Edukacijos „Marcelė. Žvalgybos legenda“ pristatymas: nuo istorinių apžvalgų iki šifravimo pagrindų (foto +video) (0)

Lapkričio 24-ąją į Rokiškio krašto muziejų susipažinti su nauja edukacine programa „Marcelė. Žvalgybos legenda“ susirinko artipilnė salė: ir istorijos mokytojų būrelis, ir jaunimo netrūko. Maždaug porą valandų trukęs pristatymas iš trijų dalių: meninės kompozicijos, istorinių pranešimų bei praktinės šifravimo užduoties, buvo patrauklus. O nauja muziejaus edukacija, atrodo, taps mėgiama ir perspektyvia.

Kvietimas buvo išgirstas
Kaip pristatydama edukaciją minėjo spektaklio „Marcelės legenda“ režisierė Neringa Danienė, spektaklis nebus vienintelis, nors ir labai ryškus, pėdsakas, primenantis rokiškėnams mūsų krašto didvyrę žvalgę Marcelę Kubiliūtę. Ji į edukacijos pristatymą kvietė rajono visuomenę, ypač švietimiečius, kadangi šis edukacijos pristatymas yra savotiškas „pamušalas“, pasakojantis apie mažiau žinomą, tačiau ne mažiau svarbią Lietuvos istorijos pusę – slaptųjų tarnybų veiklą, jų naudotus metodus. Ir šio renginio metu pateiktos žinios – savotiški namų darbai, rengiantis apsilankyti edukacijoje.
Kvietimas buvo išgirstas. Į edukaciją atėjo nemažai mokytojų, kai kurie atsivedė ir moksleivius.

Meninė kompozicija
Kuriant edukaciją kilo nemažai uždavinių. Vienas jų – susirinkusiesiems pakartoti Marcelės istoriją. Čia gi režisierė Neringa Danienė susidūrė iš karto su dviem iššūkiais. Pirmiausia, ir taip lakonišką, iki smulkmenų nugludintą spektaklį dar labiau sutrumpinti. Beveik perpus. Iki meninės kompozicijos. Ir visa tai iš salės perkelti į Krašto muziejaus menę, dar kameriškesnę, ir dar labiau įpareigojančią aplinką.
Antroji sudėtinga užduotis: kaip tą  kompoziciją kurti ne su ilgus mėnesius repetavusiais aktoriais, o su muziejininkais. Kuriems šias repeticijas teko derinti su kasdieniais einamaisiais darbais. O režisierė neteko laisvės rinktis tipažus: ji turėjo kurti su būtent muziejaus darbuotojais.
Edukacijos pristatyme daugiausia darbo teko, be abejo, muziejaus Istorijos skyriaus vadovui Giedriui Kujeliui. Ir vaidinti kelis vaidmenis, ir skaityti pranešimą, ir vesti edukaciją.
Marcelės vaidmuo atiteko Ievai Marijai Černiauskaitei.  Nors ji po spektaklio ir teisinosi nesanti aktore, tačiau su užduotimi susidorojo puikiai. Kokį emocinį krūvį jai teko patirti, buvo matyti tuomet, kai buvo teikiamos gėlės. Būtent tada pro žiūrovų akis ir neprasprūdo jaunosios muziejininkės akių kampučiuose ištryškusios išdavikės ašaros.
Pagrindinius vaidmenis atlikusiems I. M. Černiauskaitei ir G. Kujeliui puikiai talkino muziejininkės Giedrė Spundzevičienė ir Vilė Sarulienė.
Kompozicija buvo sudaryta iš trijų dalių: Marcelės vaikystė, darbas „Glos Wilny“ redakcijoje, garsioji Polska Organizacija Wojskova sąmokslo demaskavimo scena bei tardymų ir mirties epizodas.
Apie spektaklio ir kompozicijos sėkmę byloja ir Marcelės Kubiliūtės giminaičių atsiliepimai. Edukacijos pristatyme dalyvavusi garsiosios žvalgės brolio anūkė Emilija Jurkevičienė neslėpė, kad žiūrint garsųjį televizijos serialą, norėdavo išjungti televiziją. „Jei jau serialo veikėjui suteiktas tikro žmogaus vardas ir pavardė, norėtųsi, kad jis bent minimaliai atitiktų tą istorinę asmenybę“, – pabrėžė ji. O štai spektaklį E. Jurkevičienė matė jau kelis kartus. Ir jis nežeidžia giminaitės širdies. Atvirkščiai, ponia Emilija dėkojo už tiksliai ir subtiliai pavaizduotą jos garsiosios giminaitės istoriją, jos būdą, vertybes.

Konferencijoje – apie Marcelės aplinką
Konferencjai, sudarytai iš trijų pranešimų, pasirengti taip pat nebuvo lengva. Mat čia kilo jau kita problema: kaip padaryti, kad pranešėjai nebekartotų to, kas buvo pasakyta ir parodyta spektaklyje „Marcelės legenda“ bei jo pagrindu sukurtoje kompozicijoje.
Taigi, pirmoji pranešėja Violeta Aleknienė, kurią pelnytai galima pavadinti Marcelės Kubiliūtės entuziaste, daugiau rėmėsi ją pažinojusių žmonių prisiminimais. Tų, kurie ją matė šeimos aplinkoje, iškeliaujančią į Vilnių.
Ji akcentavo aplinką, kurioje augo Marcelė. Kad ji augo krašte, kuriame aktyviai veikė knygnešiai, ir vos septynerių ji pati prisijungė prie knygų ir atsišaukimų slėpimo ir platinimo. Apie svečius: Juozą Otto Širvydą, kunigą Joną Katelę ir kitus. Apie sodybos kluone vykusius slaptus vaidinimus. M. Kubiliūtės žinių siekį, kai suprasdama, kad antrojo vaiko šeima į taip trokštamus mokslus neišleis, įsiprašė į Pandėlio kleboniją, kurios šeimininkė mokė apylinkių mergaites kulinarijos. Tačiau tokie „mokslai“ vaikui išties buvo per sunkūs.
M. Kubiliūtės autoritetu ir mokytoju tapo jos vyresnysis, 20-čia metų vyresnis brolis Juozas. Kuris nuo pat jaunumės buvo tvirtas lietuvybės gynėjas, už tai išmestas ir iš Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijos, ir iš Kauno kunigų seminarijos. Išmestas už tai, ko šiandieniniai gimnazistai nė neįsivaizduotų: atsisakė rusiškai melstis už carą. Juozas Kubilius tapo vienu ryškiausių besikuriančių tautininkų ideologų, buvo išrinktas į Rusijos valstybės Dūmą. Jo namuose, kuriuose šeimininkavo Marcelė, nuolatiniai svečiai buvo visas lietuviškosios inteligentijos ir būsimosios politikų kartos žiedas. Ir jei ne ankstyva mirtis Sankt Peterburge nuo tuberkuliozės, J. Kubilius būtų tapęs dar vienu mūsų kraštiečių, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
Tad M. Kubiliūtės patriotiškumas, įžvalgumas ir gebėjimas veikti sudėtingose situacijose nebuvo atsitiktinis. Jį nuosekliai formavo lietuviška slaptųjų draugijų, būsimųjų politikų, tautiškumo ir valstybingumo idėjas brandinusi aplinka.
G. Kujelis akcentavo šeimos slaptąją veiklą: nuo „Žvaigždės“ draugijos Panemunėlyje iki vėlesnių laikų kuriant valstybingumo pamatus. M. Kubiliūtės žvalgybinę veiklą, Polska Organizacja Wojskova (POW) sąmokslą detaliai analizavęs istorikas pabrėžė, kad sąmokslas rengtas du kartus: pirmą kartą 1919 m. rugpjūčio pabaigoje dėl Lietuvos žvalgybos budrumo buvo sužlugdytas, jį pakartoti nuspręsta ir 1919 m. rugsėjį, tačiau jam kelią ir vėl užkirto Lietuvos žvalgyba. Ji apdairiai suėmė keliasdešimt jo dalyvių ir prijaučiančiųjų. M. Kubiliūtės ir Petro Vrublevskio žygdarbis buvo išvogti Vilniaus POW dokumentus, juos išgabenti į Lietuvą. Jie tapo vienais svarbiausių įrodymų, teisiant 177 sąmokslininkus.
G. Kujelis analizavo M. Kubiliūtės veiklą ir tuomet, kai Vilniaus krašte vyko Birželio sukilimas, hitlerinės okupacijos metu, besirūpinant ir vaduojant į okupantų akiratį patekusius žmones: lietuvius, rusus, žydus. Tarp jų ir būsimąją profesorę Ireną Veisaitę.
Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas apžvelgė Lietuvos slaptųjų tarnybų veiklą. Apie tai, kaip jos buvo kuriamos žmonių, neturinčių žalio supratimo apie žvalgybą. Apie tai, kodėl jos akiratyje atsidūrė būtent lietuvės moterys, tarnaičių zitiečių draugijos narės. Ir kaip, atrodytų, šis neblogas sumanymas patyrė nesėkmę. Ar apskritai tarpukario Lietuvos žvalgybinė veikla buvo sėkminga? Paprasta statistika, kad tarpukario metais mūsiškė žvalgyba sugebėjo demaskuoti per 300 lenkų agentų, o šie – triskart mažiau mūsiškių, liudija apie sėkmę.
 Žinoma, buvo susidurta ir su sunkumais. Tarkime, vykdant okupuotame krašte veikusių lietuviškųjų organizacijų rėmimą, kurį iš esmės Kaune sėkmingai vykdė M. Kubiliūtė, istorikas patriotizmo nepiešė rožinėmis spalvomis: ne visa parama atiteko tiems, kam jos reikėjo. Mat, savaime suprantama, ji buvo tiekiama pasitikėjimo pagrindu. Ir kai kurie namai Vilniuje iškilo būtent iš tų pinigų, kurie buvo skirti lietuvybės puoselėjimui. Tačiau tai buvo natūrali žvalgybinė rizika.
Per sieną, kuri nebuvo aklina, per kurią vyko abipusis judėjimas, pinigai keliavo ne litų pavidalu, o tuo, ką lietuvybės puoselėtojai galėtų Vilniuje realizuoti nesukeldami didesnio įtarimo: auksinėmis monetomis, pašto ženklais, doleriais. Kalbėdamas apie M. Kubiliūtės unikalią veiklą, A. Anušauskas pabrėžė jos ryšių svarbą. Kalbėjo ir apie jos kuratorių, jauną Lietuvos karininką, jo tragišką likimą. Jis atskleidė, kodėl iš tremties grįžusi M. Kubiliūtė ir pati vengė susitikti senuosius pažįstamus, kuriems ji kitados išgelbėjo gyvybes. Iki pat mirties ji buvo apstatyta sovietiniais agentais, kurie kruopščiai tikrino jos ryšius ir laiškus. Ir kiekvienas, su kuriuo ji galėjo palaikyti kontaktus, galėjo tapti įtariamuoju. M. Kubiliūtės sekimo byla buvo užbaigta tik po jos mirties.

Apie šifravimo metodus
Trečioji pristatymo dalis – praktinė. Jos trukmė, kaip pasakojo vedėjas G. Kujelis, apie valandą. Per ją edukacijos dalyviai turės puikią progą susipažinti su nuo senovės laikų žvalgybų naudojama pranešimų šifravimo technika.
Svarbiausias joje – kodas. Jis – nuo tam tikro skersmens lazdos, ant kurios vyniojama medžiagos skiautė su užrašytu slaptu pranešimu, iki modernių kompiuterinių programų.
Edukacijoje bus galima susipažinti su vadinamaisiais „nematomais“  rašalais. Tokiu rašalu gali būti krakmolo tirpalas, acto rūgštis ar paprasčiausias pienas. Popierių pakaitinus, išryškėja tekstas. Dešifruotojui svarbiausia ryškinant jį, nepadegti paties laiško. Tačiau šie metodai gerai žinomi ir gana vaikiški.
Jau nuo senovės Romos laikų kurti patikimesni šifravimo būdai, kurie rėmėsi kodavimu, ir tuo, kad informacijos siuntėjas ir gavėjas turi žinoti specialų koeficientą. Tokie kodavimo metodai buvo ganėtinai paprasti: nuo Cezario kodo iki Alberto disko. Tačiau turėjo ir tam tikrų trūkumų: pagal dažniausiai pasikartojančias raides, ir bent apytikriai žinant kelis žodžius, kurie turėtų būti pranešime, nuolatinio koeficiento pranešimai buvo gana nesunkiai dešifruojami.
Kiek kitoks yra vadinamasis Giljermo kardanas: speciali lentelė su išpjaustytomis skylutėmis. Ji uždedama ant laiško teksto, o pranešimas gaunamas sudėjus lentutės skylėje esančias raides. Beje, šis metodas naudojamas ir dabar kai kuriose šalyse. Taip bankų kodų lentelėse, užpildytose, atrodytų, atsitiktine tvarka surašytais skaičiais, saugimi bankų kodai. Antai, jaunimui iššifruoti buvo pateiktos penkios šio kodo lentelės. Tačiau problema yra ta, kad netgi tą pačią lentelę galima ant lapo uždėti keturiais variantais, ir reikia rasti tikrąjį.
Vienas pačių veiksmingiausių šifrų, naudotų II pasauliniame kare, buvo sugalvotas JAV, nedidelės indėnų tautos – navahų – kalbos pagrindu. Apie tai net sukurtas filmas „Kalbantys vėjui“. Mat kodų gaudymas buvo viena svarbiausių JAV, Vokietijos, Britanijos, Japonijos ir kitų kare dalyvaujančių šalių žvalgybų veiklų.
Edukacija pavyko pirmuoju bandymu: jaunimas labiausiai susidomėjo Giljermo kardanu ir per dvidešimt minučių rado, kaip jį pritaikyti ir iššifravo tekste užkoduotą pranešimą.