Drožėjų plenero rezultatais atėjo pasigrožėti saujelė... savų (foto) (1)

Po penkerių metų grįžęs medžio drožėjų pleneras pildo Liongino Šepkos erdves. Suskaičiuota, kad parke jau stovi 61-a kompozicija, arba per šimtą atsikrų skulptūrų, dauguma jų – sukurtos plenerų metu. Parkas mėgiamas: skulptūros tampa patogiais suoleliais senjorams, laipynėmis ir sūpynėmis mažiesiems. Tačiau padėkoti meistrams už jų kuriamą grožį susirinko saujelė... savų: tie patys, daugelyje kultūros renginių matomi veidai.

Organiškai įkomponuota, daugiaprasmė kompozicija

Didžioji kompozicija, papuošusi Liongino Šepkos parko erdvę – įdomi keliais aspektais. Pirmasis, tai netradicinė skulptūra. Siužetas – pamėgta gėrio ir blogio dvikova. Šv. Jurgis gelbėja bokšte slibino įkalintą mergelę. Netradicinė skulptūra tuo, kad slibinas jau nugalėtas, o šv. Jurgis jau nulipęs nuo savojo žirgo. Kaip sako menotyrininkai, toks kompozicijos siužetas nėra erezija: gėrio ir blogio dvikova kartais taip vaizduojama liaudies mene.

Netradicinė kompozicija ir kitu aspektu: tai ne individualus, o kolektyvinis kelių garsių drožėjų meistras. Kaip juokavo „etatinis“ plenerų dalyvis Adolfas Teresius, jam teko itin garbinga užduotis: kurti žirgo, kaip čia mandagiau pasakius, užpakalinę dalį. Mat žirgas – ne vientisa skulptūra, o susideda iš trijų dalių. Tad, kol nebuvo matoma visuma, kiekvienas menininko darbą galėjo suprasti, kaip nori. Kaip sakė pats A. Teresius, kai kas jame įžvelgė ir grakštų moters biustą, kai kas – modernistinę skulptūrą. Paaiškėjus tiesai, netrūko juoko. Apie tai ir su kolega skulptoriumi iš Polocko (Baltarusija) A. Teresius pajuokaudavo, linkėdamas Mikolajui Abramenko, kad jo kuriama žirgo uodega stovėtų tiesiai it pistoleto vamzdis.

Pusiau juokais, pusiau rimtai, kalbėta ir apie žirgo skulptūros daugiaprasmiškumą. Pirmiausia, į akis krinta paslaugiai išdrožti laipteliai, kad kiekvienas norintysis nesunkiai pasiektų balną. Ir įsitaisęs jame pasijustų kovotojų prieš blogį ar link priešų skriejančiu raiteliu Vyčiu. Apie įvairias skulptūros interpretacijas susirinkusiems kalbėjo menotyrininkė Jolanta Zabulytė bei projekto kuratorius Kęstutis Krasauskas.

Prie skulptūrinės kompozicijos darbavosi ir daugiau garsių meistrų: Saulius Lampickas, projekto kuratorius Kęstutis Krasauskas, svečiai iš Latvijos Nauris Bergmanis ir Dainis Vecumas, taip pat žinomi rokiškėnams iš įvairių plenerų ir konkursų Rimantas Zinkevičius ir Eduardas Titas.

„Paukščiai“ – paukščiams

Menininkai L. Šepkos parką papuošė ir kita skulptūra: suoleliu su paukščiais. Tai – duoklė L.Šepkos pamėgtiems motyvams. Įdomu tai, kad paukščius kūrė trys menininkai, vienaip ar kitaip susiję su paukščiais: rokiškėnas Gintaras Varnas ir vilnietis Robertas Strazdas. O štai trečiasis – panemunėlietis Vidmantas Zakarka – irgi paukščiams „prie giminės“ dėl pavardėje esančio „kar“.

Po smagių „Gastautos“ dainų, ir drožėjai pademonstravo savo vokalinius sugebėjimus: „trys tenorai“: A. Teresius, S. Lampickas ir R. Strazdas žiūrovų džiaugsmui sudainavo dainą apie lapę. Mat šioji jau ne kartą skambėjo plenero metu, tad drožėjai gerokai susidainavo. A. Teresius, juokdamasis, kad niekas jo nekalbina apie politiką, atliko reveransą Rokiškiui: jis teigė, kad kultūros sostine mūsų miestas buvo, yra ir bus. Ir kad apie kultūrą šiame mieste kalbama ir jai daroma daug.

Į tarptautinius vandenis

Su sėkmingu pleneru drožėjus sveikino ne tik jo šeimininkai – Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė bei šauni šio muziejaus komanda.

Į svečius atvyko ir svečiai iš Jakabpilio (Latvija), taip pat buvo laukiama ir svečių iš Polocko (Baltarusija), kurie į skulptūrų pristatymą vėlavo dėl to, kad užtruko kirsdami valstybinę sieną. Svečiai iš Jakabpilio akcentavo, kad ateinančią gegužę tris šalis vienijančio projekto tąsa bus jų mieste ir tikėjosi ten pamatyti ne vieną gerą bičiulį iš Rokiškio.

O miestelėnams lieka džiaugtis suoleliu „Paukščių rojus“ bei nauja skulptūrine kompozicija. Tiesa, kol kas šiek tiek atsargiai, nes ką tik pastatytos skulptūros dar paramstytos ramsčiais.