Juodupėje bendruomenių korį lipdė gausios visuomenininkų pajėgos (video + foto) (0)

Juodupės – Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginius vis temdo korona viruso šmėkla. Tai svarbiausia priežastis, dėl ko nepavyksta šio miestelio rajono ir šalies visuomenei pristatyti su trenksmu. Tačiau juodupėnai nepaiso nepalankių aplinkybių ir savo kraštą garsina kaip įmanydami. Ir įdomiomis konferencijomis, ir smagiomis šventėmis. Dar vienas išskirtinis Juodupės bruožas yra tai, kad čia nepamirštami tie, kurie kūrybinį kelią pradėjo aplinkiniuose miesteliuose ir kaimuose. Dar vienas pagiriamasis žodis juodupėnams: čia talentais džiaugiamasi „čia ir dabar“, anksti pajuntant kūrybinį potencialą, o ne laukiant, kol jis bus patvirtintas šūsnimis diplomų ir prizų. Todėl Juodupė gali džiaugtis unikalia proga: auginti ir augti kartu su savo talentais.

Konferencija – apie socialinį verslą bei
turizmo mitologiją
Juodupės – mažosios Lietuvos kultūros sostinės viena užduočių – telkti bendruomenes, kviesti jas įgyti patirties, žinių. Todėl Rokiškio rajono vietos veiklos grupė pakvietė susipažinti su naujausiomis veiklos gairėmis. Viena populiarėjančių naujovių – socialinis verslas.
Jo perspektyvas, galimybes ir kylančius iššūkius pristatė „Versli Lietuva“ atstovė, besirūpinanti socialinio verslo aktualijomis – Aušra Pulauskaitė.
Laikas domėtis šiuo verslu dabar ypač palankus: Panevėžio apskirtis, kaip ir Klaipėdos, pasirinkta pilotiniams projektams.
Kol kas dar rajono bendruomenėms klausimų apie tokį verslą daug nekyla: reikia įdėmiau susipažinti su jo galimybėmis.
Vasara ir korona grėsmės antroji banga taip pat įneša savų korekcijų: ne visų rajono bendruomenių atstovai galėjo dalyvauti konferencijoje. Puikia išeitimi tiems, kas negalėjo atvykti, tapo „Rokiškio Sirenos“ vaizdo transliacija: R. Stankevičiūtė-Vilimienė pasidžiaugė, kad ją stebi nemažai bendruomenių žmonių, perdavė jų sveikinimus.
Dėmesio vertas yra Ingridos Kujelės pranešimas apie Rokiškio rajono turizmo politiką. Ji ne tik specialiomis kompiuterinėmis programomis atliko dokumentų, reglamentuojančių šią sritį rajone, analizę ir pristatė rezultatus. Taip pat ir kelių interviu su šios srities specialistais išvadas. O jos, švelniai tariant, neguodžia.
Turizmą Rokiškio politikai ir verslas laiko svarbia ekonomikos dalimi. Manoma, kad mūsų dvarai, parkai, puiki gamta gali privilioti daugybę savo šalies ir užsienio keliautojų.
Tačiau, pasak I. Kujelės, turizmo politika rajone kryptingai nėra formuojama. Klaidingai manoma, kad ji ir pati pasuks tąja kryptimi, kuria „reikia“. O kur „reikia“, nežino niekas. Todėl rajono pastangas vystyti turizmą ji pavaizdavo piešinėliu, iliustruojančiu pasakėčią apie tai, kaip lydeka, vėžys ir gulbė tempė vežimą.
Jei kai kurie kaimyniniai rajonai jungiasi į turizmo klasterius, tai Rokiškis simpatijas bando užkariauti vienas pats. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Turizmo politikoje neskiriami terminai „perimti patirtį“ ir „kopijuoti“: baiminantis antrojo, nesinaudojama pirmuoju. Kitaip sakant, bandoma išrasti dviratį, užuot pasinaudojus kaimynų patirtimi.
Kita didelė problema: manoma, kad rajono lankytini objektai yra patrauklūs savaime, neįdedant pastangų. Taip neišnaudojamas, pavyzdžiui, gamtos turizmo potencialas.
Taip pat į turizmo objektus ir infrastruktūrą reikia investuoti. Tarkime, turistai apsistojo Bradesiuose. Kaip iš jų nuvažiuoti į Rokiškį, jei nuolatos dirba tik vienas taksi, o kiti važinėja tik darbo dienomis ir darbo valandomis?
Ir tokių įžvalgų I. Kujelė rado daug.
Trečiasis konferencijos pranešimas buvo linų augintojo Bronislavo Liubomiro Vošterio. Jis pasakojo apie tai, kiek daug naudos gyvūnams bei žmonėms gali atnešti linų sėmenys bei jų aliejus. Pasakojimą jis grindė įvairiais tyrimais, mokslininkų išvadomis. Jis pristatė ir savo išleistą knygelę.

Įspūdingas koncertas

Juodupėnai vėl turėjo progą pasiklausyti kraštietės keturiolikmetės Giedros Julijos Tutkutės koncerto. Jaunoji arfos virtuozė – Vilniaus Konstantino Mikalojaus Čiurlionio menų gimnazijos auklėtinė. Mergina pelnė gausybę tarptautinių konkursų apdovanojimų.
Jos kūrybinį kelią juodupėnai ir rokiškėnai seka ilgokai. Mergaitė savo senelių krašto – Didsodės – ir Juodupės žmonėms pradėjo kocertuoti visai mažytė. Jos talento gerbėjai prisimena, kaip ji dar kokių septynerių meistriškai valdė gerokai už ją pačią didesnį instrumentą.
Dabar gi arfos 47 stygos kibirkščiuote kibirkščiavo emocijomis, spalvomis, žavėjo jaunosios menininkės virtuoziškumas. Skambėjo ir specialiai arfai, ir J. S. Bacho klavesinui skirtas kūrinys.
Puikiai prie šio spalvingo ir emocingo pasakojimo tiko ir kita įspūdinga, spalvinga, ryški ir įsimintina asmenybė – Elena Tervidytė. Žurnalistė, fotografė, keliautoja. Jos, savo kūrybinį kelią pradėjusios Juodupės vidurinėje mokykloje, iki išnaktų sėdėjusios mažame kambarėlyje prie juostų ir negatyvų, talentas išsiskleidė ir Lietuvoje, ir toli už jos ribų.
Menininkė atvirai kalbėjo apie ją formavusią aplinką. Vaikystės kaimo žmones ir peizažus, kurie įkvėpė kūrinius, kurie pelnė daugybę prizų.
Aktyvią veiklą, kai magėjo spėti visur: ir mokytis, ir sportuoti, ir dirbti. Toje pačioje savo mokykloje sekretore. Ir apie tai, kas šiandieniniam žmogui sunkiai suvokiama: apie tai, kad porinėmis dienomis miegodavo keturias, o neporinėmis – penkias valandas. Apie tai, kaip vežė mokytojų algas iš Rokiškio dviračiu, užantyje.
Drąsa – toji savybė, kuria menininkė kibirkščiuoja ir kelionėse. Ji neslepia: mėgsta keliauti viena. Nes dėl savo drąsos ir žingeidumo, kitiems ji nepatogi keliautoja. Tokia, kuri įveikia ir uždarytą kelią dykumoje, ir kalnų serpantinus. Ta, su kuria dulkėta ir pavargusia, fotografuojasi kostiumuoti japonų turistai, kurie neslepia, kad norėjo įsamžinti su „pamišusia moterimi iš Lietuvos“.
Drąsa, ribinės patirtys, erudicija ir pasakotojos talentas matyti ne tik iš fotografijų, bet ir gyvai bendraujant su publika.
O parodos pristatymu ir koncertu, kaip jau įprasta Juodupės – mažosios kultūros sostinės renginiuose, rūpinosi nepailstanti Onuškio bendruomenės vadovė Elena Blažienė, sceną papuošusi savo dieviško grožio kardeliais.

Mugė – be kiniškų niekučių
O už Juodupės kultūros centro sienų tuo tarpu šurmuliavo smagi mugė. Su įdomiais rankdarbiais, koncertu, edukacijomis, gardžia koše, čia pat kepamu garsiuoju Laimutės Sadauskienės šakočiu. Kurio kepimo paslapčių jau mokėsi du prezidentai. O Laura Viduolytė-Pupelienė užsiėmė bendruomenių korio kūryba.