Rudenį iškeliavęs į ŽŪM, žiemą M. Petkevičius emigravo į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją (0)

2025-ųjų rudenį tuometinis Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos (RRŪS) pirmininkas Mindaugas Petkevičius visai netikėtai pribloškė žinia, kad palieka pirmininko postą ir išvyksta dirbti į sostinę Žemės ūkio ministro patarėju. Rokiškėnai džiaugėsi atstovų turėsiantys ir įstatymų leidžiamojoje (Seimo narį), ir vykdomojoje (ministro patarėją) institucijose.

Bet balandžio mėnesį RRŪS pirmininko Vido Joneliūkščio surengtame ataskaitiniame susitikime apsilankęs M. Petkevičius prisistatė nebe kaip ŽŪM atstovas, o kaip Ekonomikos ir inovacijų ministro Edvino Grikšo patarėjas. Paaiškėjo, kad rokiškėnas jau nuo sausio emigravo į kitą ministeriją. Tiesa, tą padarė ne visai savo noru, tad smalsu ir įdomu, kokios aplinkybės privertė M. Petkevičių, dar nespėjusį apšilti kojų ŽŪM, jau kraustytis į naują darbovietę,  kiek jam pačiam artima naujoji sfera ir kokiais klausimais patarinėja ministrui.

„Rokiškio Sirena“ pakvietė M. Petkevičių pasikalbėti, o pokalbio metu buvo narpliojama ne tik patarėjo šiandiena, bet ir ateities planai – kokie sprendimai dėl artėjančių savivaldos rinkimų – ar išvysime jį „kovoje“ dėl Rokiškio rajono mero posto? O jei nuspręstų juose nedalyvauti, tai gal jau norėtų tapti Seimo nariu 2028-aisiais...?

– Mindaugai, išvažiavote iš namų į Žemės ūkio ministeriją, bet šiandien esate Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Gal jos taip arti viena kitos, kad galima dirbti ir ten, ir ten?

– Tik šešios minutės kelio su mašina (šypteli – aut. past.). O kodėl taip nutiko, kad iš ŽŪM atsidūriau kitur? Tiesiog, taip lėmė politika. Jei trumpai: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) priklausė viceministro ir patarėjo mandatai ŽŪM. Ministeriją kuruoja partija „Nemuno aušra“, tad partijoms susiginčijus, mums su viceministru teko palikti pareigas ir kurį laiką – mėnesį ar pusantro – būti be darbo ieškant kitų pasiūlymų. Domėjausi, klausinėdavau ir vienoje pozicijoje pasisekė – išgirdau atsakymą: gerai, ateik. Reikėtų paminėti, kad išėjimas iš ŽŪM nebuvo staigus – laikė mus su viceministru tiek, kiek galėjo. Išėjau iš ten turėdamas visuomeninio patarėjo postą: vis dar esu Andriaus Palionio visuomeninis patarėjas.

 – Ar prie to Jūsų minimo ginčo prisidėjo kilęs didysis korupcijos skandalas?

– Ne, tai nesusiję su skandalu. Nors tuo metu ŽŪM mes žinojome apie vykstantį tyrimą, tačiau mano ir viceministro išėjimas susijęs tik su politinių postu pažadėjimu ir abiejų pusių (partijų – aut. past.) pažadų nevykdymu.

– Ir dabar atsidūrėte ministerijoje, kuri su žemės ūkiu siejasi gal per mažojo pirštelio storį. Kokios Jūsų pareigos čia ir, svarbiausia, kokios atsakomybės?

– Pareigos išliko tokios pat – esu ministro patarėjas, tik jau kito ministro ir kitoje ministerijoje (šypteli – aut. past.). O kalbant apie atsakomybes... Be abejo, mėginta kiek įmanoma labiau susieti jas su mano turima patirtimi, su tuo, ką labiau pažįstu ir žinau, tad apima bioekonomikos sritį: uždaras gamybos procesas, žiedinė ekonomika ir atsinaujinanti energetika, biodujų gamyba ir gamyba be atliekų. Kažkas link žemės ūkio, nors to žemės ūkio čia ir nėra. Kaip ministro patarėjas esu deleguojamas dalyvauti tarpinstituciniuose susitikimuose, vėl esu maisto tarybos narys. Čia toks įdomus momentas: būdama žemės ūkio ministro patarėju taryboje buvau „ant atsarginių suolelio“, o dabar vėl sėdžiu lygiomis teisėmis su visais.

– Tikrai nesuklysiu pasakydama, kad maisto tarybai Jūs jau priklausėte, kai buvote ir RRŪS primininkas.

– Taip, bet tada buvau deleguotas ekologinių ūkių asociacijos. Tapęs ŽŪM darbuotoju, tuos porą-tris mėnesius, kaip jau sakiau, veikloje negalėjau dalyvauti, o dabar vėl dirbu. Tik tenka kuruoti sritis, priklausančias Ekonomikos ir inovacijų ministerijai: prekybinius, sisteminius dar kitus klausimus, reikalingus ir aktualius maisto tarybos veiklai.

– ŽŪM Jums buvo kur kas artimesnė, nes jos veikla – tikrai žinoma, pažįstama. Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje – visai kita kryptis. Ar tenka vargti „vargo vakarienę“ ir daug dirbti gilinantis?

– Dirbdamas ŽŪM daug žinojau iš asmeninės patirties, o čia, tiesiog, suformuota šiek tiek kita užduotis. Nes bioekonomika į Lietuvą ateina naujų programų laikotarpiu: nuo 2028-ųjų iki 2034-ųjų, ir šiam laikotarpiui turime pasiruošti: sudaryti priemones, programas, kuriose būtų įtraukta bioekonomika. Tad aš peržiūrinėju dabartines priemones, programas ir analizuoju, kur ją būtų galima įtraukti. ŽŪM yra Lietuvoje atsakinga už bioekonomiką – jos labai susijusios, o aš dirbu dabar ties pramonės įmonių siekiamybe prieiti prie tos pačios bioekonomikos. Kai tas žodis „bioekonomika“ pažįstamas, tai ir darbas nėra labai tolimas ar svetimas. Aišku, turiu ir daugiau atsakomybių, kurios man naujos, bet įdomios. Pavyzdžiui, dirbu su metrologijos tarnyba, metrologijos inspekcija ir tomis įmonėmis, kurios atlieka metrologines patikras: nuo kuro degalinių iki vandens skaitiklių butuose. Kita mano žiniai priskirta tarnyba – Lietuvos akreditacijos ir standartizacijos.

– Kaip pats jaučiatės? Ar buvo užduočių, kurių vienas visgi įveikti negalėjote?

– Turėjau kelis ministro pavedimus, kurių vienas buvo susijęs būtent su minėtų vandens skaitiklių klausimais. Kai nėra su kuo pasitarti, tada iš esmės skaitai teisės aktus, giliniesi, darai susitikimus su ministerijos specialistais bei socialiniais partneriais ir mėgini rasti kompromisą – visiems tinkantį „viduriuką“. Per tuos tris mėnesius, kai esu Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, du kartus jau teko ieškoti to viduriuko ir, deja, bet paieškų procesai dar neužbaigti. Tai nėra lengvas darbas...

– Dažnai žmonės bijo išlipti iš komforto zonos: dirba tą patį darbą dešimtmečiais nedrįsdami jo keisti. Ar nesuabejojot savo jėgomis gavęs kvietimą dirbti mažiau pažįstamos srities ministro patarėju? Pasitikėjot savimi? Visgi tai – rimti klausimai, sprendimai ir jei kažkas bus negerai, pirštais rodys į Jus.

–  Aš pasitikiu savimi. O svarbiausia, kad manimi pasitiki ir kiti: per šį laiką jau spėjau užsitarnauti tokį požiūrį, kad jei Petkevičius patvirtino, reiškia, dokumentą galima pasirašyti. Mano peržiūrėti dokumentai šiai procedūrai patenka pas viceministrus. Aš dirbu vienas, be jokios komandos ir kaip minėjau, jei reikia, konsultuojuosi su už dokumentų rengimo eigą atsakingais specialistais.

– O ar daug laiko naujosios pareigos atima iš Jūsų: kiek dienų praleidžiate sostinėje ir kas tuo metu prižiūri Jūsų ūkį?

– Ūkį jau seniai prižiūri žmona ir vaikas, aš ten beveik nebesikišu. Gal tik išskirtiniais sėjomainos klausimais „pakonsultuoju“. O sostinėje praleidžiu 3-4 dienas iš kurių viena, kas porą savaičių, būna išvykimas į kitus miestus susitikti su verslininkais, merais, Pramonės ir amatų rūmų atstovais. Šis procesas yra tikrai įdomus, nes važiuojant į kiekvieną miestą, tiek inovacijų agentūra, tiek „Investuok Lietuvoje“, tiek turizmo informacijos agentūra, surenka ir pateikia aktualią informaciją apie tą rajoną. Net patiems merams būna įdomu sužinoti, kokia situacija yra jų mieste, rajone: kas klojasi gerai, kur gal galėtų pasitempti. Rajonų vadovai taip pat mums išsako savo pageidavimus ir mes atvažiuojam pasiruošę, teikiame kažkokias rekomendacijas vienu ar kitu klausimu.

– Jūs dabar galite pasakyti kaip ministerijos atstovas, kurių ir Rokiškyje būta ne vieno, ar tokie susitikimai, kai delegacijos pastovi 10-15 min. prie objekto, dėl kurio atvyko, iš tikrųjų turi realios įtakos darbams-projektams-sprendimams paspartinti?

– Tikrai turi. Jei politikai, ministrai parodo dėmesį ir atvyksta, jie jau kitaip pamato situaciją. Net jei ministras pastovi ir nieko nesako, tai viceministrai bei patarėjai viską fiksuoja ir namo parsiveža mintis, užduotis, ką reikėtų/galėtų atlikti. Vienu ar kitu atveju primena ministrui, kad reikia pateikti projektą ar jį peržiūrėti. Paskui jau kituose susitikimuose merai džiaugiasi, kad vienu ar kitu klausimu pasistūmėjo į priekį. Kitas dalykas, kai į ministeriją atvyksta svečių iš užsienio – investuotojų, verslo atstovų, ministras jau gali konkrečiai kažkur nukreipti, kažką konkrečiai pasiūlyt, aptarti, rekomenduoti.  

– Tada įprastas klausimas turint „savų“ aukštesniuose sluoksniuose: kuo galite pagelbėti savo kraštui itin svarbiu investicijų į rajoną klausimu? O gal jau ir pagelbėjote?

– Kalbant apie investicijas, galime kalbėti apie laisvą ekonominę zoną, kuri gali būti ir nutolusi nuo didmiesčių. Pagal dabartinius projektus suprantu, kad yra keletas vietų Lietuvoje, kuriose bus tokios zonos, ir ateityje iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos galbūt bus pagalba sutvarkant infrastruktūrą tose zonose: komunikacijų įvedimas, kelio nutiesimas, o turint visa tai – ir investuotojų paieškos. Tokia zona tikrai galėtų būti ir Rokiškyje. Nes, natūralu, norint pritraukti investuotoją, turi jam nors minimaliai kažką pasiūlyti, ne tik plyną lauką. Iš tos informacijos, kurią valdau ministerijoje ir iš darbo Rokiškio rajono taryboje galiu pasakyti, kad mūsų rajono meras dirba tinkama linkme: per daug neužsiplėšia, bet daro mažus realius žingsnelius ir juda į priekį. Keletą kartų rajono vadovui jau siunčiau, mano nuomone, aktualią, įdomią informaciją apie galimybes pasinaudoti viena ar kita priemone, programa. Paskutinį kartą su meru kalbėjome dėl „Spiečiaus“. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos padalinys „Inovacijų agentūra“ dvejiems-trejiems metams pasirašo sutartį dėl „Spiečiaus“ išlaikymo. Kalbame ne apie darbuotojų darbo užmokestį, tačiau apie įvairias priemones. Meras užsiminė, kad agentūroje nelabai kas nori pasirašyti tą sutartį, tad grįžus į ministeriją teko „sugaudyti“ galus ir informuoti rajono vadovą, kad viskas gerai – sutartis bus.

– O problemų turintiems gyventojams į ką geriau kreiptis pagalbos: Seimo narį Tadą Barauską ar ministro patarėją M. Petkevičių? Kas turi daugiau galios?

– (Juokiasi – aut. past.) Seimo narys turi daugiau galimybių kreiptis į įvairias institucijas, į bet kurią ministeriją. Jo kreipimųsi ratas – platesnis. Mano sritis yra siaura: Ekonomikos ir inovacijų ministerija: ką ji gali ir kurioje vietoje. Seimo narys gali gauti informaciją ir ją studijuoti, o tada gal ir pateikti konkretų atsakymą konkrečiu klausimu.

– Tokiu atveju, gal po ministro patarėjo pareigų norėtumėte užimti Seimo nario kėdę nuo 2028-ųjų?

– Provokuojantis klausimas (Juokiasi – aut. past.)...

– Gerai, galime kol kas pažiūrėti kiek arčiau ir siauriau, bet vis tiek klausimas bus provokuojantis: ar kitąmet dalyvausite savivaldos rinkimuose ir kandidatuosite į Rokiškio rajono mero postą?

– Irgi dar neaišku (šypteli – aut. past.)... Vienas susitikimas LVŽS Rokiškio skyriaus narių šiuo klausimu jau buvo, aš jame neturėjau galimybės dalyvauti, tad negaliu ir komentuoti, kas buvo aptarta. Žinau šiandien nuo savęs, kad sąrašuose į rajono tarybą būsiu, noriu būti, nes noriu ir toliau dirbti dėl rajono.

– Tai kaip su ta Seimo nario kėde?

– Šiuo metu tokios svajonės neturiu. Apie tai rimtai net ir nesverčiau, bet jei paklausėte – atsakymas šiuo metu „ne“. O ką duos rytojus – nežinia.

– Tai gal apskritai jau pavargote nuo politikos? Man atrodo daug maloniau saulei tekant žvelgti į savo lauką, nei į Vilniaus kamščius pakeliui į darbą...

– Ne, nepavargau. Politika – įdomus dalykas, čia irgi reikia ir skaičiuoti, ir galvoti. Galiu dar važiuoti ir važiuoti. O dėl kamščių tikra tiesa: jei įvažiavai į Vilnių dar nereiškia, kad laiku pasieksi darbo vietą (juokiasi – aut. past.).

– Ačiū, kad pagaliau radote laiko ir galimybę susitikti.  Nekantriai laukiam atsakymo į trečią nuo pabaigos klausimą.