Su ta pačia meile ir atsidavimu UAB „Lašų duona“ duoną kepa jau ketvirtį amžiaus (0)

Balandžio pradžioje viena didžiausių Rokiškio rajono maisto gamintojų – UAB „Lašų duona“ minėjo 25-ąjį veiklos jubiliejų. Ketvirtis amžiaus – tai ne tik skaičius, bet ir sunkiai subeskaičiuojami iškepti duonos kepalai, kvepiantys jaukia namų šiluma, tūkstančiai užsimezgusių draugysčių, atradus „Lašų duona“ gaminius, į kuriuos sudėta tai, kas svarbiausia: kantrybė, meistriškumas ir dalelė širdies... Prieš 25-erius metus a.a. Zenono Akramavičiaus pasėta idėja šiandien išaugo į tvirtą ir klestintį „Lašų duonos“ medį, o švęsdama sukaktį bendrovei vadovaujanti įkūrėjo dukra Iveta Aukštuolienė, kartu su komanda, kalba apie pamatines tėčio įskiepytas vertybes, leidusias išlaikyti ir auginti pirkėjų pasitikėjimą, žvelgia į pasiektus rezultatus ir plėtojamą technologinę pažangą.

Apie ketvirtį amžiaus skonio, kvapo ir tradicijų, apie tai, kaip pasikeitė (o gal ne) gyvenimas ir vadovavimas įmonei į amžinybę iškeliavus Z. Akramavičiui, I. Aukštuolienė kalbėjo su „Rokiškio Sirena“.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Pirmiausia noriu pasitikslinti: 2024 m. rugsėjį, Lašų kaimo šventės „Lašas po lašo...“ akcentu tapo UAB „Lašų duona“ 30-ies metų veiklos minėjimas, bet šiais metais didžiuojatės 25-mečiu. Tai kuris skaičius šiandien yra teisingas? 

– Veiklą įmonė pradėjo kaip Žemės ūkio bendrovė (ŽŪB). Žemės ūkio bendrovė šventė savo 30-ąjį jubiliejų. Kepykla pradėjo veikti žemės ūkio bendrovės sudėtyje, kur nuo pat pradžių ir buvo kepama duona. Bet paskui, kuomet gamybos verslas pradėjo augti, buvo įsteigta atskira įmonė UAB „Lašų duona“, kuri dabar švenčia 25 metų sukaktį.

– Kokiomis nuotaikomis sutinkate šį jubiliejų? Ar netemdo jo geopolitinė padėtis pasaulyje?

– Dviprasmiškas klausimas ir dviprasmiškos nuotaikos. Mes labai optimistiškai žiūrim į viską – jau nuo Covid-19 pandemijos pripratom valdyti situaciją. Nors veiklos strategiją dėliojam kaip ir anksčiau – ilgalaikę, bet situaciją valdom tik pusmečiais: persidėliojam prioritetus, nes viskas yra labai dinamiška ir sparčiai keičiasi. Pagrindinė mūsų rinka yra ir buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau geopolitinė situacija eksportui turėjo įtakos: išaugo ir transporto kaštai, ir muitai, dėl ko tenka peržiūrėti procesus, automatizuotis. Tokios situacijos visada verčia temptis, nes „išmeta“ tave iš komforto zonos ir tokiose bangose: tai aukštyn, tai žemyn, tu gyveni. Bet iš principo viskas einasi gerai, jaučiamės pakankamai tvirtai. Per gimtadienį su komanda šnekėjome, kad, vis dėlto, mums jau yra 25 metai, jau išaugom iš paauglystės, subrendom. Tai toks amžius, kai – net susilyginom su asmeniu – žmogus tikrai jau moka skaičiuoti, moka gyventi, valdyti ir pinigus, ir situaciją. Būtent tokia yra ir mūsų komanda – labai brandi situacijų valdyme, mažai besikeičianti. Mums dėl to tikrai yra lengviau.

– Ar taip stabiliai dirbate ir rinkų klausimu: stiprinate save tame kelyje, kuriame esate, ar, visgi, lyg jaunuolis stengiatės išbandyti kažką naujo? 

– Iš tiesų rinkos šiek tiek prasiskirstė – tikrai yra naujų krypčių. Tos geopolitinės situacijos šiek tiek pagelbėjo ta prasme, kad klientų atsirado jau ne tik pagrindinėse šalyse, į kurias eksportuojame, bet ir kitose: Ispanijoje, Kipre, Turkijoje, net Pietų Korėjoje, produkcijos vartojimo augimas matomas Australijoje ir Naujoje Zelandijoje. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų klientai pasiskirstę po visą platųjį pasaulį, kur benukeliauju, randu mūsų gaminių, tad tikrai atsidarinėja ir naujos rinkos. 

– O kaip plačiai „Lašų duona“ parduotuvės pažirusios Lietuvoje?

– Turėjom 9 parduotuves ir įsigijom dar 9: jos išsidėsčiusios Rokiškio, Anykščių ir Utenos rajonuose.  

– Gal galima tikėtis dar didesnio jų skaičiaus augimo? „Šviežiausiomis“ žiniomis UAB „Lašų duona“ įsigijo aukcione pardavinėtą sklypą Juodupės miestelyje, į kurį buvo „nusitaikęs“ prekybos centras „Norfa“. Nukonkuravot juos, tad gal pasidalintumėte planais ir ketinimais šiame sklype?  

– Taip, įsigijome. Bet čia, žinokit, planas yra labiau ilgalaikėje perspektyvoje – Juodupėje planuojam atsinaujinti. Kokia forma tą darysime dar sunku pasakyti, kadangi valdom situaciją, kaip minėjau, trumpais periodais. Dabar 5­-erius metus planuojam plėtrą gamybinėse įmonėse. Čia buvo investicija į ateitį, nes matome ten rinką, ten stipri bendruomenė ir Juodupė yra vienas iš tokių miestelių, sakykime, kur įdomu dirbti. 

– Jūs su vyru gyvenate Vilniuje, tad labai įdomu, kiek pati stovit prie įmonės vairo, būdama už daugiau nei pusantro šimto kilometrų? 

– Žinokit, esu visur (juokiasi – aut. past.). Tikrai visur: mes abu su vyru stovime prie to vairo, o mano sesuo prie ŽŪB vairo. Esame labai „giliai“ ir einame per visas gijas: patys važiuojam į parodas, bendraujam su klientais, patys prie gamybos linijų einam, dirbam ir prie pardavimų. „Krūva“ reikalų ir telefonu, ir online įvairiomis programomis. Tai yra mūsų gyvenimas, o tėtis išugdė mumyse stiprų vertybinį dalyką, kad turim būti arti žmonių, arti komandos. Ne savo rankomis daug ką darom, bet absoliučiai visur dalyvaujam.

– Ir taip prie šio vairo stovit jau ketverius metus be pagrindinio kapitono – tėčio, a.a. Zenono Akramavičiaus. Ar per šį laiką turėjote situacijų, kurias suvaldyti buvo sunku be jo pagalbos, patarimų?

– Tėtis, žinokit, mane mokė pačiu sunkiausiu būdu, bet šiuo metu galiu pasakyti, kad pačiu geriausiu: jis iš karto privertė pačią spręsti sudėtingas situacijas. Jeigu aš paprašydavau jo patarimo, jis atsakydavo: „Tu žinai geriau negu aš, kaip tai padaryti“. Tada buvo nelengva priimti šį modelį – atrodydavo, kad jam yra daug paprasčiau išspręsti situaciją, bet jis leisdavo daryti klaidas ir nestresavo dėl to. Dabar tik supratau, kodėl: nes tik iš savo klaidų, iš tų skausmingų savo klaidų gali pasimokyti. O per šiuos ketverius metus tikrai buvo ne viena situacija, kuomet labai norėdavau paprastai paklausti: „Ką darysim šiuo metu?“. Mums labai trūksta jo patirties šalia ir jo minčių.  

– UAB „Lašų duona“, UAB „Ivabaltė“ – dvi didelės įmonės, sukurtos Rokiškio krašto gyventojų, kurie bendravo, bendradarbiavo ir kurių šiandien, deja, mūsų gretose nebėra. Bet jų įmones puikiai valdo atžalos – dukros. Ar Jūs palaikote santykius, gal pasikalbate apie verslą, pasidalinate patirtimis su Monika ir Gabija Tarvydytėmis, kaip bendraudavo Jūsų tėvai?

– Taip, mes daugiau bendraujam su Monika, o Gabija yra, sakykim, šiek tiek jaunesnė, kitos kartos atstovė, ir daugiau bendrauja su mano seserimi Egle. Nors plėtojame skirtingus verslus, bet iš tiesų mus sieja labai daug dalykų, tad galime pasidalinti patirtimi, džiaugsmais ir nelabai maloniais nutikimais. Monika ir Gabija yra tikrai nuostabus palikimas „Ivabaltei“: jaunesnė karta, bet aš pati labai daug mokausi iš jų. Tikiu, kad tas jausmas yra abipusis.

– Didžiules įmones įkūrė rimti vyrai, o dabar jas abi kontroliuoja jaunos moterys. Ar tai – paprasta? O gal dar yra požiūris, kad moterys negali vadovauti tokioms didelėms bendrovėms?

– Na, čia ir klausimas... Nesusimąsčiau niekada apie tai (juokiasi – aut. past.). Man šis darbas tikrai nėra sudėtingas, kadangi aš labai mėgstu būti tarp žmonių ir su žmonėmis, mėgstu spręsti problemas, mėgstu būti komandoje. Galbūt sudėtingiau buvo pati situacija, kai jaunosios kartos atstovei – man – reikėjo „perimti“ brandų kolektyvą: ateiti be žinių į jį ir užsitarnauti žmonių pasitikėjimą. Nes reikėjo pačiam kolektyvui suprasti, kad vis dėl to esu žodžio žmogus, kad aš jais labai pasitikiu ir, kad jie gali pasitikėti manim. Tai užtruko gal apie porą metų. Tame mačiau sudėtingumą, bet kaip moteriai valdyti verslą, tai tikrai nesudėtinga.

– Ir Jums puikiai pavyko susidraugauti su bendruomene: 2023 m. gavote Rokiškio rajono savivaldybės teikiamų „Verslo aitvarų“ apdovanojimų „Metų vadovės“ titulą.

– Tas apdovanojimas man buvo didžiulis įvertinimas, kad ir rajono verslo bendruomenė, ir valdžios institucijos, ir kolektyvas – visi priėmė ir jau tikrai vainikavo mane įmonės vadove (juokiasi – aut. past.).

– Ar atėjusi į direktorės kėdę atnešėte ir naujų tradicijų?

– Mes įmonėje turime daug tradicijų, bet kaip naujo vadovo, tokių ne. Labai daug laiko jau praėjo, beveik prieš dešimt metų atėjau vadovauti, tad natūraliai viskas keičiasi, adaptuojasi prie šiandienos. Pavyzdžiui, kai atėjom dirbti, kadangi gyvenom ne Rokiškyje, mes pradėjom daryti pasitarimus online. Visa tai vyko dar prieš Covid-19 pandemiją, tad kai visi mokėsi dirbti online, mums nebuvo didelio streso, nes mes taip jau dirbom, jau turėjom sistemas ir susijungdavom spręsti problemų ar aptarti einamųjų reikalų. Kaip jau minėjau, esame labai arti kolektyvo, tad poreikiui esant netrūko ir trumpų, po 15 min. susijungimų situacijai aptarti. Dabar jau tradiciškai susijungiam pirmadienį ir ketvirtadienį, ekstra atveju – ir dažniau. Jei kalbėtume apie laisvalaikį, mes vyru esame labai aktyvūs, ir mano tėtis buvo aktyvus, tad organizuojame komandos žygius, strategines sesijas miške, išvykas. Turime tradiciją telktis neformalioje aplinkoje, kai bendraujam, strateguojam, dalinamės. 

– Jūs tęsiate ilgametę tėčio puoselėtą tradiciją – palaikote ryšį su bendruomenėmis: Rokiškyje mažai renginių, kurių rėmėjų sąraše nebūtų įrašyta UAB „Lašų duona“. Ką Jums asmeniškai reiškia ta rėmimo, pagalbos tradicija? 

– Tokį palikimą aš gavau ir jį tęsiu. Mūsų verslo viena pagrindinių vertybių yra partnerystė: tai galioja kalbant tiek apie verslo partnerystes su partneriais visame pasaulyje, tiek su bendruomenėmis Rokiškio ir Utenos rajonuose. Mums labai svarbu yra būti bendruomenėje ir partnerystėje su bendruomenėmis, su valdžios institucijomis, su kitais verslais, nes tai duoda didesnę jėgą. Tikrai ne su visomis bendruomenėmis taip artimai bendraujame, nes partnerystėje turi būti abipusė nauda ir jeigu mes tą jaučiame, suremiame pečius.

– Sąlyga – natūrali ir žmogiška, juk ir dviejų asmenų draugystė negali būti inicijuojama visą laiką tik iš vienos pusės.

– Tikrai taip, čia, kaip draugystėje, negali vienas draugauti, kitas – nedraugauti.

– Paskutinis klausimas apie tai, nuo ko pradėjome pokalbį – ko linkėjote kolektyvui gimtadienio proga? Jeigu nelinkėjote, tai gal norite palinkėti dabar?

– Kolektyvui linkėjau kurti aplinką, kurioje gera visiems, kad ateitume į darbą ir čia būtų gera, nekurti bereikalingų įtampų. Lygiai taip pat linkėjau visiems nepamiršti savęs: labai svarbu yra sportuoti, judėti, ką ir iš savo pusės pagalbą siūlau visiems, nes nuo mūsų fizinės būklės, emocinės būklės priklauso tai, kaip mes kartu sieksime rezultato. 

– Ačiū Jums už pokalbį ir nuoširdūs sveikinimai bendrovės komandai gražaus veiklos jubiliejaus proga!