Meilė gimtojo miesto ramybei D. Mikšėnaitę grąžino namo: STEAM pedagogė savo kelią rado Rokiškio JC (foto) (0)

Rokiškietė Dominga Mikšėnaitė – vieno šiuolaikiškiausių STEAM ugdymo pedagogikos bakalaurė, besispecializuojanti biologijos ir technologijų kryptyse. Atsižvelgiant į specialybės šiuolaikiškumą ir faktą, kad įvairių disciplinų pedagogų itin trūksta visose šalies ugdymo įstaigose, galima būtų spėti, kad save realizuoti kraštietė galėtų bet kurioje Lietuvos vietoje. Bet tam ji pasirinko... gimtinę. Į Rokiškį prieš metus grįžusi D. Mikšėnaitė savo gyvenimo kelią rado Rokiškio jaunimo centre, kur dirba neformaliojo švietimo meninio ugdymo mokytoja. Tačiau kūrybinga siela vien tuo neapsiriboja: ateidama dirbti, su savimi „atsinešė“ ir krepšį idėjų, tad per pirmuosius metus įgyvendino naują Neformalaus vaikų švietimo (NVŠ) programą bei paruošė jos tęsinį.

Kodėl jaunai asmenybei nepatiko didmiestis, kaip D. Mikšėnaitė atsidūrė JC ir kokias užduotis jai skyrė centro direktorė, pašnekovė papasakojo „Rokiškio Sirena“ skaitytojams.  

– Esi rokiškietė, po mokslų ir bandymo gyvenimo laimę rasti kažkur kitur, grįžusi į gimtinę. Kiek laiko klajojai ir kodėl, visgi, nutarei grįžai namo?    

– Taip, gimiau ir augau Rokiškyje. Visgi kaip daugelis, dar mokydamasi mokykloje galvojau, kad išvažiavusi studijuoti į didmiestį ten ir pasiliksiu. Pagal tą planą, į Rokiškį būčiau važiavusi tik aplankyti artimųjų. Tada atrodė, kad čia viską pažįstu ir norėjosi naujų patirčių. Tačiau gyvenimas dažnai pakoreguoja mūsų planus. Išvykusi studijuoti į Kauną greitai nusiėmiau rožinius akinius ir pamačiau tikrąjį didmiesčio gyvenimo ritmą. Nesupratau, kaip galima priprasti prie nuolatinio skubėjimo, greito tempo ir triukšmo. Man pasisekė, kad studijuojant galimybės leido rinktis mišrų mokymosi būdą, tad galėjau dažnai sugrįžti į gimtąjį miestą taip pabėgant nuo miesto šurmulio. Pamažu supratau, kad dideliame mieste man trūksta to, ką turi Rokiškis: jaukumo, bendruomeniškumo ir artumo. Man gera vaikščioti pažįstamomis gatvėmis, sutikti pažįstamus žmones ir jausti ryšį su vieta, kurioje užaugau. Todėl grįžti čia buvo natūralus sprendimas.

– Ir tai įvyko prieš... metų?

– Lygiai vienerius metus jau gyvenu Rokiškyje.

– O tavęs negąsdino mintis, kad grįžusi neturėsi kur save realizuoti? Nors pirma pasmalsausiu, kokią specialybę esi baigusi?

– Baigiau Vytauto Didžiojo universitete STEAM pedagogikos bakalauro studijas, pasirinkusi biologijos ir technologijų specializacijas. Šiais mokslo metais taip pat baigiau VDU Švietimo akademijos pedagogų perkvalifikavimo programą ir įgijau papildomą dailės mokytojo kompetenciją. Dirbu Rokiškio jaunimo centre menų mokytoja.

– Sakyčiau: „vau“, nes STEAM dabar visose mokyklose, būreliuose ir namuose... Bet dirbi menų mokytoja Jaunimo centre: kodėl būtent ten, kai pedagogų trūksta beveik visose ugdymo įstaigose?

– Pati esu baigusi Rokiškio JC veikiančią dailės mokyklą, todėl šiai vietai visuomet jaučiau ypatingus sentimentus. Dar besimokydama svajojau kada nors čia sugrįžti. Kai atsirado galimybė prisijungti prie kolektyvo jau ne kaip mokinei, o kaip mokytojai, nedvejodama ja pasinaudojau. Jaučiau prasmę sugrįžti į vietą, kuri prisidėjo prie mano, kaip asmenybės, augimo, o dabar pačiai kurti aplinką, kurioje auga bei tobulėja jauni žmonės. Rokiškio JC man suteikė galimybę tapti kitokio formato mokytoja. Šiais mokslo metais išbandžiau save ir įgyvendindama naują NVŠ  programą „Stebuklingas stichijų pasaulis: kūryba ir atradimai“. Galiu pasidžiaugti, kad ji susilaukė didelio mokinių susidomėjimo. Programa kvietė vaikus ugdyti savo kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir gilinti žinias apie keturias gamtos stichijas per eksperimentus, menines veiklas ir skaitmeninius įrankius. Mes mokėmės spręsti problemas, susijusias su įvairiais gamtos reiškiniais: pavyzdžiui, pasitelkiant popierinės chromatografijos tyrimą aiškinomės, kodėl medžių lapai rudenį pakeičia spalvą, taip pat sprendėme problemas, susijusias su gamtos reiškiniais – analizavome, kas bendro jungia Negyvąja jūrą, koralus ir kristalus, plėtojome STEAM kompetencijas, ugdėme ekologinį sąmoningumą ir atsakingą požiūrį į gamtos išteklius. Tačiau svarbiausia, kad vaikai turėjo galimybę prasmingai leisti laiką kurdami naujas draugystes ir pažinti patys save. Atėjusi į JC gavau ir galimybę dėstyti dailės istoriją pagrindinio dailės ugdymo programos 1 klasės mokiniams. Kodėl tuo džiaugiuosi? Nes pagrindinė mano užduotis šiame procese – pateikti dailės istoriją „kitaip“, kitu kampu, sudominti ir kviesti suprasti bei pažinti, ne – iškalti. Pamokų metu mokinius skatinau tyrinėti, diskutuoti, domėtis savarankiškai, juos tik nukreipiant tinkama linkme. Tyrinėdami dailės istoriją, su mokiniais ieškojome sąsajų su šių dienų pasauliu, kėlėme klausimus ir radome atsakymus.

– Atėjai į centrą prieš metus ir su savimi iš karto atsinešei NVŠ programos idėją. Kaip ją priėmė JC lankantys moksleiviai ir kaip į mintį reagavo vadovai?

– Šios programos kūrimo ir ėmiausi paskatinta JC direktorės Ingos Vagonės. Visi manimi tikėjo, jog tikrai galiu ir sugebėsiu, o to reikia ir Rokiškio mokiniams. Pradžioje nebuvau tokia užtikrinta ir pasitikinti savimi, bet šiandien labai džiaugiuosi ir esu dėkinga už suteiktas galimybes išeiti iš savo komforto zonos ribų: tai ir dar labiau mane augino kaip stiprią, savimi pasitikinčią asmenybę. Pasitikinčią, nes rezultatas – itin džiuginantis: mano „debiutinė“ NVŠ programa „Stebuklingas stichijų pasaulis: kūryba ir atradimai“ susilaukė didelio susidomėjimo – susiformavo net dvi mokinių grupės. Reiškia, programa pasirodė patraukli miesto mokiniams, kad taip noriai užsipildė visos laisvos vietos. Programos idėjas ir tikslus pavyko išpildyti, visgi kai kurias temas teko pakoreguoti mokslo metų eigoje pagal mokinių poreikius. Vaikai ir patys rodė, kas jiems yra įdomu, tad lanksčiai pritaikiau jiems aktualias temas šioje programoje. Visgi labiausiai džiaugiuosi savo sukurtu ryšiu su vaikais ir jų begaline meile, tėvelių palaikymu vaikams renkantis mano siūlomas veiklas. Sukurtas šiltas ryšys ir su tėvais, kad taip pat užtikrino sklandų ugdymo procesą.

– Ar tęsi savo projektą kitąmet? O gal siūlysi ir dar kažką naujo, papildomo?

– Taip, projektą tęsiu, nes pamačiusi pirmosios programos pasisekimą, nusprendžiau sukurti antrų metų NVŠ programą „Pasaulio paslaptys. Keliaujame toliau!“. Tai bus tęsinys mūsų pradėtos sėkmingos kelionės, kurios metu leisimės į naujus nuotykius po visus pasaulio žemynus. Išliks ir programa „Stebuklingas stichijų pasaulis: kūryba ir atradimai“, kurią pažinti galės dar programos neišbandę vaikai. Rugsėjį startuos ir nauja programa, skirta tik mergaitėms „Gamtos atradimų studija“, kuri supažindins su mada, kvapais, japoniška estetika, flora ir fauna bei spalvų ir tvarių idėjų pasauliu.

– Kalbėdama su tavimi jaučiu, kad esi „užsidegusi“. Ar gali sakyti, kad tai yra tavo kelias?

– Jaučiu, kad čia yra mano kelias, tai – ko aš ieškojau. Džiaugiuosi, jog esu reikalinga, įvertinta. Tai man, kaip jaunam pedagogui, itin svarbu. Labai džiaugiuosi viso kolektyvo palaikymu, jų dalijamais patarimais ir rodomu pasitikėjimu bei skatinimu daryti, nebijoti ir drąsiai atskleisti save. Neformalaus švietimo formatas man yra labai artimas ir itin patrauklus, nes leidžia mokytojui lanksčiai reaguoti į vaikų poreikius, kurti aktualias veiklas pasirenkat patrauklias ir įdomias temas, taikyti netradicinius ugdymo metodus. Taip galima sudominti, įtraukti moksleivius rinktis naujas, „kitokias“, platesnio spektro programas.

– Ačiū už idėjas ir už tai, kad grįžai į Rokiškį.