Tarptautinės misijos Prancūzijoje patirtis ir laimė sveikiems grįžus namo (0)

Rugpjūčio 1-ąją 40 iš įvairių Lietuvos regionų ugniagesių-gelbėtojų atstovų sudaryta gelbėjimo komanda „Perkūnas“ išvyko į Pietų Prancūziją, kur padėjo vietos ugniagesiams kovoti su siautėjančiais didžiuliais miškų gaisrais. Vadovauti tarptautinės misijos komandai buvo paskirtas Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Rokiškio tarnybos viršininkas Dalius Kunigėlis, tapęs pirmą kartą Lietuvos istorijoje organizuotos tokio tipo – kovos su miškų gaisrais – pagalbos operacijos vadovu. Sekmadienį, po dviejų savaičių trukmės kovos su ugnimi, namo grįžusios komandos vadas iš karto tapo kitos misijos – pasidalijimo žiniomis su visuomene – dalyviu, mat visą dieną netyla norinčiųjų viską išgirsti iš pirmų lūpų skambučiai. Prie smalsaujančiųjų – ir „Rokiškio Sirena“, paprašiusi nors trumpai atsakyti į keletą klausimų.

– Kaip jaučiate po tokios sudėtingos kelionės? 

– Turbūt jau kartosiuosi, bet visa komanda esame pavargę ir tuo pat metu motyvuoti tolimesniam darbui. Dirbome tikrai sudėtingomis sąlygomis, bet jaučiame kolegų Prancūzijoje dėkingumą kas mane, manau ir komandą, labai stipriai motyvuoja ir toliau dirbti.

– Tapote 40-ies vyrų vedliu, prisiėmėte atsakomybę už juos. Ar nesudvejojote? Nebuvo, nežinau, baimės?  

– Be abejo ta atsakomybė slegia. Manau, kad kiekvienas tokioje situacijoje jaustųsi taip pat, ir ačiū Dievui, kad mano visi grįžom sveiki ir gyvi. Nemeluosiu, buvo visokių baimių.

– Į paskirties vietą keliavote patys, tris paras. Ar nuvykę turėjot galimybę šiek tiek atsipūsti?

– Poilsio valandos buvo minimalios. Tiek dirbant, tiek kelionės metu. Kelionėje kasdien turėjom įveikti beveik po tūkstantį kilometrų: atsikeli, susitikrini techniką ir leidiesi į kelią. Iš tiesų kelionės nuovargis irgi yra nemenkas. Tai – natūralu. Sunku būtų nupasakoti mūsų dienotvarkę pasiekus tikslą, nes ji buvo lanksti, prisitaikant prie Prancūzijos komandų išsakytų prašymų – kiek jiems reikėjo mūsų darbo. Nuvažiavę negalvojom, kiek valandų dirbsime, o kiek turėsime poilsio. Mes galvojom, kiek galim prisidėti prie darbo ir stengiamės maksimaliai atiduoti savo jėgas. Iš pradžių apie pamainas nebuvo net kalbos ir tik vėlesnėje stadijoje, kada matėm, kad pirminiai darbai jau pradėti, tik tada po truputėlį leidom žmonėm pailsėti. Iš principo poilsio laiką organizavome vietoje, nes būdami stipriai pervargę, žmonės gali suklysti, gali nutikti netikėtų, skaudžių nelaimių. Tai buvo pagrindinis dalykas – jų išvengti.

– Jums tai – antroji tarptautinė gelbėjimo misija: 2023 m. su Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda išvykote padėti nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems Turkijos gyventojams, dabar kovojote su masiškais miškų gaisrais. Operacijos – itin skirtingos, bet gal yra kažkokių panašumų?

– Ir taip, ir ne. Yra ir panašių dalykų, yra ir skirtingų, nes žmonių paieška žemės griuvėsiuose ir didžiulių miškų gaisrų gesinimas yra visai skirtingas darbas. Tačiau ir ten, ir ten yra didelių pavojų, ir ten, ir ten kritinės klaidos gali privesti prie papildomų nelaimingų atsitikimų. Man, kaip vadovui, labai svarbu, kad to neįvyko. Realiai, darbas ne namuose, o išvykus, jis nėra lengvas.

– Vaizdai Prancūzijoje – sunkiai suvokiami. Kas labiausiai sukrėtė Jus ir Jūsų komandą?

– Labai sunku kažką išskirti, nes kai pamatai nesuvokiamai didžiulius pilnai išdegusių miškų ir pievų plotus supranti, kad ne tik žmonės buvo paliesti – liko be gyvenamojo ploto, užgyvento turto, bet žuvo ir visa gamta. Ir tos nelaimės mastai – milžiniški. Kaip matai visa tai per televizijos transliuojamas žinias – viena, o realybėje, vėl kita. Pavyzdžiui, regione, kuriame mes pirmiausia dirbome, labai grubiai skaičiuojant gaisro plotas siekė panašiai 15x15 km ir ten – visiškai juoda, viskas sudegę. Ar galite įsivaizduoti tokį vaizdą? Kas bus daroma su ta teritorija nežinau, manau, kad gamta metams bėgant pati po truputį atsigaus. Matėm, kad kai situacija jau nebebuvo pavojinga, į teritoriją įleido ir žmones. Šie skubėjo tvarkytis. Nes gaisro zonoje gyvenę žmonės tikriausia pabėgo tik su tuo, ką turėjo rankose. Miško degimo greitis, ypač spygliuočių, yra didžiulis ir laiku evakuotis yra vienas svarbiausių dalykų. Liepsnojant didžiuliams miškams liepsna gali atkirsti nespėjusius išvykti gyventojus nuo evakuacijos galimybių.  

– Jūsų komanda buvo pasitelkta kaip antžeminis būrys, o Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovė sakė, jog Jūsų atsakomybėje buvo ugnies židinių „priežiūra“, kad jie nebeatsinaujintų. Visgi ar teko pamatyti tuos siaubingus, į dangų kylančius ugnies liežuvius?

– Sakykim taip: gaisro matyt teko, bet ne tokio maksimalaus, kaip buvo piko momentais. Jie buvo truputėlį anksčiau ir jau suvaldyti, nepaisant to, pavojų mes irgi turėjom nemažai. Vienas tokių – požeminis degimas. Jis – apgaulingas, nes atrodo, jog žemė tik rusena ar liepsna išsiveržusi tik nedaug, tačiau einant gilyn gali įkristi į išdegusias duobes. Kaip ir pas mus, ten netrūksta durpingų vietų ir tos durpės gali išdegti po kelis metrus gilyn ar į tolį. Tos realios situacijos niekas nežino, kaip ir nežino, koks plotas to durpyno miške yra, tad atsakomybė už saugumą tenka pačiai besidarbuojančiai komandai. Mums atvykus vietos pareigūnai pasidalino svarbiausiais momentais, tačiau niekas mūsų nesaugojo ir nelydėjo.   

– Kas darbavosi kartu su Jumis?

– Į pagalbą Prancūzijai savo komandas tikrai žinau siuntė Ukraina ir Čekija, o iš viso jų buvo apie 20.  

– Net ir ukrainiečiai padėjo, nors patys kariauja kruviną karą?

– Čia mes kalbame apie solidarumą. Paprastas pavyzdys, jeigu kaimynui nutinka bėda ir tu ateini jam padėti, tikėtina, kad tave ištikus bėdai, kaimynas padės tau. Tik čia viskas vyko truputėlį platesniu mastu.

– Tikimybė Lietuvoje pajusti žemės drebėjimą maža, tačiau miškų gaisrų pavojus tikrai nemenkas. Ypač sausesnės vasaros metu. Po to, ką matėte ir išmokote Prancūzijoje, kaip manote: ar Lietuva būtų pajėgi kovoti su miško gaisrais tik savo turimais resursais? 

– Visų pirma turime suprasti, kad yra momentai, kai mes galim ir norim susitvarkyti su iššūkiais, bet yra momentai, kurie gal truputėlį didesni, nei mūsų galimybės. Aš manau, kad mūsų išvykimas, kaip minėjo ir Vidaus reikalų ministras, yra solidarumo ženklas. Jį, net neabejoju, mūsų atžvilgiu kitos valstybės taip pat parodytų, jei to prireiktų. Visgi Lietuvoje tokių didelių miškų yra tikrai gerokai mažiau, bet išlieka svarbiausias aspektas: visi mes norim išsaugo tiek gamtą, tiek žmonių turtą, o svarbiausia – gyvybę. Pagrindinis dalykas – žmonių sąmoningumas. Matant tokias situacijas realybėje prieš savo akis turbūt nekiltų klausimas, kodėl, ypatingai sausros periodu, žmonėms draudžiama lankytis miškuose. Kaip bebūtų, pagrindinė gaisrų miškuose priežastis – žmonių elgesys: gal kažkas tyčia ar netyčia numes nuorūką, paliks stiklo butelį ar šukę, kažkas sugalvos lauželį susikurti prie ežero ir sausros periodu tai taps didelės nelaimės priežastimi. Paprasčiausias atvejis Prancūzijoje: mašinai atsitrenkus į medį ir užsiliepsnojus, miškuose vėl įsiplieskė didžiulis gaisras. Visai netyčinis dalykas, tačiau to priežastis – žmogus. Dar gali retais atvejais būti žaibas, bet elektros miškuose nėra, nėra nieko, kas uždega, ir aš drąsiai galiu pasakyti, kad gaisrai – žmogaus požiūrio pasekmė. O savo žiniomis ir patirtimi mes, be abejo, dalinsimės su kolegomis ugniagesiais, kurie į šią misiją nevyko. Tačiau gal ateityje aplinkybės susiklostys kitaip ir prireikus kažkam vėl padėti, skubės jau kiti pareigūnai.

– Labai ačiū už pasidalijimą patirtimi ir džiaugiamės, kad grįžote sveiki!