Iš skyriaus vedėjo į gido amplua: P. Blaževičius 50 metų pasakojo apie Rokiškį, o rokiškėnams – apie kitas šalis (0)

Tikriausiai dauguma Rokiškio krašto žmonių Petrą Blaževičių prisimena kaip žmogų, ilgus metus kuravusį Rokiškio rajono kultūros įstaigas bei jų organizuojamus renginius – specialistas dirbo Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju. Didžioji dauguma ne vietinių, šį žmogų žino kaip puikų krašto gidą, išsamiai ir nuodugniai papasakojantį visas Rokiškio legendas, tiesas ir mitus, o istorinę informaciją retsykiais papildantį pikantiškomis ir smagiomis „razinkomis“. Prieš septynerius metus į pensiją išėjęs savivaldybės skyriaus vedėjas ilsėtis neskubėjo – priešingai: visa siela atsidavė visada šalia buvusiai veiklai – turizmui ir šiemet skaičiuoja 50-uosius gido darbo metus. Nors dabar P. Blaževičių Rokiškyje sutikti tenka rečiau – gyvenimą jis kuria gražiuosiuose Anykščiuose – tačiau pats pašnekovas juokiasi, kad niekur iš čia nedingo, mat per metus į Rokiškio kraštą atvažiuoja mažiausiai 300 kartų...

Su daug apkeliavusiu kraštiečiu kalbėjome apie turizmo iššūkius, senųjų ir šiuolaikinių kelionių bei keliautojų skirtumus, apie kuriozines situacijas ir kaip jose elgiasi gidas.

– Šiandien esate aukščiausios kategorijos gidas, darbą dirbantis net pusšimtį metų. Ar dar prisimenate savo pirmąją ekskursiją?

– O taip! 1975-aisiais Rokiškio muziejaus fondų skyriaus vedėja ir ekskursijų organizatorė Onutė Mackevičienė pasikvietė mane, jauną muziejininką į kabinetą ir paprašė: „Petrai, reikia pravesti apžvalginę ekskursiją po Rokiškį, nes kiti šiandien negali“. Nors apie patį miestą ir jo objektus žinojau nemažai, o Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje lankiausi tikrai ne kartą, bet pasakoti kitiems apie tai, kas yra bažnyčios šventoriuje, rodyti kriptoje esančius paminklus kunigaikščiams ir grafams, jų sarkofagus, buvo visai kas kita... Bet Onutė mokėjo mane įkalbėti ir tame pačiame kabinete iš karto išklausęs „neakivaizdinę ekskursiją“ po bažnyčią, leidausi į vieną didesnių tuometinio gyvenimo avantiūrų. Kažkaip išsisukau, nors po ekskursijos jaučiausi tarsi po ledinio dušo. Būtent po šio išbandymo prasidėjo intensyvi mano, kaip gido, karjera.

– Į šiuos 50 metų „telpa“ du laikotarpiai: 35 metai Lietuvos laisvės ir 15 – sovietinės okupacijos. Kuo skiriasi šie du etapai žvelgiant Lietuvos gidų akimis? Gal yra kažkokie specifiniai aspektai?

– Kaip ir dabar, taip ir tada, ekskursijos sėkmė priklauso nuo gido asmenybės. Žinios, kūrybiškumas, įdomių faktų paieškos, įtaigus dėstymas – tai tik dalis sėkmės dedamųjų. Sovietmečiu žmonės keliaudavo dideliais kolektyvais, autobusais. Mados važinėti mažomis grupėmis ar apskritai pavieniui, nebuvo. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę gidams, o ir apskritai visam turizmui, buvo pats sunkiausias laikotarpis: grupinių ekskursijų nebėra, lietuviai neturi įpročio, drąsos ir gal net minčių keliauti vieni, su šeima ir dar po savo šalį. Jiems nebuvo įdomu. Reikėjo sunkiai dirbti siekiant sudominti, pritraukti, paskatinti išjudėti. Tačiau dabar tendencijos kaip tik yra atvirkštinės: kur kas populiariau vykti tyrinėti nepažintų kraštų nedidelėmis kompanijomis. Žinoma, išlieka ir grupinis turizmas. Dar prisimenant sovietinius laikus, didžiąją dalį tuometinių keliautojų sudarė rusakalbiai, reikėjo gerai valdyti šią kalbą. Vedžiau ekskursijas ne tik Rokiškyje. Teko lydėti grupes ir po tuometinę Sovietų Sąjungą: lankydavomės Rygoje, Taline, Leningrade, Maskvoje, Kijeve. Taip pat – Lenkijoje, Armėnijoje ir daug kur kitur. Turėjau progą ne tik užsidirbti papildomai ir prisidurti prie nedidelės muziejininko algos, bet ir, be abejo, pakeliauti, pamatyti įdomių kraštų ir sutikti įvairių žmonių. Apie visa tai man byloja išsaugota ekskursijų vadovo atsiliepimų knyga, kurioje gausu pirmųjų keliautojų atsiliepimų.

– Dabar keliautojai retai naudojasi gido paslaugomis manydami, jog užtenka atlikti namų darbus ir apie lankomą kraštą pasiieškoti informacijos internete. Bet ar tikrai įmanoma pažinti kraštą ir aplinką be visa tai „giliau“ išmanančio žmogaus?

– Tikrai neįmanoma. Jūs tikrai nežinosite visų faktų, vingrybių ir įdomybių apie, pavyzdžiui, Jūžintų bažnyčią ar Kraštų dvarą, jei visų šių pastatų paslapčių jums neišduos gidas. Žmogus, kuris iki gilumos išnarpliojęs ir išstudijavęs įvairius šaltinius, neretai net rašytus skirtingomis kalbomis, ir kuris kasdien vis dar ieško kažko neatrasto. Patys apžiūrėsite sienas, paveikslus ar takus, tačiau ar eidami gebėsite skaityti ir susieti informaciją su objektais? Maža to, toli gražu ne visa informacija – dažniausiai tik jos dalelė yra pateikiama prie aprašytų objektų. Esminiai dalykai. O gidas, pats nemažai apkeliavęs, geba rasti tos vietovės sąsajų su įvairiais kitais žinomais pasaulio objektais. Pavyzdžiui tokių minčių, kaip, kad Šv. Mato bažnyčios kriptoje palaidoto grafo sarkofagas yra analogas žymiojo karvedžio Napoleono sarkofagui, nelabai kur rasite, jei neišgirsite iš gido lūpų...

– Šią mintį esu girdėjusi jau ne kartą, tad nors dabar kalbame ne apie eksponatus, bet visgi – papasakokite apie tai plačiau.

– Dar 20 a. aštuntajame dešimtmetyje, vesdamas vieną ekskursiją vienai turistų grupei išgirdau moters pastabą, kad Reinoldo Tyzenhauzo sarkofagas yra analogiškas Napoleono Bonaparto sarkofagui. Vėliau ta moteris man net atsiuntė sarkofago nuotrauką. Atsakymas – ne vienareikšmiškas. Napoleonas mirė 1821 m., o perlaidotas Prancūzijoje buvo tik 1840-aisiais. Jo kapo projektą per dvidešimt metų parengė architektas Luisas Viskontė. Sarkofagas yra padarytas iš tvirto kaip deimantas Karelijos raudonojo kvarcito, o viduje yra dar keli karstai iš raudonmedžio, skardos, juodmedžio ir cinko. Reikia prisiminti, kad R. Tyzenhauzo gyvenimo laikotarpiu (ir ne tik!), aristokratai laikėsi vyraujančių madų, todėl jo sesuo sarkofagui parinko tokį pat karališką raudonąjį kvarcitą. Iš sovietinio laikotarpio liudininkų teko girdėti, kad sarkofago viduje yra medinis ir metalinis karstai su stiklo vitrinomis, o pats sarkofagas – didingas, nors ne toks masyvus, kaip Napoleono. Atkartoti ir kai kurie Napoleono kapo ornamentai.

– Visada keliaujate su skirtingais žmonėmis, skirtingais maršrutais. Tikiu, kad turite sukaupęs ne tik patirties bagažą, bet ir įvairių istorijų kraitį. Gal prisimenate vieną-kitą iš turistinio gyvenimo?

– Prašom. Vaikštant po Rokiškį, visada praeiname po Nepriklausomybės paminklą miesto centre. Anksčiau svastika ant saulės buvo užtinkuota, tačiau vis tiek prasišviesdavo. Pasitaikydavo atvejų, kai rusakalbiai pakomentuodavo: „Dabar aišku, kodėl jus, lietuvius, vadina miško broliais“... Kitą pamenu, kad vienas rokiškėnas gidas, vesdamas ekskursiją bažnyčioje, stovėdamas prie altoriaus mėgo pasakoti ne apie jo grožį, o apie partijos suvažiavimų nutarimus... Anais laikais turėjai galvoti ką kalbi: pavyzdžiui vienas mano kolega, vedęs ekskursiją Vilniuje, prieš Operos ir baleto teatrą stovintį Revoliucijos muziejų pavadino „Strašilišče“ (baisenybė) ir iš karto neteko teisės vesti ekskursijas.

– Tokių kelionių metu visada nutinka kas nors smagaus, kurioziško. Pralinksminkite mūsų skaitytojus bent viena iš jų...

– Tikrai, per 50 mano darbo metų jų būta nemažai. Ypač įsiminė viena kelionė su rokiškėnais į Armėniją: vienas turistas prisipirko daug batų, o norėdamas apsidrausti nuo vagių, porų batus susikrovė į atskirus lagaminus – kairiosios kojos į vieną, dešiniosios – į kitą. Bėda ta, kad jau lipant į lėktuvą pastebėjo vieną tų lagaminų palikęs oro uoste... Teko maldauti lėktuvo įgulos palūkėti, kol mūsų komandos draugas lėkė į laukimo salę ir atsitempė paliktąjį lagaminą, išvengdamas didelių finansinių nuostolių. Keista, tačiau dabar kiek pamenu, daugiausiai kuriozinių situacijų nutikdavo keliaujant būtent į šią šalį. 

– Ilgus metus buvote Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas, veiklos – netrūko. Kodėl ėmėtės gido vaidmens? Ar tai buvo neišvengiama?

– Kadangi kuruojamų įstaigų sąraše buvo ir krašto muziejai, turizmo veiklos buvo neįmanoma ignoruoti. Juk nuo to, kaip gausiai lankomi muziejai, priklauso jų surenkamos specialiosios lėšos. Be to, savivaldybėje daugėjo užklausimų bei raštų turistine tema, tad skyrius ėmė rodyti inciatyvą Turizmo informacijos centrui steigti. Nors ir labai sunkiai, tačiau nuosekliai veikdami, įrodėme šio centro poreikį ir net būtinybę. O apie turizmo kuravimą rajone būtų galima ir atskirą knygą parašyti – tema labai plati. Taip pat džiaugiuosi turėjęs galimybę savo patirtimi pasidalinti su Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo studentais. Dešimt metų mokiau juos ekskursijų organizavimo ir vedimo metodikos, daugelio kitų dalykų.

– Atidavėte daug jėgų rajono kultūrai, tad lyg ir galėtumėte ilsėtis.

– Ilsėtis dar ne laikas. Prieš išeinant į pensiją pas mane apsilankė tuometinis Ilzenbergo dvaro vietininkas Gintaras Bingelis, kuris pasiūlė dirbti profesionaliu gidu. Kaip prieš penkis dešimtmečius netikėtai prasidėjo, taip netikėtai ir prasitęsė mano gido karjera, trunkanti iki šiol. Jau 5-erius metus gyvenu Anykščiuose ir vedu ekskursijas tame krašte, juokiuosi, kad iš Rokiškio niekur neišvykau – kasmet čia turiu po 300-350 ekskursijų, edukacijų, vykstu su gyventojų grupėmis į pažintines keliones. Aišku, didžiausią jų dalį turiu Ilzenbergo dvare, visgi atvažiuojame į Rokiškį, Salas ir kitas krašto vietoves.

– Nepaisant to, kad gidas net ir nedirbdamas viskuo domisi, kada pajutote, kad esate geriausia savo, kaip gido, versija?

– Tokio „lūžio“, lyg ir nebuvo... Ekskursijas vedu sukaupęs reikiamą žinių bagažą: atsakau į klausimus ar papildau faktais žmonių reakcijas. „Geriausia savo versija“ niekada nesijaučiau – gal tai dar priešakyje? Gidė Aušrinė Šimėnienė yra pasakiusi: „Gidui tenka būti ir vadovu, ir organizatoriumi, ir psichologu, ir advokatu...“. Po kelių sezonų supratau, kad iš tikrųjų tai – ne darbas, o ekstremalaus išgyvenimo šou. Štai tokiame šou tenka pasijausti neretai, lydint turistų grupes kelionėse.

– Kas Jus džiugina šiandien vaikštant po Rokiškį? Į paminklus „nugulusios“ krašto istorijos nepakeisim, tačiau per 50 metų tikrai įvykę daugybė įvairių virsmų. Kuo galime didžiuotis?

– Mane labiausiai džiugina Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Tai – ne tik išskirtinis dvasinis centras: čia reziduojančių dvasininkų, vietos verslininkų ir visų tikinčiųjų dėka joje atlikta tiek nuostabių restauracinių darbų, tiek naujų meninių akcentų, kad galima tik stebėtis. Ne veltui Rokiškio rajono svečiai ją vertina kaip vieną vertingiausių turizmo objektų ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ženkliai turtėja 7 rajono dvarų maršrutas: prie atsinaujinančių Rokiškio ir Ilzenbergo dvarų vėl efektingai prisijungia Gačionių dvaras, dideles kūrybines pastangas rodo Salų dvaras, naujam gyvenimui kyla Kraštų dvaras. Yra tikrai daug džiugių pavyzdžių, o mane labai maloniai nuteikia gražūs klientų atsiliepimai apie Rokiškio Turizmo informacijos centro darbuotojus.

– Jei yra kuo didžiuotis, visada bus ir kur pasitempti. Ko pasigendate turizmo sektoriuje Rokiškyje?

– Bene labiausiai pasigendu savo buvusių kolegų-gidų, kurių žinios, sugebėjimas tinkamai garsinti Rokiškio kraštą ir pritraukdavo nemažai svečių. Tikrai nerasime geresnio, nuostabesnio ir labiau apie kraštą išmanančio, nei O. Mackevičienė. Ši asmenybė buvo viena puikiausių muziejininkų ir norint prilygti jai, reikia įdėti daug pastangų. Mokėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis, pagarba užsakovams, puikus pristatomų objektų pažinimas ir nuolatinė įdomių faktų paieška – noras pačiam tobulėti – šie bruožai būtini geram gidui. Be abejo: taisyklinga kalba, puiki dikcija, netgi saikingas artistiškumas daro ekskursijas išskirtinėmis. To ir linkėčiau būsimiems Rokiškio krašto pristatytojams.

– Labai ačiū už tokią įdomią ir informatyvią gido gyvenimo apžvalgą!