Buvusi gydytoja-radiologė J. Jonaitienė atrado mandalą ir pristato pirmąją savo parodą (0)

Neretai pensijos sulaukę senjorai grįžta prie jaunystėje puoselėtų veiklų, kurias, atidavę širdį pasirinktai profesijai ir šeimai, tuo metu nustumia į šoną. Tą paliudija buvusi medikė Janė Jonaitienė, šiandien kviečianti į Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešąją biblioteką, kur praėjusią savaitę buvo atidaryta jos dabintų miniatiūrinių mandalų paroda „Tylos ornamentai“. Mandalų taškavimu moteris sako užsiimanti vos pusę metų, tačiau pokalbiui vystantis paaiškėja, kad jaunystėje ji buvo garsi popieriaus karpinių meistrė, kurios darbai puošė žmonių namus Jungtinėse Amerikos Valstijoje, Japonijoje ir kitose įvairiose šalyse.    

Pati ieško spalvų

Žvelgdama į kelias dešimtis bibliotekos Meno ir muzikos erdvėje esančiose stiklinėse vitrinose išdėliotų savo darbų, J. Jonaitienė šypsosi – nepaisant to, kad kai kurie atrodo labai panašūs, vienodų tikrai nėra.

Viską: taškuoja ir linijas veda, moteris daugiausia vienu – mandalų taškavimo įrankiu. Kitus sako panaudojanti labai mažai.

Pašnekovė juokėsi turinti specialią dėžutę, kurioje telpa 60-imt spalvų, tačiau neretai nutinka taip, kad tenkinančiam rezultatui išgauti jų vis tiek pritrūksta: „Tad aš toliau jas „mozoju“, kol galutiniame variante spalvos pasikeičia taip, kaip aš noriu. Galiu pasakyti, kad spalvų derinimas kartais trunka ilgiau, nei pats piešimas (juokias – aut. past.). Bet jeigu man reikia tokio atspalvio, kurio nėra dėžutėje, turiu jį atrasti. Sutaškuoti vieną šį nedidelį paveikslėlį užtrunku maždaug dieną, aišku, trukmė priklauso ir nuo sugalvoto piešinio sudėtingumo“.

Anot J. Jonaitienės, gal mandalų taškavimas atrodo paprasta veikla, visgi norint, kad linijos ir taškai gražiai „sueitų“ sudarydami bendrą vaizdą, reikia pamąstyti, kaip juos suvesti, priderinti atspalvius. Darbų autorė neslepia, kad kartais pradėtam darbui tenka keletą dienų „luktelėti“, kol jos mintyse nugula galutinis mandalos vaizdas. Nepaisant to, moteris šypteli perdariusi tik vieną darbą.

Netikėtas atradimas

Dabar J. Jonaitienė taškuoja ant kalėdinės eglės burbulų formą atkartojančių medinių padukų, nors kolekcijoje puikuojasi keletas itin spalvingų, abiejose pusėse sutaškuotų obuolių ir medžio lapų. Visgi pirmasis mandalą atradusios moters darbas parodoje neeksponuojamas, nes tai – stalinė lempa. Padabinusi ją, pašnekovė ėmėsi puošti nedideles darbo knygutes, kurias buvo sumaniusi skirti artimiesiems Kalėdų proga. Deja, šventiniu laikotarpiu šeimoje susiklosčius liūdniems įvykiams, visos jos liko pas J. Jonaitienę ir šiandien taip pat tapo eksponatais bibliotekos parodoje.

Kalbėdama apie jas, autorė sako, kad ornamentais papuoštas knygeles galėtų paversti ir vardinėmis – išraityti gražias raides, visgi tokiu atveju reikėtų iš karto turėti konkrečius žmones, kuriems tos knygelės būtų skirtos.

Paklausta, kodėl susidomėjo būtent mandala, J. Jonaitienė tikino visada norėjusi piešti, bet dėl sveikatos problemų jai sunku valdyti teptuką. O postūmiu imtis mandalos buvo gautas kvietimas į šio užsiėmimo edukaciją: „Pagalvojau, kad prieš einant man reikėtų bent pabandyti. Dukra nupirko visus įrankius, atnešė ir sako: „Mama, daryk“. O aš jos klausiu: „Nuo ko pradėti?“ (šypteli – aut. past.). Pradžios ieškojau internete: pasižiūrėjau keletą pavyzdžių, kažką pabandžiau. Na, net ne kažką – pirmiausia marginau stalinę lempą... Tai buvo paprasta, rožinė lempa, kuri man nepatiko, tad aptaškavau jos padą, o paskui nedideliu ornamentu padailinau ir patį gaubtą. Dabar visai kitas vaizdas – su malonumu pasidėjau ją prie rožinės užuolaidos kambaryje ir tas kampas man dabar atrodo daug „gyvesnis“ (juokiasi – aut. past.)“.

Dabar kuria kolekcijas

Visgi tolimesniam naujosios veiklos plėtojimui J. Jonaitienė atrado figūrinius medinius padukus, kuriuos prieš Naujuosius metus ir ėmė dailinti. Iš pradžių dariusi dvipusius greit suprato, kad juos kažkur padėjus ar pakabinus prie sienos, antrosios pusės nesimato, tad ir puošti nėra prasmės.

Taip kūriniai tapo vienpusiai, antrąją paliekant gal kažkokiems užrašams. Darbams įsibėgėjus, pašnekovė sakė su dukra internete peržiūrėjusios padukų formas ir jai patikę burbulai.

„Jie atrodė labai praktiški – gali pasikabinti. Kai pradėjau juos taškuoti, šmėstelėjo mintis, kad tokiais žaisliukais papuošta Kalėdų eglė atrodytų tikrai originaliai“, – šypteli autorė.

Beveik trijų dešimčių paruoštų papuošimų kolekcija namuose eksponavimo vitrinų neturi, tačiau pašnekovė neslėpė – kartu su žentu mėgino padaryti ekspozicijos sieną: „Susimatavom vienodus tarpus, sukalėm vinukes, kad aš galėčiau viską susikabinti ir džiaugtis. Bet pakabinau 26-ąjį ir viskas užsipildė, o aš toliau taškuoju. Kaip autorei tada rūpi ir pakeisti kažkurį kabantįjį. O gal jau ir nebereikia pildyti tos sienos (šypteli – aut. past.)... Tad nežinau kaip bus, kai viskas po parodos iš bibliotekos grįš namo“.

Atpalaiduojantis užsiėmimas

Mandalų taškavimas, anot pašnekovės, jai yra ne tik raminantis laisvalaikio užsiėmimas, bet ir veikla, grąžinusi dalį sveikatos. Anksčiau popierinius karpinius karpiusi moteris dėl dešinės rankos skausmų nebegalėjo tinkamai valdyti žirklių, tad karpymą teko apleisti. Bet bebaigiant bibliotekoje eksponuojamos mandalos piešinių kolekciją, vėl pabandė karpyti ir rezultatas labai nudžiugino.     

Karpiniai J. Jonaitienei itin svarbūs ir reikšmingi, nes dar jaunystėje tai buvo jos aistra. Visgi dabar pašnekovė sako nebežinanti, prie kurio amato labiau links širdis: grįžti prie senos jaunystės meilės – karpinių, ar toliau gilintis į naujai atrastą meno šaką.

Puoselėti abi, anot menininkės, vargu ar pavyktų, nes jai tai nepatinka – geriau susikaupti ties viena, juk negali žmogus būti kelių sričių meistras. 

Tarptautinė menininkė

Paaiškėjo, kad karpymas J. Jonaitienės gyvenime atsirado jai sulaukus vos 30-ies ir 1988 m. ji buvo pripažinta šios tautodailės srities meistre, rengė tarptautines parodas, kuriose puikavosi Velykinės tematikos arba tautinių motyvų darbai.

„Man ši veikla labai patiko, tačiau dar labiau patiko profesija ir darbas, kurį pasirinkau: 50 metų buvau gydytoja radiologė, mama, tad menas nutolo dešimtmečiams. Bet dėl to tikrai nesigailiu, juk buvo pats jėgų žydėjimas, buvo karjera, o dabar štai turiu galimybę grįžti ir prie meno“, – pasakoja moteris, per Velykas toje pačioje bibliotekoje surengsianti savo karpinių parodą.  

Atskleidžia lietuvišką dvasią

Kol kas autorė sako mieliau dirbanti su mažais mandalos paveikslais – didelių darbų nesiimanti, nes pradėjusi domėtis mandalos technika suprato, kad dideliems darbams atlikti reikia visai kitų darbo priemonių, juose vyrauja kiti motyvai. O josios kūryboje, kaip ir priklauso iš prigimties tautodailininkei, džiugina tautiniai, lietuviški motyvai, astrologinės simetrijos.

„Visas pasaulis daro mandalas. Nieko čia naujo, bet aš remiuosi lietuviškumo principu. Kodėl turiu daryti kaip kiti? Pagal kitas, prancūzų ar indų filosofijas... Mes patys turime daug ką parodyti: verpstės, kaip gražiai puoštos senosios skrynios, o kur dar siuvinėjimai ir viskas matyta, perėję per rankas. Tai – labai gražu ir tuo reikia dalintis“, – bibliotekos lankytojus užlipti į antrą aukštą ir pasigrožėti kruopščiu darbu kviečia J. Jonaitienė