Kaip radom, taip (ne)paliksim. Leliūnai (0)

Prakartėlė... Kokia jos reikšmė šiandieniniam žmogui, (ne)tikinčiajam? Naivios Kalėdinės pasakos, dvelkiančios meduoliais ir mandarinais, nebūtina dalis? Jėzusiukas ant šienelio, beaktualus tik vaikams ir tautodailininkams. Ar mažoji Visata, didžiosios Visatos, su jos rūpesčiais, problemomis ir viltimis, atspindys? Apie Utenos dekanato Leliūnų ir Pakalnių prakartėles pasakojame dėl kelių priežasčių: ne tik dėl novatoriškų idėjų, patraukusių ir Lietuvos televizijos dėmesį, bet ir dėl to, kad jos į šias parapijas atkeliavo iš Rokiškio krašto muziejaus, jas pastatyti šių parapijų klebonui Andriui Šukiui ir parapijiečiams talkino ir rokiškėnai bei kamajiškiai...

Informacinis... tvartas
Jėzus, kaip žinome, gimė tvarte. Kur gyveno jautis ir avytės, tikriausiai lakstė ir pulkas vištų. Ten nekvepėjo šviežiu šieneliu, meduolių prieskoniais ir mandarinais. Atvirkščiai, kvepėjo gyvuliais ir jų veiklos produktais. Jėzus gimė, kalbėkime atvirai, tvarte su visomis iš to išplaukiančiomis realijomis. Ir šiandien jis į pasaulį ateina tvarte. Tik jei tada tvartas buvo žemdirbiškas, tai dabar, apsukus civilizacijos ratą, tvartas yra informacinis.

Žmogus šiandien gyvena informaciniame šiukšlyne. Jį ištisai bombarduoja socialiniai tinklai, interneto portalai, televizija. Pastebima, kad žmogus netgi užmigti nebegali, jei nėra kokio informacinio prietaiso skleidžiamo foninio triukšmo.

Prakartėlę supantys televizoriai simbolizuoja nenutrūkstantį infromacijos srautą. Tušti ekranai, kad tik būtų, tik šviestų, kai jau nebesvarbu, kas, ką ir kaip rodo, kokia tos informacijos vertė. Informacija net nebe vienadienė. Ji vienaakimirkė – po minutės ji tampa pasenusia, kaip pasenusios ją rodančios priemonės: televizoriai, monitoriai.

Technikos šviesa, trigerių gausa: ten šviečia, ten žybsi, čia pypsi, užstoja tikruosius orientyrus žmogaus ir visuomenės būties ir aktualijų vandenyne. Betliejaus žvaigždė, tarsi apšviesta bažnyčia – kažkur toli ir pro langą. Ne tokia ryški, ne tokia šviečianti ir ne tokia viliojanti, kaip prožektorių ir ekranų šviesa.

Informacinis ar žvejo tinklas
Prakartėlė primena mažytę valtelę, plaukiančią didžiuliu informacijos vandenynu: tarp laikraščių nuokarpų ir senų vaizdo juostų. Tarp to seno, nostalgiško liaudiškosios katalikybės pasaulio. Tokio pat anachronizmo, kaip seni televizoriai ir vaizdajuostės. Dabar jau sunku beprisiminti, kokios kitados jos buvo svarbios. Vėlyvuoju sovietmečiu jose kelis kartus perrašytus, žiūrėjome vakarietiškus filmus, kurie buvo tarsi langas į pasaulį. O dabar jau sunku benusipirkti ir jų grotuvą. Kaip paseno vaizdajuostės ir televizoriai, taip paseno ir mūsų prote laikomas liaudiškosios katalikybės vaizdinys.

Ji – ne praeitis, ne senų gerų laikų momentinis ilgesys. Ji aktualija, dabar ir čia. Ir prakartėlė plaukia iš senų prisiminimų, pasenusių nuostatų pinklių į šiandienos aktualijas, į kasdienybę. Angelo sparnai – tarsi žvejo tinklas, žvejojantis sielas. Ant jo – mažytė Juozapo figūrėlė su miniatiūriniu žibintu, tokiu menkučiu ir neryškiu, prieš šviečiančius ekranus.

Ar plaukti paskui?
Ar plaukti paskui prakartėlę, lydimam Betliejaus žvaigždės? Ar dviejų tūkstančių metų istoriją žiūrėti kaip nuotykinį filmą? Ant patogaus krėslo. Iš pašalės, kaip žiūrovui. Ne dalyviui. Kaip žiūrovui, vardan kurio vyksta Atpirkimo istorija, bet pats jis dėl to ir piršto pajudinti nenori. O tuomet, kai tikėjimo istorija tampa nepatogi ar nusibosta, tiesiog perjungti pultelį į įdomesnius dalykus. Kaip proginiai tikintieji, stebintys bažnyčioje kunigo monospektaklį prie altoriaus. Atėję iš reikalo, iš tradicijos. Kuriems reikia straipsnių iš serijos, ko nedaryti bažnyčioje, kad neprisidarytumėte gėdos.
Stebėtojai. Už nugaros šviečiant dirbtinei keistai žvaigždei: tarsi pretenzijai į interjero originalumą (kai iš tiesų visuose namuose panašu ir vienoda), ar paties žmogaus ir jo aplinkos įkalbėtą žvaigždiškumą. Į kasdienes vis labiau smulkėjančių influenserių ar gyvenimo būdo guru. Ar bent jo viltis, tikintis, kad įsižiebs į jį atgręžti nešviečiantys prožektoriai.

Ir tos viltys tuščios. Kaip tuščias išvalgyto ar kirmėlės išgraužto riešuto kevalas. Kaip tuščia, be Dievo, siela negalinti pripildyti prasme aplinkos. Bandanti būti, užimti erdvę, įtikinti save ir kitus savo prasme ir reikšmingumu. Lekianti į kiekvieną šviesą, į kiekvieną blizgutį.

Atkreipkite dėmesį, ko nematote nuo krėslo? Teisingai – bažnyčios. Nes tam, kad taptumėte jos dalimi, reikia pakilti nuo krėslo. Ir sekti paskui Betliejaus žvaigždę. Tikrąjį kelrodį, kad rastumėte išėjimą iš pasaulinio informacijos tvarto, kad nepaskęstumėte senų nuostatų ir įsitikinimų vandenyne.

Leliūnų bažnyčios koplyčioje stovi prakartėlė „Angelas neša Kūdikėlį“. Prakartėlė. Žilvinas Karkauskas (Alytus). Medis, 2006 m. Rokiškio krašto muziejaus kolekcija.