Iš naujo atrandamas Rokiškio rajono bažnyčių grožis (0)

Sušvelnėjus karantinui mintys vėl sukasi apie keliones – galime neabejoti, kad dėmesys savo kraštui, per pastaruosius kelerius metus ir taip smarkiai augantis, dar labiau padidės. Kol pavojus visiškai nenuslūgs, keliones į užsienį teks atidėti, tačiau tai skatins plačiau pažinti tėvynę, aplankyti neatrastus jos gamtos kampelius, architektūros objektus.

Keliaujant po miestus ir miestelius įvairiais stiliais, įmantriomis formomis, įspūdingais fasadais išsiskiria bažnyčios, kurių daugelis mena ne vieną amžių. Dėmesį traukiantys unikalūs maldos namų pastatai verčia sustoti, prisiminti istoriją, prisiliesti prie kultūros pėdsakų, pasigėrėti tuo, kas nepaisant karų ir kitokių neramumų, išliko iki šių dienų. Senovinė architektūra tarsi nutiesia tiltą tarp dabarties ir praeities, jungiantį ištisas kartas.

Rokiškio krašto perlas

Viena įspūdingiausių Aukštaitijos bažnyčių yra Čedasuose – Rokiškio rajono miestelyje, kurį nuo sienos su Latvija skiria vos 7 kilometrai. Daugiau nei prieš šimtmetį iškilusių neogotikinių maldos namų fasadas – iš akmenų ir plytų mūro, čia šviesiai rudas, čia nutamsėjantis: formos, spalvų tonai, arka, įspūdingi langai, du dideli bokštai su mažesniais bokšteliais iš tolo prikausto turistų žvilgsnius ir verčia paimti į rankas fotoaparatą.

Čedasų bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia baigta statyti 1913 metais. Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo apgadinta, tačiau pokario laikotarpiu klebono Kazimiero Čyplio rūpesčiu suremontuota – prie darbų aktyviai prisidėjo daugelis parapijiečių.

Tai – jau trečia Čedasų bažnyčia: pirmieji namai dvarininko Gadeono Rajeckio pastangomis iškilo dar 1516 metais, o parapijai sunykus, XVIII amžiuje buvo pastatyta antra medinė bažnyčia, tikintiesiems duris atvėrusi iki XX amžiaus pradžios.

Seniausia medinė šventovė

Vos už 12 kilometrų nuo Čedasų esanti Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia – seniausia išlikusi medinė šventovė Rokiškio rajone ir viena seniausių visoje Lietuvoje.

Pastatyta 1774 metais, Onuškio bažnyčia išsiskiria paprastumu, bet šis paprastumas gilus, prasmingas, žavintis autentiškumu ir visiškai pelnytai patenkantis į valstybės saugomą architektūros lobyną. Statytojai nenaudojo geležinių tvirtinimo detalių, net vinys buvo medinės, bet tai tik sustiprina įspūdžius – regime unikalų, vėlesniais amžiais atnaujintą neobaroko stiliaus bruožų kūrinį, menantį jau beveik ketvirtį tūkstantmečio.

Onuškio bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

Inkūnų (Anykščių r.) Švč. Aušros vartų Dievo Motinos bažnyčia taip pat traukia akį savo medine architektūra – šie maldos namai išsiskiria ir tuo, kad buvo pastatyti siaučiant Antrajam pasauliniam karui, 1942 metais, kai masiškai viskas griauta, sprogdinta, o ne kurta. Bažnyčios iškilimas tokiu laikmečiu – itin retas atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.

Stačiakampio plano Inkūnų maldos pastatas – vieno bokšto, su žemesne zakristija, jame yra trys altoriai.

Inkūnų bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

Neatrastas lobis – Kalviuose

Išskirtinį sakralinį pastatą galima išvysti ir Kalvių gyvenvietėje (Kaišiadorių r.) – vieną iš dviejų rotondos tipo bažnyčių Lietuvoje, pastatytą 1800-1806 metais. Antroji yra Vilniaus rajone, Sudervėje.

Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kupolas, cilindrinis žibintas, rausva skalda dekoruotos fasadas, prieangį puošianti Nukryžiuotojo skulptūra, išlikusi nuo XIX amžiaus pradžios iš tolo traukia turistų akis – šis klasicistinis kūrinys papuoštų bet kurią Vilniaus, Kauno, ar kito didmiesčio vietą.

Kalviuose spindintis architektūros objektas turistų dar nėra atrastas, ne itin gausiai lankomas, nors jį su pasididžiavimu galima būtų rodyti ir itin išrankiems užsienio svečiams.

Įspūdį sustiprina tai, kad gaisrų ir vėtrų per šimtmečius niokotas statinys išliko iki šių dienų.

Kalvių bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

Pakaunės krašto ir Utenos bažnyčios

Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčia – raudonų plytų neogotikinis pastatas, iškilęs XX amžiaus pradžioje. Jos bokštų aukštis siekia 35 metrus, o kieme įrengta apžvalgos aikštelė dovanoja nuostabius Nemuno vingių vaizdus.

Įspūdingas sakralinės architektūros palikimas – dar viename Kauno rajono miestelyje: Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra unikalūs gotikiniai maldos namai, skaičiuojantys savo istoriją nuo XVI amžiaus antrosios pusės.

Vilkijos bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

1884 metais pastatyta mūrinė Utenos bažnyčia – romantiško ir bizantiško stiliaus derinys, puošiamas dviejų bokštų, pusiau apskritų langų ir bokštų arkų, Mykolo arkangelo ir kitų skulptūrų.

Bet išskirtiniu ir retu šį pastatą pavertė didelis centrinis kupolas, žavintis turistus ir vietinius gyventojus.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia yra graikiško kryžiaus plano, su penkiasiene presbiterija ir pusapskritėmis koplyčiomis, tačiau bene didžiausią įspūdį palieka didžiulis centrinis kupolas, žavintis turistus ir vietinius žmones.

Utenos bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

Mena XVII šimtmetį

Dzūkijoje lankytojų dėmesį traukia XVII amžiaus architektūros paminklas – Merkinės Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia, vienintelė išlikusi iš keturių miestelio bažnyčių. Šie dailės kūriniais turtingi gotikiniai maldos namai, po rekonstrukcijos įgavę baroko bruožų – patys seniausi Pietų Lietuvoje.

Merkinės bažnyčia/Miglės Trainienės nuotr.

Įspūdingi ir daugelis kitų maldos namų pastatų, kuriuos teko pamatyti keliaujant po Lietuvą: Juodupės, Jūžintų, Kamajų miestelių bažnyčios (Rokiškio r.), Prienų Kristaus Apsireiškimo, Balbieriškio (Prienų r.) ir Birštono bažnyčios, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, Aukštelkės bažnyčia (Šiaulių r.), Biržų evangelikų reformatų ir Pabiržės bažnyčios, Subačiaus ir Šimonių miestelių bažnyčios (Kupiškio r.), Viešintų (Anykščių r.), Vidiškių (Ukmergės r.) bažnyčios, Druskininkuose esančios Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios, Garliavos ir Vandžiogalos bažnyčios (Kauno r.), Nidos, Kėdainių Šv.Juozapo, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčios.