Prujo koplyčioje, jis išvydo Dievo Motiną. Pasirodžiusi Mergelė Marija išmokė jį kalbėti visą Rožinį ir paragino mokyti kitus, kad apsisaugotų nuo erezijos bei nuodėmės. Apie Rožinio galią ir svarbą kalbėjo patys žymiausi krikščionybės teologai, tokie kaip šv. Tomas Akvinietis, Tomas Vianėjas ir kiti. XVI a. maldos buvo papildytos apmąstymais iš Marijos ir Jėzaus gyvenimo, taip atsirado Rožinio slėpiniai.
Rožinis minimas ir Švč. Mergelės Marijos apsireiškime Fatimoje. Dabartinį Rožinį paprastai sudaro 55 karoliukai. Tačiau yra ir mažesnių jo variantų, kuriuos tikintieji gali nešioti ant rankos riešo, Rožinis gali būti ir kaip žiedas nešiojamas ant piršto.
Rožinį sudaro keturios dalys: Džiaugsmo, Šviesos, Skausmo ir Garbės. Kiekviena dalis sudaryta iš penkių slėpinių. Apmąstant kiekvieną slėpinį kalbama „Tėve mūsų“, 10 „Sveika, Marija“ bei „Garbė Dievui Tėvui“.

Lydėjo žmogų ir tautą

Koks svarbus Rožinis, liudija ir tai, kad mūsų žmones jis lydėjo istorinių lūžių ir praradimų, pavojų ir kančios metais. Nors ir kankinami nesiliaujančio bado, Sibiro lageriuose kalinti lietuviai iš duonos minkštimo darė Rožinius. Taip pat ir laisvės kovotojams bunkeriuose Rožinis, dažnai taip pat suvertas iš duonos rutuliukų, buvo maldos, tikėjimo simbolis. Daugelyje muziejų saugomi būtent tokie Rožiniai, tautos kančios ir praradimų liudininkai. Ko vertas vien Notigalės bunkerio sunaikinimo liudininko pasakojimas. Tą baisią 1956 m. gruodžio dieną, juos, vaikus, paleido iš pamokų. Jie pamatė į pelkę važiuojančius sovietinių kareivių sunkvežimius ir eiti namo nebedrįso. Užbėgo pas kaimynę – vieno iš Notigalėje apsuptų partizanų motiną. Matydama besispaudžiantį apsupties žiedą ir niekuo negalėdama padėti savo vaikui, ji, liudininko pasakojimu, suklupo prie šventųjų paveikslų su Rožiniu drebančiose rankose.

Laisvės šauklys

Atkurtoji Gyvojo Rožinio draugija šiemet švęs 40-metį. Paskaičiuokime: 1979-ieji buvo gūdus sovietmetis. Vienintelės leidžiamos organizacijos buvo komunistinės. Už dalyvavimą antisovietiniame pogrindyje brandžiojo brežnevizmo laikais grėsė labai rimtos bausmės. Apie jokių religinių organizacijų veiklą negalėjo būti nė kalbos: tikėjimui nebuvo vietos diegiamame sovietinio žmogaus portrete.
Ir štai 1979 m. Miežiškių Švč. Mergelės Marijos parapijos (Panevėžio r.) kunigas Kostas Balsys (nepainioti su ankstesniu Pandėlio ir Panemunio klebonu Kostu Balsiu, – aut. past.) slapta atkūrė tarpukaryje Lietuvoje plačiai veikusios Gyvojo Rožinio draugijos grupelę. Kaip rašo dr. Aldona Vasiliauskienė: „15 maldininkų tęsė arba naujai įsijungė į draugijos veiklą. Pasklidus žiniai, Panevėžio miesto tikintieji jungėsi į draugijos gretas. Vėliau buvo nuspręsta atkurti Panevėžio miesto Gyvojo Rožinio draugiją. Tapus savarankiška, draugija per pirmąjį gyvavimo dešimtmetį (1979-1989) subūrė apie 450 maldininkų (30 būrelių po 15 narių, kadangi Rožinio maldą sudarė trys dalys). Esant sovietmečiui, draugijos veikla buvo slapta: vienoje iš Panevėžio miesto bažnyčių (dažniausia Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijoje) gruodžio 8 d., švenčiant Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, viešai neskelbiant, buvo renkamasi bendrai maldai. Maldai ir pašnekesiui nuolat rinktasi draugijos narių namuose, bibliotekose, kitose vietose“.
Šiemet sukanka 15-ka metų nuo Gyvojo Rožinio Panevėžio vyskupijoje atkūrimo. Draugijos performavimo pradžia buvo 2003-ieji, kai Popiežius Jonas Paulius II įvedė ketvirtąjį Rožinio slėpinį. Teko keisti draugijos būrelių struktūrą.
Kaip teigia dr. Aldona Vasiliauskienė, 2004 m. buvo iškilmingai švenčiamas Panevėžio miesto draugijos atsikūrimo 25-metis: Kryžių kalne pastatytas kryžius, aukotos šv. Mišios, agapė (dalyvavo per 500 narių); pradėtas leisti leidinys „Marija - Dievo laiškas“ (iki dabar leidinys tapo žurnalu, yra pastovios rubrikos, atspindinčios draugijos veiklą visoje vyskupijoje). Švenčiant Panevėžio miesto draugijos atkūrimo 25-ąsias metines, vadovei N. Gylienei ir kun. Kosto Balsio auklėtiniui kun. Andriui Šukiui kilo mintis įkurti Gyvojo Rožinio draugiją Panevėžio vyskupijoje. Tais pačiais metais buvo gautas Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimas besikuriančios draugijos vyskupijoje nariams.

Kuo Rožinis svarbus šiandienos žmogui?

Prieš penkiolika metų prie Gyvojo Rožinio draugijos atkūrimo ištakų stovėjęs Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas Andrius Šukys atviras: Rožinis yra svarbus ne kaip automobilio puošmena, ar mirusiajam palydėti į Amžinybę būtinas atributas. Ir Rožinio kalbėjimas – ne tik nuobodus močiučių užsiėmimas. Tai šiuolaikiniame skubančiame ir amžinai nespėjančiame pasaulyje sustabdytas laikas maldai, apmąstymams, savo sielos perkrovimui. „Kiekvienas turime kompiuterį, planšetę, išmanųjį telefoną. Tie daiktai džiugina mus, palengvina kasdienybę. Tačiau ilgainiui šie įrenginiai ima lėčiau veikti, prigaudome virusų. Paspaudžiame „Restart“ mygtuką tikėdamiesi, kad įrenginys ims veikti geriau ir greičiau. Lygiai taip pat ir žmogus: kartais jam reikia atsinaujinti, apmąstyti savo gyvenimą. Ir tam yra puikios priemonės – išpažintis, Rožinio malda“, – sakė dvasininkas.
Apie Rožinio aktualumą liudija ir tai, kad vien tik Rokiškio dekanate yra apie 700 Gyvojo Rožinio draugijos narių, įspareigojusių kasdien sukalbėti bent po vieną Rožinio slėpinį. Ir Panevėžio vyskupijos dekanatuose tai didžiausias draugijos narių skaičius. Panevėžio vyskupijoje šios draugijos narių priskaičiuojama 6,6  tūkst. Vien tik Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijose veikia penki Gyvojo Rožinio būreliai, kuriuose yra mažiausiai po 20 narių. Ir kitose Rokškio dekanato parapijose ši draugija ganėtinai aktyvi ir matoma.

Reikšmingi pagalbininkai

Kaip sako kunigas A. Šukys, tarpukario Lietuvos didelėse parapijose veikė gausybė įvairiausių katalikiškų organizacijų: „Pavasarininkai“, „Ateitininkai“, „Tretininkai“ ir kt. Dabar gi nemažai menkstančių gyventojų skaičiumi kaimiškųjų parapijų Gyvojo Rožinio draugija yra bene vienintelė tikinčiųjų organizacija. Šios draugijos nariai be Rožinio maldos kalbėjimo vykdo ir daugiau svarbių tarnysčių. Jų pastangomis tvarkomos, prižiūrimos ir puošiamos bažnyčios, atliekami kiti svarbūs parapijos gyvenimo darbai.

Apibrėžti tikslus ir uždavinius

Kaip ir kiekvienai gyvybingai organizacijai, Gyvojo Rožinio draugijai svarbu savo tikslus, uždavinius pritaikyti šiandieninės visuomenės aktualijoms. Tad nenuostabu, kad po 15-os metų veiklos pats metas atnaujinti draugijos įstatus. Atnaujintus įstatus 2019 m. vasarį patvirtino Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas.
Šį sekmadienį po Rožinio maldos ir šv. Mišių, Kamajų, Salų ir Duokiškio Gyvojo Rožinio draugijos būrelių nariai rinkosi Kamajų bendruomenės namuose apsvarstyti naujųjų įstatų, išsigryninti veiklos gairių. Kaip sako kunigas A. Šukys, gyvybingai organizacijai reikia veiklių narių, veiklių būrelių vadovų, o ne garbės pirmininkų. Jei žmogus pavargo, ar jam neleidžia sveikata, padėkojus už garbingą tarnystę verčiau jį išleisti užtarnauto poilsio. Gyvojo Rožinio draugijos narė tikybos mokytoja Vilma Steputaitienė ir kunigas A. Šukys taip pat pabrėžė būtinybę apie Rožinį kalbėti jaunimui patrauklia kalba, aktualinti šią maldą visuomenėje.
Aktyvumas pabrėžiamas ne veltui: Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos veiklos plane numatyta net 23 uždaviniai, įskaitant ne tik kasdienę Rožinio maldą, bet ir katališkiškos spaudos platinimą, žinios apie draugiją skleidimą visuomenėje, pagalbą organizuojant atlaidus, patarnauti šv. Mišiose, prižiūrėti dvasininkų kapus ir t.t.
Iki šio susirinkimo Kamajų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos vadovė Sigita Turkevičienė su būrelių vadovėmis atliko gausybę namų darbų: sutikslino draugijos narių sąrašus, buvo parengtos kasmetinės finansinės ataskaitos ir kiti svarbūs dalykai. Susirinkimo metu buvo išrinkta kitai metų kadencijai Kamajų parapijos šios draugijos vadovė. Ja S. Turkevičienė perrinkta vienbalsiai. Buvo išrinktas ir draugijos Kamajų, Salų bei Duokiškio parapijų komitetas, kuriame be S. Turkevičienės bus Elvyra Baltakienė, Stanislova Čerškutė, Vida Gavėnienė, Elvyra Tumienė, Vilma Steputaitienė ir Diana Uldukienė.

Rengiasi piligriminei kelionei ir kongresui

Viena svarbiausių pastarųjų mėnesių kamajiškių, sališkių ir duokiškėnų tikinčiųjų aktualija – pasirengimas kasmetinei piligriminei kelionei. Ši kelionė šiemet bus po Panevėžio kraštą. Pernai piligrimai lankė popiežiaus vizitui besirengiančią Agluonos baziliką Latvijoje.
Taip pat parapijų tikintieji žada gausiai dalyvauti penkioliktajame Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio kongrese, kuris rengiamas liepos 27-ąją Ramygalos parapijoje.