Rokiškio „Mokslo klubas“ paliko savo pėdsako įspaudą didžiajame Pekine (foto) (0)

Loretos ir Gedimino Sagaičių iniciatyva prieš kelerius metus Rokiškyje įkurta tobulėjimo erdvė „Mokslo klubas“ šiandien ryški ne tik Rokiškio rajone ar Lietuvoje – žinia apie juos jau nukeliavusi net iki Kinijos. O žinią apie save į egzotiškąją šalį vežė keturių asmenų delegacija: S. ir L. Sagaičiai bei „Mokslo klubo“ lankytojai – moksleiviai Jurga Sagaitytė ir Benas Baškevičius, praėjusią savaitę (rugpjūčio 19-23 d.) dalyvavę Pekine vykusiose „World Robotics Conference 2026“ (WRCF) varžybose. Iš jų komanda grįžo ne tuščiomis: vaikai savo darbu pelnė „The Best Performance“ apdovanojimą, o L. Sagaitienė juokėsi, jog jie ir patys tapo tų dienų įžymybėmis, mat buvo vos ne vieninteliai europiečiai daugiausiai iš Azijos šalių atvykusių varžybų dalyvių būryje. Pasaulinio lygio renginyje, kuriame pristatyta per 300 naujų robotizuotų produktų, dalyvavusios „Mokslo klubo“ komandos „Venture-Adventure LTU“ kuratorė L. Sagaitienė pasidalino kelionės įspūdžiais, kuriuos pasakoti pradėjo žodžiais – trimis šviesmečiais į priekį.

– Tyliai ir ramiai praėjusią savaitę išvykote į Peniką ir dauguma kraštiečių apie tai sužinojo tik socialiniame tinkle „Facebook“ pamatę jūsų komandos nuotraukas. Tai kaip atsidūrėte vienoje didžiausių robotų parodų?

– Atsidūrėm ten, nes draugaujame su robotika jau daugybę metų. Trumpai primenu, kad visko pradžia buvo 2019-ieji, o veiklos startas įvyko mokykloje-darželyje „Ąžuoliukas“. Tais metais mes su mokinių komanda labai šauniai pasirodėme „FIRST LEGO League“ (FLL) Nacionalinėse varžybose – pirmą kartą dalyvaudami  užėmėme pirmą vietą. Paskui robotika persikėlė į „Mokslo klubą“ ir tada jau su klubo komanda nacionalinėse varžybose visuomet džiaugdavomės prizinėmis vietomis. Tad Rokiškis šioje sferoje tikrai žinomas ir žinomas, kaip turintis stiprią komandą. O jei dabar grįžtam prie to, kaip atsidūrėme Pekine, per daug nedetalizuodama pasakysiu, kad posakis „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, atsiradęs tikrai ne šiaip sau (šypteli – aut. past.). Mums nutiko būtent taip: gavę pakvietimą liepos mėn. vykti į FLL varžybas Honkonge, dėl tam tikrų nesusipratimų, į jas nebeišvykome. Bet... Beveik tuo pačiu metu, kai Honkonge vyko varžybos, robotiados atstovai atsiuntė laišką su kvietimu rugpjūčio antroje pusėje keliauti į Pekiną. Buvo akcentuojama, kad mūsų komanda nuolat varžybose iškovoja prizines vietas, tad esame kviečiami atstovauti Lietuvą „World Robotics Conference 2026“ (WRCF) varžybose Pekine. Ir tokį kvietimą gavome vieninteliai Lietuvoje.

– Ar įsivaizdavote, žinojote, kur esate kviečiami? Juk kartu tai buvo ir viena didžiausių robotų humanoidų paroda, net – jų olimpinės žaidynės. Ir Lietuvoje reportažų apie vykstantį renginį netrūko.

–  Tikrai neįsivaizdavom. Aš maniau, kad susitiks viešbutyje keliolika ar keliasdešimt pakviestų komandų pasivaržyti, išsiaiškinsim geriausius, ir grįšim namo. Žinoma, tikrai nemenkinu to renginio, nes net ir tokiu atveju mums, iš nedidelio Lietuvos miestelio, keliauti į jį ir atstovauti visai Lietuvai, būtų buvusi didžiulė garbė ir primažinimas. Bet pirmąjį vakarą, kai jau buvo viešbutyje, įsijungiau televizorių – man visada labai smalsu išgirsti kitos šalies kalbas – ir žiūri žinių reportažą, kuriame rodo robotus. Skaitau fone esantį pavadinimą, kuris sutampa su mūsų varžybų... Sakau: „Komanda, man atrodo, mes varom čia...“ ir ten kalba apie 3,5 milijonų žmonių. Kitą rytą nukeliavę į renginio vietą suprantam, kur atvykom: su paties Kinijos Prezidento pasirašytu didžiuliu raštu, kuriame rašoma, kad konferencijos tema yra humanoidai, robotai, su milžiniškomis salėmis, pilnomis ne šiaip kavą ar arbatą patiekiančiomis roboto rankomis, o su lyg žmonės atrodančiais robotais, plastiškai judančiais ir tau prie jų priartėjus, žvelgiančiais tiesiais į akis. Iš pradžių, atvirai sakau, buvo nejauku matyti, bet apžiūrėję keletą salių iš keliasdešimties jau ir apsipratom (šypteli – aut. past.). Žiūrint į visa tai šmėstelėjo vienintelė mintis – trys šviesmečiai į priekį. Nors liesti kai kurių robotų humanoidų nebuvo galima, visgi kur ne mes – priliečiau vieno veidą, tai jo „oda“, kaip sako – jauno žmogaus veidukas ir net skleidžiantis šilumą... Jis atrodo lyg žmogus, varto akis, reaguoja, kai jį kalbini ir net supranta, ką jam sakai. Ir tas robotizavimas Kinijoje jau savaime suprantamas dalykas ne tik parodose, bet ir gyvenime, kasdienybėje. Pavyzdžiui, oro uoste robotukai pardavinėja suvenyrus: jis tau siūlo, pakėlęs rodo, supakuoja. Vaikus labai domino „Secret box“ robotas, kuris, išsukus emociją, paima dėžutę su būtent tuo paveikslėliu, įdeda į maišelį ir tau paduoda. Ką ten vaikams, ir aš kaip vaikas stovėjau ir žiūrėjau (juokiasi – aut. past.). Mieste gausu robotukų policininkų, visur – kameros, jautiesi tikrai labai saugiai.

– O nebuvo nemalonių incidentų ar nerimo keliauti su Lietuvos trispalve, kai mūsų šalies ir Kinijos diplomatiniai santykiai – ne patys gražiausi? Nors, žinoma, gal tik mums, mažai valstybei, gali tai atrodyti reikšminga, o toji milžinė situacijos gal net nesureikšmina...

– Tikrai ne, nebuvo nieko, kas būtų sugadinę išvyką. Priešingai, visi buvo labai draugiški, viskas ėjosi labai puikiai ir sklandžiai. Per visą savaitę, kiek buvome ten, net ir tie, kurie nekalba angliškai, visi norėjo kalbėtis. O mūsų vaikai apskritai buvo žvaigždės – visi norėjo su jais fotografuotis. Iš pradžių jie nesuprato kodėl yra tokie populiarūs, bet kai atkreipėm dėmesį, kad esame vos ne vieninteliai atstovai iš Europos – be mūsų dar buvo Graikijos komanda – o visi kiti iš netolimų, kaimyninių šalių, tokių kaip Jungtiniai Arabų Emyratai ir – tamsaus gymio, susivokė esantys egzotika (juokiasi – aut. past). Bet visi labai mandagiai elgėsi: prieina, paklausia, ar gali kartu su jais nusifotografuoti. Juokiausiai, jog tapo influenceriais. Toks vienas smagesnių nutikimų: Jurgai atėjus prie mano minėto „Secret box“ robotuko, stendas buvo uždarytas, nes robotą reikėjo pakrauti. Bet europietiškas gymis čia labai „sulošė“: patys roboto gamintojai paprašė, kad Jurga dideliam robotai sudėliotų emociją rankiniu būdu ir net nusifotografuotų su juo reklamai.

– Apie išorinius įspūdžius dar pakalbėsime, nes labai įdomu, kaip sekėsi pačiose varžybose? Juk iš jų namo grįžote pasidabinę medaliais.

– Sekėsi tikrai stulbinamai gerai. Pirmiausia reikia įvardinti, kad vien tarptautinių komandų buvo apie 40-imt, kinų – dar daugiau, juk pati šalis yra itin didelė. Mūsų vaikai dalyvavo 11-13 metų amžiaus grupėje, o varžybų tema pasirinkta „Future Space“ ir jas sudarė kelios dalys. Pirmojoje komandoms reikėjo užprogramuoti savo robotus taip, kad šie tyrinėtų teritoriją – sektų nustatytą liniją ir rinktų kubelius, kuriuos turėjo nuvežti į tam tikrą vietą. Kiekvienas kubelis buvo vertinamas taškais: vienas pastatytas kubelis – penki taškai, ant viršaus uždėtas antras – dešimt, trečias – penkiolika ir t.t. Toliau sekė užduotis apšviesti teritoriją: robotą reikėjo suprogramuoti taip, kad jis priėjęs paspaustų mygtuką taip įjungdamas švieseles. Kitoje užduotyje robotas turėjo gebėti nuskaityti tam tikrus langelius ir pakeisti savo paties lemputės švieselę į nuskaitytosios. Komandos buvo vertinamos taškais už konkrečias atliktas užduotis, nepaliekant vietos kažkokiai emocijai: tu arba padarei teisingai ir gavai taškų, arba ne. Kita varžybų dalis buvo gynybinio bokšto statyba vaikams pulteliu valdant robotą. Bet šį prieš tai irgi turėjo patys užsiprogramuoti, kad veiktų taip, kaip jiems reikia. Pirmojoje dalyje mūsiškiams sekėsi puikiai, antrojoje šiek tiek pritrūko tikslumo, tačiau taškų vis tiek užteko medaliui iškovoti. Didžiavomės ir didžiuojamės jais!

– Norėčiau šiek tiek pasitikslinti: užduotys susijusios su programavimu ir net, sakyčiau, tokiu stipriu programavimu. Visgi pagal tai, kas nekartą vyko ir Rokiškyje – FLL – atrodė, kad robotiada, robotika – užsiėmimas su lego konstruktoriumi. 

– Robotas yra bazė, o lego detalės yra papildymas – mes galime sukonstruoti ką norime. Ruošiant robotą varžyboms nebūtina naudoti lėgo detalės: jeigu turi 3D spausdintuvą, tu gali atsispausdinti ir pridėti kažką. Šiais metais mes ir „Mokslo klube“ pradėsim naujas veiklas su robotukais – vadinsis „Vincibotai“. Kiek žinom, Lietuvoje irgi startuos tokios varžybos.

– Veiklas su robotais dar tik pradėsite, bet iš Pekino grįžote pasipuošę medaliais.

– Nuoširdžiai sakau: galvojom tik sudalyvauti, pristatyti Lietuvą, Rokiškį, tačiau vaikai puikiai pasirodė – gavo „Best Performance Award“ apdovanojimą. Labai daug širdies ir darbo į jų pasiruošimą įdėjo Gediminas... O mane labiausiai šiame renginyje nustebino tai, kad jie varžybų nelaiko varžybomis. Kai nuvykę į viešbutį vakare dar nuėjom pasitreniruoti – tam buvo specialiai paruošta salė – atėjo ir komanda iš Honkongo. Mes pasisveikinome, vaikai susipažino ir iš karto pasiūlė: „Žaiskim kartu“. Buvo labai gražu girdėti ne „varžykimės“, bet – žaiskim. Gediminas susibendravo su treneriu, dalijosi vienas su kitu savo patirtimis, patarimais ir ši komanda tapo draugais visos mūsų viešnagės metu. Apsikeitėme kontaktais, kas žino, gal ateityje surasime būtų kokiems nors bendriems projektams.   

– O kodėl iš vaikų šiai kelionei atsirinkote būtent Jurgą ir Beną? Juk „Mokslo klubo“ komandą „Venture-AdventureLTU“ sudaro jų daugiau.

– Tai buvo viena sudėtingiausių užduočių, nes kelionei turėjome tik 2 dalyvių vietas. Tad galvoti ėmėme labai praktiškai: kas geriausiai iš visų moka anglų kalbą, kurie iš vaikų nesutriktų ir ramiausiai reaguotų į netikėtus iššūkius: jei pastrigs programa, kas gebės kažką pakeisti? Toliau svarstėm, jog būtų teisinga, jei būtų lyčių lygybė – keliautų mergaitė ir berniukas. Pagalvojau, kad Kinija – labai tolima šalis ir mažiausia rizikos būtų vežtis Jurgą. Ir neskaitant to, kad ji yra mūsų dukra, ji tikrai buvo verta šios kelionės. Beną išsirinkome dėl jo gebėjimo argumentuotai pagrįsti savo nuomonę, dėl jo žingeidumo ir atkaklumo: jis nacionalinėse varžybose labai drąsiai diskutuoja su teisėjais, labai diplomatiškai geba aiškintis, ar teisingai buvo įvertintas. Puikiai konstruoja, programuoja, iniciatyvus vaikas. Kai jie pradėjo ruoštis varžyboms pamatėme, kokia gera jųdviejų sinergija – supratom, jog neapsirikom. Apskritai visos kelionės metu aš didžiavausi, kad būtent šitie du vaikai atstovauja mūsų šaliai: visi, kurie prieidavo prie jų nuotraukai, sužinojo, kas yra Lietuva, kur yra Rokiškis. Jurga su Benu visų klausdavo ar jie žino, kur yra Lietuva ir nežinantiems iš karto atidarydavo žemėlapius telefone, rodė kur yra Europa, kur Baltijos jūra ir kur mes. Kinai išmoko sakyti ir „Rokiškio sūris“, nes įmonės logotipas puošė mūsų marškinėlius.

– Pasiruošti išvykimui, kaip suprantu, turėjote vos keletą savaičių...

– Tikrai taip: laiko buvo labai mažai, o procedūros – ganėtinai sudėtingos, nes mums vykstant į Kiniją juk reikia vizų. Buvo daug bemiegių naktų, kelionė į Rygą, nes Lietuvoje nėra Kinijos ambasados. O ir pokalbiai su atstovybe nebuvo paprasti, nes paskambinusi tik pasikonsultuoti: kokia viza turi būti, jei gavom oficialų tos šalies kvietimą, kokių dar reikia dokumentų, man buvo liepta rašyti elektroninį laišką, nors mums laikas – „degė“ ir svarbi buvo kiekviena minutė. Galiausiai pagalbos kreipėmės į agentūrą Vilniuje, kuri pasirūpino, kad tikrai viskas būtų atlikta pagal reikalavimus. Mes iš karto buvome įspėti, jog užtenka parašyti vieną raidę ne taip, ir galim vizos negauti. Tad palikę šį klausimą profesionalams, mes su vaikais tuo laiku intensyviai treniravomės. Tiksliau – treniravosi jie (šypteli – aut. past.). Kalbėdama apie pasiruošimą kelionei noriu vėl ir vėl dėkoti AB „Rokiškio sūris“ bei Rokiškio rajono savivaldybei, kurie tikėjo ir finansiškai rėmė mūsų išvyką be jokių įpareigojimų, be prievolės būtinai parsivežti kažkokį apdovanojimą. Aš negaliu nusakyti žodžiais, kaip gera daryti dalykus, kai tavęs neprašo kažką įrodyti – pasakai, ką darysi ir tavimi tiki... Sulaukėme ir Mariaus Purtulio pagalbos, kuris pagamino mūsų komandai nerealius marškinėlius! Juos dėvėjome visų varžybų metu.

– Komandos balso įspūdžius jau girdėjom, o kokią emociją parsivežė vaikai?

– Aš manau, kad jie dar nesuvokia... Visgi tikiu, kad ši išvyka buvo jiems motyvacija ir puikus pasaulio pažinimas. Po varžybų turėjome progą šiek tiek patyrinėti tą nuostabų Kinų pasaulį ir nukeliavome, be abejo, pažiūrėti Didžiosios Kinų sienos. Neaprėpiama didybė. Jurga bus tik 5-oke, apie Kinų sieną istorijos vadovėliuose dar tik skaitys, dar tik sužinos, bet jau galės džiaugtis čia pabuvojusi ir savo akimis viską mačiusi. O mes didžiuojamės, kad Rokiškis – mažas miestelis, bet vaikai buvo ir jautėsi pilnaverčiais pasaulio piliečiais, neturėjo jokio komplekso, jokio mažo miestelio sindromo. Man ir pačiai šiandien vis dar sunku nusakyti įspūdžius žodžiais. Juokiausi, kad net jei būtų tekę grįžti į Lietuvą taip ir neišėjus iš oro uosto Pekine, įspūdžių jau būtume parsivežę didžiausią lagaminą. O viską, ką matėme tomis dienomis, galima tikriausia sutalpinti į tris žodžius: trimis šviesmečiais priekyje.

– Labai džiaugiamės jūsų komandos kelione ir svarbiausia, kad tai būtų tik pradžia!