Tyliai veikiantys UAB „Rokiškio vandenys“ per dvejus metus žada grandiozinį projektą rajone (0)

Miškų apsuptyje pasislėpusi UAB „Rokiškio vandenys“ – ramiausia rajono savivaldybės įmonė, kurią, jei neištinka bėda ar nelaimė, rokiškėnai prisimena kartą per mėnesį, gavę sąskaitą už vandenį ir nuotekas. Bendrovės direktorius Leonas Butėnas šypteli, kad tikriausiai tai nėra blogai, nes komanda pagal išgales, tiesiog, mažais žingsneliais žengia į priekį. Tad šiandien smalsu, ką tame priekyje UAB „Rokiškio vandenys“ šiais metais žada Rokiškio krašto gyventojams. O čia – didelis, apie pustrečio milijono eurų vertės prijungimo prie vandentiekio ir nuotekų tinklų projektas (prie kurio pirmą kartą savivaldybė planuoja prisidėti net apie 1,5 mln. Eur), aprėpsiantis Obelius, Juodupę ir Pandėlį, mėginimas įveikti dviejų dešimčių Rokiškio aglomeracijoje esančių individualių namų prisijungimo iššūkius, Bajorų gatvės gyventojų svajonės turėti nuotekų tinklą įgyvendinimas ir Lašų kaimo žmonių džiaugsmai, sulaukus vandens gerinimo įrenginių. Visgi pokalbyje su bendrovės direktoriumi ir šiek tiek daugiau apie tą paslaptingąją įstaigą.

– Kalbėsime apie viską, bet pirmiausia klausimas apie praeitį: kokie bendrovei buvo 2025-ieji atsižvelgiant į tai, kad praėjusi žiema nebuvo draugiška vandens tiekimo įmonėms – Lietuvoje nuskambėjo ne viena istorija, kai užšalo vandens, nuotekų trasos. Ar Jūs turėjote tokių bėdų?

– Jeigu kalbėsime apie konkrečias šios žiemos išdaigas, taip, mes irgi turėjome iššūkių. Palyginant ankstesnių žiemų įvykius, viskas spręsdavosi švelniau, bet šis sezonas buvo ypatingas – gal tik per dešimtmetį toks pasitaiko. Užklupus didiesiems šalčiams, registravome daugiau nei 50-imt konkrečių vietų, kur užšalo vanduo ar nuotekų tinklai, kas, iš esmės, pasitaiko rečiau. Buvo situacijų, kurių nepavyko sutvarkyti per dieną. Ištikus nelaimėms glaudžiai bendradarbiavome su „Panevėžio energija“ katiline – ėmėm iš jų karštą vandenį, kad nuotekų tinkluose ištirpdytų ledą, ir strategija pasiteisino. Deja, šaltis neskubėjo trauktis, tad praėjus kuriam laikui kai kur vamzdynai vėl užšaldavo. Kalbant apie vandentiekį, daugelį vietų pavyko su karšto vandens plovimo sistema atšildyti, bet irgi ne visur. Užšalimai, be abejo, nėra įprasti, nes ir tokios šaltos žiemos jau seniai nesame regėję. Šiandien situacija tokia, kad jau metų pradžioje turėjome investuoti ir įsigyti papildomos įrangos, palengvinančios minėtus darbus. Tie užšalimai parodė, kad būtina laikytis statybos reglamentų – kloti vamzdžius žemiau įšalo lygio, o sodybose, kurios žiemai paliekamos negyvenamos, užsukti vandenį. Kai vanduo užšąla – dar nieko baisaus, bet kai atšyla ir pradeda bėgti, o jei dar ir per apskaitą prabėga... Žmonėms netrūko finansinių nuotolių problemoms spręsti, sąskaitoms apmokėti. Na, ir atsakant į klausimą apie praėjusius metus, 2025-ieji finansine prasme buvo ganėtinai neblogi: užbaigėm metus pelningai. Situacija, beje, irgi nekasdieniška, nes dažniausiai mūsų veikloje – nuostolis (šypteli – aut. past.).

– O iš kur tada nuostolis, jei sakote, kad tokių žiemų ir išskirtinių situacijų pasitaiko kas dešimtmetį? Ar dabar kalbame apie vartotojus-skolininkus, bendrovės paskolas?

– Dažniausiai mūsų veikloje nuostolis „programuojasi“ per valstybinę energetikos reguliavimo tarybą (VERT). Ši apskaičiuoja kainų tarifus, vertindama visą bendrovės veiklą: sąnaudas, išlaidas, perspektyvas ir panašiai. Bet tame tarife yra ir apribojimų, pavyzdžiui, susijusių su nuotekų tinklais. Į jį dėl nesandarios sistemos pakliūva papildomai lietaus ar drenažo vanduo, su nuotekomis atbėgantis į valymo įrenginius. Taryba toleruoja iki 20 proc. nustatytos nuotekų normos viršaus, o visa kita lieka mūsų rūpesčiu: tvarkyti turime, jų teigimu, už kokias norim, tai reiškia – mūsų lėšas. Automatiškai – nuostolis.

– Pasitikslinkite: nuotekų kiekis apskaičiuojamas pagal specialias formules gyventojui-vartotojui, bet lietaus kiekio metų eigoje juk nei Jūsų specialistai, nei pati tarnyba, negali apskaičiuoti... 

– Todėl yra siekiamybė, kad visi dirbtų su sandariais nuotekų tinklais, į kuriuos nepakliūtų nei lašas lietaus, nei lašas drenažo vandens. Deja, tikslui pasiekti reikėtų didžiulių investicijų, nes dėl savaiminio tinklų nusidėvėjimo yra daug pralaidžių vietų. Taip pat yra asmenų, piktybiškai prisijungiančių lietvamzdžius nuo gyvenamųjų namų. Aišku, ir šiuo atveju jungiasi, nes toje vietoje nėra oficialaus lietaus nuotekų tinklo, o žmonės nori gyventi sausai. Mėginame per vandenų bendrovių asociaciją atkreipti reguliuotojo dėmesį ir prašome atsižvelgti į situacijas, nes ir jų pačių studijose ne kartą minėta, jog lietaus infiltracija – normalus reiškinys visoje Europoje, nesvarbu, kiek sandarūs tie tinklai bebūtų. Bet... Pas mus turi būti geriausiai (juokiasi – aut. past.) ir taryba traktuoja, kad mes turėtume gauti pajamas už beveik visą ateinantį nuotekų kiekį.

– O tai įmanoma?

– Taip. Yra galimybė sudaryti oficialią sutartį su žmogumi, jei jis nori lietaus vandenį išleisti į nuotekų tinklą. Bet... Tokiu atveju lietaus vandeniui yra taikomi nuotekų valymo tarifai, kurie – nepigūs, o lietaus nuotekų kubas kainuoja centus, tad žmonės tikrai nenori apsimokestinti papildomai. Norint pasiekti realaus rezultato, reikėtų daryti visuotinę akciją ir visus kontroliuoti. Kita vertus, toks prisijungimas prie nuotekų tinklo turi ir pliusų: tiems vartotojams, kurie yra atokiau nuo bendro nuotekų tinklo, prapliupęs lietus pravalo nuotekų vamzdžius.  

– Grįžkime prie nuostolių šaltinių, nes suprantu, kad lietus nėra vienintelis nuostolių pridarantis veiksnys.

– Tikrai ne. Kita sritis – bendrovės nekilnojamas turtas, esantis po žeme ir ant žemės. Dalis mūsų infrastruktūros sukurta pasinaudojus Europos Sąjungos dotacijomis. Jei pažiūrėsime truputį iš toliau, situacija tokia: bendrovė kaupia amortizacinius išskaičiavimus nuo viso turimo nekilnojamojo turto ir tas lėšas naudojame būtent šiam turtui atstatyti – remontuoti, tvarkyti. Tačiau išskaitos už ES lėšomis įgytą turtą reguliavimo taryba į kainų tarifą neįdeda. Neva, tai – dovana ir už dovanas nereikia mokėti. Bet situacija realybėje tokia, kad ar ES lėšomis, ar mūsų investicijomis įrengta infrastruktūra dėvisi vienodai ir prižiūrėti, tvarkyti, reikia vienodai. Vienintelis tarnybos pasiūlymas tokiu atveju – eiti į banką ir skolintis.

– Nejau norite pasakyti, kad bendrovės skolininkai čia niekuo dėti? O gal „Rokiškio vandenys“ – stebuklinga įmonė ir tokių neturi? 

– Skolininkų situacija iš esmės nekintanti – kasmet apie 100 tūkst. eurų neapmokėtų sąskaitų. Kai ką išsireikalaujam per antstolius, kai kas jau yra beviltiški ir, deja, nieko iš jų nesulaukiam.

– O kiek sąskaitų reikia neapmokėti, kad užsuktumėte vandenį?

– Gyventojams užsukti vandens negalime. Ypač, jei skolininkas gyvena daugiabutyje – juk neišskirsim to vieno buto. Su įmonėmis situacija mums kiek palankesnė – galim nutraukti paslaugos teikimą.

– Supratau. Jūs įstaigai vadovaujate jau daugybę metų ir, manau, esate įpratęs prie minėtų nuostolio-pelno bangų, kuriose dar ir gebate kažkaip išlaviruoti: vis tiek kažką kažkur kažkiek pagerinti, sutvarkyti, įrengti. 

– Na, veiklai tokios „bangos“ džiaugsmo nekelia. Jeigu vėl istoriją šiek tiek atsuksime atgal, anksčiau, tvirtinant bendrovės ateinančių metų veiklos planą, visas numatytų darbų sąnaudas sudėdavom į paslaugų kainą ir taip metų eigoje kaupdavom lėšas. Turėdami sukauptų lėšų, įgyvendindavome ir veikloje numatytus projektus: tiesdavome vandens ar nuotekų trasas, įrengdavome vandens gerinimo įrenginius kaimo vietovėse. Dabar viskas yra atvirkščiai: pirma turi padaryti darbą, sumokėti pinigus ir tik tada kreiptis į valstybės kainų reguliuotoją prašydamas: „Būkite malonūs, įtraukite šią sumą, išleistą vienam ar kitam darbui, į mūsų ateinančių metų tarifą“. Tas „ateinantis“ tarifas įtraukiamas tik per trejus metus ir dar išdalinamas trejiems į priekį. Taip gaunasi net šešerių metų „žirklės“, per kuriuos bendrovė atgauna investicijas. Bankams, iš kurių darbams imame paskolas, tokia sistema – didžiulis džiaugsmas, ilgiau mokam palūkanas (juokiasi – aut. past.). Tačiau besisupant tokiose „bangose“ sudėtinga kartais būna ir su paskolomis: jei metai buvo nuostolingi, tikrai niekas neskuba duoti pinigų naujiems projektams. O, pavyzdžiui, vien už elektros įvado įrengimo siurblinei darbus, „ESO“ paskaičiuoja tūkstančiais. Rokiškio rajono savivaldybė didesnių paskolų ėmimo projektuose „stovi“ mūsų užnugaryje kaip laiduotojai. Bet mes turime skaičiuoti ir žiūrėti patys, kiek paskolų jau turime, kiek esame pajėgūs didinti jų skaičių ir negalime paimti daugiau, nei esame pajėgūs atiduoti. Šiandien bendrovės paskolų suma siekia pusantro milijono eurų, 3 mln. 300 tūkst. surenkamas krepšelis, kuris visas „išeina“ į sąnaudas – 3 mln. 200 tūkst. eurų.

– Tikrai labai įdomi situacija, nes kaip tokiais atvejais tada sprendžiate netikėtai „iškrentančias“ situacijas? Pavyzdys: Bajoruose šiuo metu yra atnaujinamas pėsčiųjų ir dviračių takas, tačiau apie 20 palei jį esančių privačių gyvenamųjų namų norėtų prisijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos ir susitikime su seniūne išsakė siūlymą greituoju būdu pakloti po rekonstruojamu takeliu tinklus, kad paskui netektų vėl jo griauti, įvedant vamzdynus. Kiek realu bendrovei, neturinčiai „laisvų“ pinigų, šiandien sugalvojus rytoj jau turėti rezultatą?

– Taip, šią situaciją žinome – aktyviai dalyvauja ir tos gatvės gyventojai, ir seniūnija. Rengiame planus, kaip būtų galima išdėlioti tinklus ir kaip suspėti iki minėto takelio paruošimo. Turime įvairių versijų ir stengiamės kažkaip šį sumanymą įgyvendinti, nes žmonių, norinčių prisijungti, toje gatvėje tikrai yra nemažai. Bet finansinė situacija nesikeičia: sukaupto lėšų bagažo nėra, reikia paskolos, tad kiek realu šiandien sugalvojus, gal net ne rytoj, bet apskritai turėti, priklauso nuo banko. Kai bendrovės metai pelningi, bankai žiūri palankiau. Pamenu energetinę krizę prieš kelerius metus, kai tarifai „šoko“ dešimtimis kartų, ir bankai buvo nusisukę. Tik vienas bankas tada pagelbėjo – suteikė paskolą, nors pastaroji buvo skirta bendrovei apskritai išgyventi – skoloms už elektrą padengti. Mūsų galimybės, iš tikrųjų, yra labai ribotos, gal todėl labai garsiai ir nesidžiaugiame įgyvendintais darbais. Juk padarius kažkur kažką, kitur žmonės irgi norės, o mes turim dėlioti prioritetus.

– Visgi tokių situacijų, kaip ši, tikrai netrūksta, tad gal rengiant gerbūvio planus, projektus būtų tikslinga bent pasidomėti, kokia situacija su komunikacijomis, ar nereikia pirmiausia pravesti kažkokio tinklo?

– Projektuotojams tai nėra aktualu. Jei projektuoja pėsčiųjų taką, jiems aktualu suprojektuoti viršų. Be abejo būtų patogiau žiūrėti kompleksiškai: imi gatvę ir analizuoji, kas yra po ja. Išsprendus viską po žeme, galima tvarkyti ir viršų. Bet realybė yra kitokia, nes ir finansavimo šaltiniai skirtingi, ir laiko terminai riboja. Turėjom situaciją Laibgaliuose, kai buvo skirtas projekto finansavimas gatvės asfaltavimui, o mūsų – tinklų tiesimo – projektas šiek tiek vėlavo. Taip ir buvo, kad vos rangovai užliejo asfaltą, mes iš paskos atvažiavom su ekskavatoriumi... Ieškojome kitų sprendimų – „pasitraukėme“ į šalikėlę, bet iš šalies atrodo tikrai ne kaip.

– Čia kalbate apie gyvenvietes rajone, kur žmonės nori civilizacijos – prisijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos. Bet smalsu, kokia situacija su lauko tualetais Rokiškio mieste? Ar dar yra mieste tokių gatvių, kuriose nėra centralizuoto tinklo?

– Europos vizija, kad visose didesnėse gyvenvietės būtų centralizuotas nuotekų tinklas. Rokiškyje turėjome pasiekti iki 98 proc. rodiklį, tuos 2 proc. paliekant kaupimui prie nuosavų namų esančiuose rezervuaruose, turinį išvežant kas tam tikrą laikotarpį. Šiuo metu gatvės, kuriose nebūtų bendro tinklo, mieste nelikę nei vienos, tačiau yra pavienių gyvenamųjų namų. Buvom pradėję vykdyti valstybės finansuojamą projektą: surinkę apie 20 atskirų namų, kuriems prisijungimas prie tinklo yra sudėtingas dėl įvairių trikdžių – kai reikia papildomai siurblinių ar kitų dalykų, ir smogė energetikos krizė... Teko projektą nutraukti. Tų namų nepamiršom, turime išsikėlę tikslą gyventojus vis tiek prijungti, bet dirbame dabar savo lėšomis, tad – po truputį. Deja, bet yra ir nesmagių patirčių, kai gatvėje įrengiame tinklą, bet atsiranda piktybiškai nenorinčių jungtis. Pavyzdžiui situacija Respublikos gatvėje, kur gyventojai itin intensyviai kovojo dėl to, kad atvestumėme komunikacijas iki jų namo – ir į spaudą kreipėsi, kad nepadedam, bet atvedus vamzdynus iki jų sklypo – į privačius mes nelendam – jie ir šiandien dar nėra į namą įsivedę įvado. Be abejo suprantam, kad yra ir sunkiai besiverčiančių žmonių, kuriems gal finansinės galimybės neleidžia pabaigti privesti trasos iki namo, o kur dar lėšos WC patalpai namuose.

– Kilo klausimas dabar – kas vykdo visus šiuos tinklų tiesimo darbus?

– Numatytai tinklų plėtrai samdome rangovus. Mes savo brigadų tam darbui neturim, tik specialistus esamų tinklų priežiūrai ir būklės palaikymui. Taip sakant, tik, kad „gaisrų gesinimui“. Iš viso mūsų kolektyvą sudaro 64 darbuotojai.

– O kiek kilometrų UAB „Rokiškio vandenys“ šiandien eksploatuoja?

– Vandentiekio 217 km, nuotekų 140 km. Ir jei, pavyzdžiui, norėtumėme renovuoti visą nuotekų tinklą, kaip kalbėjome pradžioje: siekiant mažinti nuostolius padaryti jį sandarų, reikėtų nei daug nei mažai – apie 70 mln. eurų.

– Na, kad jau svajojam, pasvajokim ir apie rajono vandens bokštų atnaujinimą. Apie juos taip pat kalba skirtingų rajono gyvenviečių žmonės, nes vandens kokybe skundžiasi Miegonių kaimo, Duokiškio žmonės. Kokia bokštų būklė ir kokios galimybės juos sutvarkyti?

– Tie bokštai gyvenvietėse dažnai išlikę tik simboliškai, viskas dabar yra gręžiniai po žeme, mūsų ūkyje vadinami vandenvietėmis. Situacijose dėl vandens gerumo viską sprendžia vandens gerinimo įrenginiai, o bendrovės finansinės galimybės, kaip jau aptarėme, ribotos ir vienintelis kelias – per bankus. Šiais metais pagal planą vandens gerinimo įrenginiai suplanuoti pastatyti Lašų kaime. Tai – viena didesnių rajono gyvenviečių pagal gyventojų skaičių. Veiklos plane turime ir daugiau jų nusimatę ir viskas priklauso nuo to, užgrius-neužgrius neplanuoti iššūkiai. Tikrai stengiamės kasmet kažkur tuos įrenginius sumontuoti: dabar iki 10 gyvenviečių laukia eilėje. Labai palankus variantas buvo kaimo plėtros fondas, suteikdavęs galimybę per metus įrengti po 3 ir daugiau vandens gerinimo įrenginių. Toje programoje mūsų prisidėjimas buvo vos po 20 proc. prie vieno projekto. O dabar visu 100 proc. turim padaryti patys.

– Labai žemiškas klausimas: dingo vanduo – kam skambinti?

– Vartotojai žiūri labai paprastai: jei vanduo, nuotekos, reikia skambinti į „vandenis“ (juokiasi – aut. past.). Mūsų dispečerinė dirba ištisą parą. Bet mūsų aptarnaujama teritorija yra tik iki daugiabučio ar privataus sklypo. Daugiabutyje problemas, susijusias tiek su vandeniu, tiek su kanalizacija, sprendžia jį administruojantis „Rokiškio komunalininkas“, o privačiame name – namo šeimininkas. Aišku, mes kiek įmanoma stengiamės padėti, išsiaiškinti problemą ir nepalikti žmonių bėdoje: kas gi džiaugiasi tvinstančiu unitazu ar oru iš vandens čiaupo.

– Pradžiuginkite gyventojus: kas šiais metais savo kieme sulauks UAB „Rokiškio vandenys“ specialistų automobilio. Beje, pokalbio pradžioje užsiminėte ir apie didelį projektą. Kokią naudą jis atneš mūsų kraštui?

– Kol kas darome pavienių namų prijungimus Rokiškio mieste, nes neturime daugiau pajėgumų. Bet ateina vienas didelis projektas, paliesiantis Juodupę, Obelius ir Pandėlį. Kai kuriose šių gyvenviečių gatvėse per porą metų bus įrengtos centralizuotos nuotekų ir vandentiekio sistemos. Projektas bus vykdomas Juodupės: Onuškio, Liepų, Prūdupės ir šiek tiek Taikos bei Kalnų gatvėse. Obeliuose – Vytauto g. nuo žiedo iki išvažiavimo iš gyvenvietės, toliau – Dariaus ir Girėno iki Stoties g. Pandėlyje – Ąžuolų, Liepų, Sporto gatvėse. Gyventojai, kuriuos šis projektas palies, tikrai gerai žino situaciją, nes jie turėjo parašyti prašymus, kad jungsis prie tinklo. Kaip jau sakiau, ankstesnė patirtis rodo, kad įvedus tinklą ne visada ir ne visi prie jo jungiasi, o mus spaudžia agentūros, kodėl mes neprijungiam naujų vartotojų. Kai sutikimai jau yra su žmonių parašais, situacija vėl kitokia. Projekto vertė – 2,5 mln., o dalį sumos finansuoja ES. Kitą dalį žada skirti rajono savivaldybė. Popieriniai darbai jau, daugmaž, atlikti, dabar turi prasidėti rangos darbai. Rajono gyvenvietėse, kurių mes dar neeksploatuojam, taip pat yra sąrašas laukiančiųjų. Jį dėliojame labai įvairiai, tačiau jau keletą metų turim įsivedę praktiką, kad prioritetų tvarka padedam visiems, kurie kreipiasi jau su prašymais priimti į mūsų ūkį. Ir kol mes ateisime pilnai eksploatuoti tinklų, stengiamės avansu suteikti pagalbą.

– Ačiū už paslaptingųjų vandenų atvirumą.