Dekit žvakį nars medinį (22)

„Dekit žvakį nars medinį, lenda dūšia pra... (žodžio „užpakalis“ sinonimas, prasidedantis š raide)“, – taip apie panikos priepuolius mėgdavo sakyti mano močiutė.

Žmogus, matęs gyvenimo: gimusi 1914-aisiais, I Pasaulinio karo išvakarėse, II Pasaulinio karo pradžioje už kibirą vandens, paduotą vedamiems sušaudyti Panemunėlio žydams, vokiečių įgrūsta į jų vorą, o to paties karo pabaigoje kartu su svainiu kasusi apkasą Grigiškių kaime (Panemunėlio seniūnija), kuriame slėpėsi kelios to kaimo šeimos. Kartu su seneliu slėpusi partizanus kluone, o stribus vaišinusi gryčioj, melsdamiesi, kad tie kaip nors nesusitiktų. Miegojusi ant maišų, laukdama tremties. Žmogus, per savo 84-erius gyvenimo metus išgyvenęs du pasaulinius karus, dvi sovietines ir vieną hitlerinę okupaciją, pamačiusi du kartus atkurtą Lietuvos valstybę. Savo akimis, ne iš nuogirdų, mačiusi, kaip žmonės miršta ir nuo šiltinės, ir nuo elementariausių žarnyno kirmėlių, ir nuo purvinų, dovanokit, pribuvėjos rankų. Žmogus, išdrįsęs Panemunėlio vidurinės mokyklos direktoriui pasakyti: kai tu mano vaiką auginsi ir rengsi, tada ir aiškinsi, eit jai į bažnyčią, ar neit. Ji mirtį matė ne interneto puslapiuose, ne žinutėse. Ir drąsos turėjo kur kas daugiau, nei mes.

O mes ką? Per lengvai ir per sočiai, per laimingai gyvenam. Todėl atrofavosi smegenys. Kaip kitaip galima pavadinti elgesį, kai ekstremali situacija dėl ligos buvo paskelbta dviem dienomis anksčiau, nei atsirado pirmasis ja susirgęs? Gal dar paskelbkime ekstremalią situaciją dėl maro, ebolos, vidurių šiltinės, juodligės? Juk jos irgi velniškai pavojingos.

Reikalaujame neleisti žiūrovų į krepšinio rungtynes, koncertus, teatrų festivalį. Bobos facebooke reikalauja uždaryt mokyklas ir gamyklas. Pagatavi dėl vieno sukarščiavusio viešbutį aptverti spygliuota viela. Pagatavi iš parduotuvių nušluot kruopas, konservus ir makaronus, aliejų, druską ir degtukus. Populiariausiu mados aksesuaru, reikalingu iki beprotybės, tapo medicininė kaukė. Betrūksta tik, kad nuo panikos pakvaišusi liaudis iš anksto nusipirktų ir svetainėje pasistatytų po kelis grabus. Nes prasidėjus epidemijai, tuos irgi gali išpirkt, kaip išpirko medicinines kaukes.

O ką, anksčiau buvo visai įprasta visiems gyvenimo atvejams nusipirkti ir palėpėje ant aukšto laikyti, dovanokite, grabą. Žinau žmogų, kuris gūdžiu sovietmečiu pasisiuvo įkapes, ir dvidešimt metų laikė jas spintoje. Tik štai, kai jau jų ėmė ir prireikė, paaiškėjo, kad jos suvis nebetinkamos: vilnonę suknelę sukapojo kandys, o balta gipiūrinė skarytė nuo gulėjimo spintoje tapo gana ryškiai geltona. Mano tėtis prisimena savo vaikystę, kai Laisvės gatvės berniūkščių gaujai buvo smagi pramoga įlįsti į vieno rokiškėno karstą, saugomą palėpėje. Ir, kaip suprantate, berniūkščiai, landžiodami į tą karstą, savo basų kojyčių neplaudavo...

Per grubu? O kaip, dovanokit, panikuotojus atvesti į protą? Karo metais nė nesivargindavo: panikos skleidėjus šaudydavo vietoj. Kodėl? Nes panika užkrečiama ir dažniausiai pridaro daugiau žalos nei nelaimė, dėl kurios ji kilo. Juk spūstys, kuriose mirtinai užtrypiami žmonės, kyla būtent dėl jos. Dėl panikos priimami neadekvatūs, sveiku protu nesuvokiami sprendimai. Panikos metu protas apskritai išsijungia. Lieka tik išgyvenimo instinktai.

Kaip galima panikuoti dėl viruso, kuriuo Lietuvoje užsikrėtė viso labo vienas žmogus? Sveikas protas sako – niekaip. Kam reikalinga ekstremali situacija? Sveikas protas sako – niekam. Nes viruso gaudynės, dovanokit, primena vaiduoklių medžioklę. Viešojoje erdvėje piktinamasi: per lėtai vaikšto tyrimų rezultatai. Nors bet kokiam tyrimui atlikti reikia tam tikro laiko. Tam, kad būtų gauta patikrinta informacija. O nepatikrinta – kam ji reikalinga? Nepatikrintos, kitaip sakant, sąmokslo teorijų, panikos apimtos smegenys per kelias minutes prigalvoja. Nė skelbti nereikia. Tiesiog mes, kaip išpaikinti vaikai, norime visko čia ir dabar: tyrimų, rezultatų, informacijos akimirksniu. Kad tą akimirką būtume ramesni. Nors senovės graikų išminties: kantrybė – visų dorybių matas, kol kas dar niekas neatšaukė.

Piktinamės, kad esame nepasiruošę ekstremalioms situacijoms? Štai prieš daugelį metų pati, dar jauna žurnalistė, dalyvavau rajono Ekstremalių situacijų komisijos posėdyje, skirtame paukščių gripui. Atsimenu, kaip žemėlapiuose braižė vietas, kur būtų galima laidoti nugaišintus paukščius. Jų , kaip pas mus sakoma, ir po šiai dienai neprireikė. Žinoma, dabar liaudis norėtų, kad kažkur savivaldybės rūsiuose būtų sandėliuojamos medicininės kaukės ir konservai. Klausimas toks: kas už tai mokės? Juk tokios priemonės turi galiojimo laiką ir nepanaudotas jas reiktų nurašyti. Šiandien, panikos apimtomis smegenimis, mes, žinoma, sutiktume pripirkti kalnus niekam nereikalingų kaukių. O nuolat palaikyti jų atsargas, dovanokit, pasaulio pabaigos belaukiant?

Piktinamasi: visuomenė laiku neinformuojama. O ką tas informavimas keičia? Ką keičia tas viruso skaitliuko nuolatinis vėpsojimas? Tiek užsikrėtė, tiek mirė, tiek išgijo. Smegenys selektyviai apdoroja situaciją. Buvo atliktas įdomus eksperimentas: jei jūs būsite įsitikinęs, kad sankryžą privažiuojate degant raudonam šviesoforo signalui, smegenys tiesiog ignoruos tuos atvejus, kai atvažiavus prie šviesoforo degė žalia. Lygiai taip pat ir su mirčių nuo korona viruso skaitikliu: matoma 3 tūkst mirusių, tačiau pamirštama, kad iš beveik 90 tūkst. užsikrėtusiųjų jau išgijo 45 tūkst.,arba lygiai pusė visų susirgusių. Kiti sėkmingai gyja.

Informavimas suteikia iliuziją, kad neva kontroliuojate situaciją. Kaip pasikeis jūsų gyvenimas, jei žinosite, jog infekuotas ne vienas, o penki ar dešimt žmonių? Mano – niekaip. Kaip dirbau, taip ir dirbsiu. Kaip ėjau į parduotuvę, taip ir eisiu. Kaip nenešiojau kaukės, taip ir nenešiosiu. Nes netikiu, kad deficitinis popieriaus gabalas gali nuo ko nors apsaugoti. O štai nusiplauti rankas paprastu muilu (nebūtinai deficitiniu dezinfektantu) galima ir dažniau. Ir kambarį išvėdinti. Ir gryname ore pasivaikščioti. Jei kažkam reikia tų dezinfektantų, tai jų labai lengva ir paprasta pasidaryti: tereikia namuose iškraustyti bariuką. Paprasta: mat dezinfektantas yra paprasčiausias etilo alkoholis arba spiritas. Tereikia jį šiek tiek atskiesti. Ir turėsite ir kuo rankas trinti, ir kuo durų rankenas valyti. Kai įjungsite smegenis.

Kaip pasikeičia jūsų elgesys, kai sezoninio gripo metu kasmet nuo jo miršta apie 20 žmonių? Kaip kosėdami ir čiaudėdami ėjote į darbą, parduotuvę ar mokyklą, taip ir einate. Juk nereikalaujate išdezinfekuoti visą miestą, ir kruopų bei karstų neperkate. Nors tikimybė mirti nuo sezoninio gripo kur kas didesnė, nei nuo korona viruso.  Kaip reaguojate, kai pažįstamą pakerta infarktas ar insultas? O tikimybė nuo jo mirti yra šimtus kartų didesnė. Ar pasikeičia elgesys, kai eismo įvykyje žūsta žmogus? Juk dėl to neužsidarote namuose. Kažkas, kaip ir vaikščiojo, taip ir tebevaikšto tamsiu paros metu be atšvaitų, viršija greitį ar sėda už vairo neblaivus. Nors tikimybė patekti į eismo įvykį yra didesnė, nei užsikrėsti korona virusu. Tą sako sveikas protas. Taip, kasdien žmonės miršta. Nuo gripo, plaučių uždegimo ar vėžio. Ir mes mirsime. Kiekvienas. Vieni eismo įvykiuose, kiti nuo ligų, treti nuo senatvės. Toks gyvenimas. Ir šią skaudžią tiesą reikia priimti.

Sveikas protas užduoda nemalonų klausimą: o jei nutiktų kažkas truputį rimtesnio, nei virusas-vaiduoklis?