Atidaryta Rūtos Šipalytės paroda „Patirčių salos“ - įžanga į didesnę parodą (foto) (0)

Liepos 10 d. Rokiškio krašto muziejuje atidaryta Rūtos Šipalytės keramikos paroda „Patirčių salos“. Kaip sakė menininkė, dėl gana mažos erdvės pavyko sutalpinti tik keturias „salas“: „RAKU magija“, „Iš ciklo MIESTAI“, „Takai ir kryptys“ bei „Pastebėk mano Rothko“. Keramikos dermės susikūrė keliaujant per pasaulio meno centrus ir kūrybinius simpoziumus, kur teko pažinti kitų kultūrų menines raiškas. Tai menininkei suteikė galimybę išgyventi kultūrinės įvairovės sąlygotus jausmus.

Dalyvauja parodose beveik visame pasaulyje

Rūta Šipalytė yra gimusi ir augusi Vilniuje. 1998 m. ji baigė Vilniaus dailės akademiją,  gavo magistro laipsnį. Nuo 1997 dalyvauja parodose bei simpoziumuose Airijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Kinijoje, Kroatijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Taivane ir Vokietijoje. Nuo 1999 m. ji - Lietuvos dailininkų sąjungos narė, nuo 2019 m. tarptautinės keramikos akademijos Ženevoje (IAC) narė. Menininkė pelnė nemažai apdovanojimų: tai - finalininko prizas Taivano keramikos bienalės 2008 m. konkursinėje  parodoje Taipėjuje; 2010 m. ji buvo atrinkta atstovauti Lietuvos keramikams ir sukūrė kūrinius Rytų Europos keramikos muziejui FuLe tarptautiniame keramikos meno muziejų centre Fupinge, Kinijoje; 2015 m. ji pelnė garbės atžymėjimą 8-osios tarptautinės Gyeonggi keramikos bienalės tarptautinio konkurso parodoje Ičeone, Pietų Korėjoje; 2018 m. laimėjo Bronzos apdovanojimą tarptautinėje kategorijoje 2-oje Latvijos tarptautinėje keramikos bienalėje Mark Rothko meno centre Daugpilyje, Latvijoje; 2018 m. kūriniai atrinkti į tarptautinę keramikos parodą „European Ceramics Context 2018 I Curated” Bornholmo meno muziejuje Danijoje; 2019 m. laimėjo finalininko prizą 25-oje tarptautinėje  keramikos bienalėje Magnelli Keramikos muziejuje Vallauris mieste Prancūzijoje; 2020 m. Rūta tapo Lietuvos dailininkų sąjungos skiriamo apdovanojimo „Auksinio ženkliuko” ir 6-osios Vilniaus keramikos meno bienalės I vietos, prof. Liudviko Strolio premijos, laureatė. Parašė straipsnių apie Lietuvos keramiką.

Ruošiasi didesniam projektui Vilniuje, galerijoje „Arka“

- Paroda „Patirčių salos“ yra pradžia didesnio projekto, kuris bus pristatomas parodoje Vilniuje, galerijoje „Arka“ šių metų lapkričio mėnesį. Prieš dvejus metus, 2020 m. Vilniaus keramikos mano bienalėje už darbą „Silicio namai“ laimėjau pagrindinį prizą – pirmąją vietą ir Liudviko Strolio premiją. Kūrinio idėja ta, kad silicis - keramikos medžiagų bazės - molio ir glazūrų - sudedamoji dalis; ir taip pat silicis naudojamas puslaidininkių gamyboje, kurie naudojami visose elektroniniuose prietaisuose, naujausiose technologijose. Pagal Vilniaus keramikos bienalės nuostatų tvarką, konkurso laimėtojas gauna didelę salę personalinei parodai. Susimąsčiau, kokią parodą norėčiau surengti. Atėjo mintis, kad tai galėtų būti mano kūrybos apžvalga. Kadangi daug keliauju po pasaulio meno centrus, kuriuose naudoju vis kitas vietines medžiagos, technologijas, įgyju naujas patirtis, ir dėl to mano kuriami meniniai ciklai – vis kitokie, pagalvojau, kad norėčiau suformuoti kamerines ekspozicines patirčių salas. Viena ekspozicinė sala - viena tema, vienos patirties sąsajos su šių dienų kūryba. O šioje salėje Rokiškio krašto muziejuje tilpo keturios salos. Šioje parodoje svarbu tai, kad  viena konkrečia tema eksponuoju ir senus, pirmuosius kūrinius, ir naujesnius.“ – pradėjo pasakojimą Rūta Šipalytė.

„RAKU magija“

„Mano pirmieji kūriniai, išdegti „raku” technika, buvo sukurti Prahoje Dailės, dizaino ir architektūros akademijoje iš karto po magistro studijų baigimo Vilniaus dailės akademijoje. Šiuos kūrinius tada pavadinau „Kristalai“. „Raku“ lauko degimo technika yra kilusi iš Japonijos. Šio degimo procesas yra gana sudėtingas, reikalauja komandinio darbo - vienas pats didesnio formato kūrinių nepadarysi. Lietuvoje laikas nuo laiko susitinkame su kolegėmis ir vis išbandome šį keramikos kūrinių degimą. Jis vyksta taip: kai krosnyje temperatūra siekia apie tūkstantį laipsnių, atidaroma krosnis, raudoni, įkaitę daiktai paimami specialiomis metalinėmis replėmis ir sudedami į metalinius konteinerius su medžio pjuvenomis, uždengiami dangčiu. Prasideda redukcijos procesas – pjuvenos smilksta, nes uždarame konteineryje nėra deguonies, nėra liepsnos, nuo dūmų keramikos šukės tampa juodos. Jeigu kūrinys sudužtų, tai labai aiškiai pamatytume. Paviršiaus ir glazūra įgyja  įvairiausių efektų – atsiranda taškiukai, dėmės. Jeigu glazūroje yra oksidų, jie redukuojasi – pavyzdžiui, žalias varis tampa raudonu, susidaro gražūs tapybiški atspalviai. Šiam degimo tipui kūriau darbus ir vėliu. Rokiškyje eksponuoju vazų grupę, kurią pavadinau „Beržynėlis“ - didesnis kiekis šių vazų, sukomponuotų vienoje vietoje, man labai primena beržus. Mano „raku“ technika degami kūriniai dažnai susiję su natūralia gamtine estetika.“ – autorė papasakojo apie vieną pirmųjų savo kūrybos „salų“.

„Takai ir kryptys“

„2009 metais vasarą vykau į tarptautinį keramikos simpoziumą „Navigacija“ Venspilyje (Latvija). Ši tema man nebuvo labai artima, ilgai  galvojau, ką galėčiau sukurti. Prisiminiau, kad senovėje žmonės keliaudavo, orientuodamiesi pagal žvaigždynų išsidėstymą. Taip mano vaizduotėje „nusipaišė“ linijos, jungtys tarp taškų, trajektorijos. Šį vaizdinį perkėliau ant savo keramikos formų. Tuomet Latvijoje dirbau su aukštos temperatūros akmens mase ir porcelianu. Tais pačiais metais rudenį vykau į pietų Kinijoje vykusį simpoziumą. Skirtinguose Kinijos regionuose yra savitos, jiems būdingos keramikos tradicijos. Ten, kur buvau tuo metu, dirbama tik su baltu porcelianu, jis nedekoruojamas. Taigi, šiame simpoziume kūriau ta pačia tema – kelionės per laiką ir erdvę, tačiau formos prasme rinkausi nebe cilindrus, o stačiakampius. 2022 m. sukūriau dvi naujas kompozicijas šia tema. Laiko tarpas nuo 2009 metų iki 2022 metų yra nemažas, kūriniai šia tema keitėsi, jie buvo įtakoti kitų naujų kūrybinių sprendimų, atsiradusių per tuos trylika metų. Saloje „Takai ir kryptys“ kai kurie eksponuojami kūriniai turi užuominą į funkciją  - norint, jas galima būtų panaudoti kaip vazas nedidelei gėlei ar smilgai. Tačiau nekūriau jų kaip funkcionalių vazų, man tik patinka parodyti, kad mano sukurtas objektas yra tuščiaviduris, turi vidinę erdvę, gelmę, paslaptį.“ – menininkė dalinosi potyriais vėlesnėje kūryboje Latvijoje bei Kinijoje. 

„Iš ciklo MIESTAI“

„Kažkada jaunystėje svajojau studijuoti architektūrą. Beje, mano tėvai architektai. Prieš stojant į Dailės akademiją po vieno ilgo pokalbio su mama savo spendimą pakeičiau. Supratau, kad noriu būti menininke ir savo kūrinio šeimininke nuo pirmosios minties iki jo įsikūnijimo medžiagoje. Tačiau natūralu kad aplinka, kurioje augau, vis dėlto padarė stiprią įtaką. Taip gimė ciklas „Miestai“, kurį pradėjau kurti nuo pat studijų pabaigos. Kiekvieną kartą mano lipdomi miestai keičiasi. Už kūrinį „Silicio namai“ gavau L. Strolio premiją. Silicis yra bazinis keramikos medžiagų cheminis elementas: tiek molis, tiek glazūros yra silicio junginiai. Dabarties pasaulis migruoja į virtualią erdvę naudodamas įrenginius, kurių pagrindą sudaro iš to paties silicio sukurti elektronikos komponentai. Sudėtingos silicio struktūros suteikia namus tiek mūsų fiziniams kūnams, tiek mūsų reprezentacijoms pasaulio eteryje.

Kitas šioje „Saloje” eksponuojamas kūrinys yra iš 2021 m. parodos „Menininko pasas”. Čia „Miestų” ciklo elementų siluetus perkėliau į plokštumą, ant jos paišiau rūtos motyvą, kuris yra svarbus lietuvių tradicinėje kūryboje, o kartu simbolizuoja mano vardą. Rūtos simbolis man asocijuojasi su mano identitetu.“ – Rūta pristatė dar vieną kūrybos oazę.  

„Pastebėk mano Rothko“

„2021 m. vasarą dalyvavau simpoziume „Keramikos laboratorija” Marko Rothko meno centre Daugpilyje, Latvijoje. Iš šio miesto kilęs žydų tautybės M. Rothko yra pasaulinio garso abstrakčiojo abstrakcionizmo tapytojas, ankstyvoje paauglystėje emigravęs į JAV. Simpoziumo atidarymo metu organizatoriai visiems padovanojo tuščią šprotų dėžutę, ant kurios vietoje „Šprotai“ buvo parašyta „Marko Rothko dvasia“. Mintyse pajuokavau, jei atidarysiu skardinę dėžutę, gal ateis pas mane Rothko dvasia? Šis pajuokavimas virto rimtu darbu ir nepakartojama patirtimi. Būtent tuo momentu kilo mintis atsisėti priešais didžio meistro paveikslo originalą ir tapyti jo kopiją ant savo keraminių formų. Jau po kelių dienų, pirmadienį, kai muziejus uždarytas lankytojams, buvau priešais Marko Rothko paveikslo originalą muziejuje ir pigmentais tapiau jo kopiją ant savo keramikos. Kai kūrinį išdegiau, nusinešiau pažiūrėti, kiek artimas gavosi. Nustebau – išėjo gana artimas rezultatas. Visa šio mano kūrinio atsiradimo eiga man buvo neįkainojama patirtis, pats procesas buvo svarbiausias, man tai prilygo lyg gyvam bendravimui su pačiu menininku. Mes kartais gal nesusimąstome ar neįsisąmoniname, kiek gauname iš meno kūrinių netiesioginės, dvasinės informacijos. Daugpilyje yra iškabinta daug plakatų su Marko Rothko sentencijomis. Viena iš jų, kurią pacitavau šioje parodoje: „Paveikslas yra ne patirties atvaizdavimas, o pati patirtis.” – pasidalino pažinties su žymiu menininku patirtimi R. Šipalytė. 

Yra pasinėrusi į meninę kūrybą

Paklausta, ar keramika – jos pragyvenimo šaltinis, Rūta Šipalytė nusišypsojo: „Iš meno pragyventi sunku“, tačiau tuo pačiu paminėjo, kad šiam projektui yra gavusi Kultūros tarybos individualią stipendiją. Keramikė anksčiau trejus metus dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu ji dirba tik savo studijoje ir yra pasinėrusi į meninę kūrybą. R. Šipalytė teikia ir privačias pamokas, tačiau, anot jos, pagrindinės pajamos – darbas su architektais, viešais ir privačiais interjerais, dekoracijomis.

Rūtos Šipalytės paroda „Patirčių salos“ Rokiškio krašto muziejuje veiks iki liepos 24 d. Primename, kad kita Rūtos Šipalytės paroda – Vilniuje, „Arkos“ galerijoje. Ji įvyks lapkričio mėnesį. Menininkė žada parodai pateikti daugiau „Patirčių salų“ – gal 8 ar 10.