Dviejų kambarių bute rokiškėnas V. Šliakas sukaupęs įspūdingą porceliano, vario ir stiklo gaminių kolekciją (0)

Rokiškėnai beveik įrodė, kad pasigrožėti nuostabiomis kolekcijomis galima ne tik muziejuose. Širdžiai mielus daiktus kaupti galima ir, pavyzdžiui, dviejų kambarių bute, kaip daro Virgis Šliakas. Jo namuose – įspūdinga, tik spėjimo būdu numanomo, sakyk, mažiausiai poros tūkstančių porceliano, marmuro, vario ir stiklo gaminių kolekcija, kurioje – nuo dekoratyvinių porceliano lėkščių iki Dovydo skulptūros.

Paveikslėlis už tėvų obligacijas

Paklaustas, ar seniai lyg bitė po mažą lašą nektaro į namus neša įvairius, šiandien skrupulingai keturiose komodose sudėliotus suvenyrus, V. Šliakas skaičiuoja, kad tą daro nuo paauglystės. Tačiau trauka kolekcionuoti yra nuo vaikystės: „Būdamas mažas rinkau degtukų dėžučių etiketes. Vienas ryškiausių šio periodo prisiminimų, kaip už naujus paveikslėlius Kaune gyvenusiam kolekcininkui išsiunčiau tėvelių turimas obligacijas (juokiasi – aut. past.)... Jis tuo vertėsi: nusiuntus obligacijų atsiųsdavo degtukų dėžučių paveikslėlių. Gerai gavau nuo tėvelių „sprandan“, kai atėjus laikui iškeisti obligacijas į pinigus sužinojo, jog sūnelis seniai jas išsiuntė ir iškeitė į kažkokius popieriukus“.

Kartu su degtukų dėžučių paveikslėliais V. Šliakas sako kolekcionavęs ir pašto ženklus, tačiau po kelerių metų šią sritį apleido, nes pas giminaitį pamatęs porceliano suvenyrų kolekciją, susižavėjo būtent jais.

Gal tai – genuose?

„Nuvažiavom pas pusbrolį į Vilnių. Jis dirbo ministerijoje ir namuose turėjo sukaupęs nemažą tokių suvenyrų kolekciją. Man tada buvo 18 ar 19 metų ir tai, ką pas jį pamačiau, man buvo labai gražu. Tikrai nesigiriu ir šiandien savo kolekcijos nelaikau kažkokia labai įspūdinga – turiu draugų, kurie sukaupę kur kas daugiau suvenyrų, visgi kolekcionieriai, kurie šioje srityje nusimano, rastų kuo pas mane pasigrožėti, nes lentynose turiu ir tikrai retų eksponatų“, – kuklinosi rokiškėnas dar prisiminęs, kad ir jo mama buvo linkusi rinkti, tik rinko saldainių popierėlius ir jais puošdavo nuotraukų rėmelius.

Žvalgantis po butą akivaizdu, kad vyro kolekciją sudaro ne tik porcelianiniai suvenyrai. Čia: ir vario, ir stiklo, ir medžio gaminių, antikvarinių laikrodžių, bet tikslaus eksponatų skaičiaus kolekcininkas įvardinti negalėjo.

V. Šliakas atvirauja, kad jei gyvenimo aplinkybės nebūtų susiklosčiusios taip, jog iš nuosavo namo teko persikraustyti į dviejų kambarių butą, gal dar ir dabar kolekcionavimu užsiimtų kur kas intensyviau. Deja, šiandien vidaus interjeras jau sudėliotas taip, kad pamatęs patrauklų ir jo kolekcijai tinkamą suvenyrą visų pirma privalo labai gerai pagalvoti, kurioje vietoje ta statulėlė galėtų „prisiglausti“. Nepaisant „atidesnio“ kolekcionavimo, paskutinysis pirkinys – varinė statulėlė – įsigytas vos prieš keturis mėn.

Žavi įvairovė

Sukaupti suvenyrai V. Šliakui – ne tik šiaip širdžiai mielas turtas. Tai – ir akiračio plėtra, nes pradėjęs juos kolekcionuoti, pradėjo ir išsamiau domėtis porcelianu bei jo gaminiais: „Norint prisipirkti, gali pirkti viską iš eilės – šluoti sendaikčių krautuvėles. Bet tikrai ne viskas tinka, nes kolekcijos pagrindas yra senasis žymėjimas-įspaudas, vadinamasis „kleimas“. Be jo nei vienas kolekcionierius nepirks daikto. Aš turiu senosios Polonijos fabriko gaminių, belgiško, vokiško, olandiško, čekiško, baltarusiško, rumuniško, itališko, prancūziško ir „Jiesios“ (vienintelė sertifikuota serijinio kaulinio porceliano gamykla Baltijos šalyse, Kaune) porceliano, bet kolekcijos pagrindą sudaro rusiškas porcelianas. Geriausias yra kinų porcelianas, nes būtent jie pasaulyje pirmieji išrado. Aišku, ką šiandien parduoda „Maxima“, tikrai ne tai (juokiasi – aut. past.)“.  

Būtent todėl, kad kolekcininkam svarbiausia – žymė, pašnekovas sako savo kolekcijoje nesistengiantis išlaikyti kažkokios vienos temos: turi ir gyvūnų figūrėlių, ir figūrinių butelių, ir pasakų personažų atvaizdų, gausybę dekoratyvinių porceliano lėkščių bei keletą senovinių porceliano arbatinukų, žvakidžių, porceliano miltų statulų ar retai matomų iš porceliano pagamintų rožių.

Miela viskas, nes – skirtinga

Paklaustas, kas mieliausia jo širdžiai, V. Šliakas atsako, kad kiekvienas turimas suvenyras žavi savaip: vieni – pagaminimo technika, nes yra itin ploni ir lengvi, kiti – retumu. O labiausiai kolekcininkas didžiuojasi Lietuvoje gamintais, šiandien jau retais Kauno „Dailės“ kombinato egzemplioriais, vaizduojančiais Žemaitę, Jūratę ir Kastytį bei paprastą kaimo lietuvaitę. Tai – labai reti eksponatai, jų mažai telikę. Iš senesnių-retesnių kolekcijos egzempliorių: antikinės kaulinio porceliano statulėlės ar iš marmuro lavos padaryti suvenyrai.

Pašnekovui mielos ir šuniukų bei kačiukų atvaizdais dabintos porcelianinės lėkštės, nes tai buvo mylimiausi eksponatai jo mamai. Atkreipti dėmesį šeimininkas kviečia ir į medinę drožinėtą Šv. Klemenso skulptūrėlę, kuri atrodo itin išraiškingai – lyg gyva. V. Šliakas šypteli, kad ji – lietuviška ir jau žino, kad daug kas jos norėtų, tačiau pažįstamų dėka vos ne vos pats ją gavęs kolekcionierius nežada niekam perleisti.

„Dar labai norėjau caraičio Ivano skulptūros, ir gavau. Man ji gal net svarbiausia, nes tikrai sunkiai ją gavau – retas egzempliorius. Ir dar „kalno šeimininkė“ iš senosios rusų pasakos. Tai – „gželis“ (iš tradicinio liaudies meno ir keramikos centro Rusijoje kilęs baltas ir mėlynas porcelianas, puoštas rankomis pieštais augaliniais bei geometriniais motyvais) – rusų paveldas, kurio jau labai mažai likę. Apskritai didelę dalį rusų porceliano dirbinių supirkę yra kinai ir dabar gamina pigias kopijas. Nežinančiam tikrai sunku atskirti“, – įgyta kolekcionavimo patirtimi dalijosi vyras.

Sumomis nekalba

Visų šių gėrybių atsiradimo istorijos – skirtingos: daug ką vyras pirko pats, žinodami V. Šliako aistrą kolekcionuoti, nemažai įvairių suvenyrų padovanojo gimtadienio progomis ar lauktuvių iš kelionių parvežė draugai.

„Nevengiu užsukti į sendaikčių krautuvėles – kartais ten galima rasti tikrai gerų dalykų. Internete neieškau, nes kainos ten – nežmoniškai didelės. Turiu draugų, kurie žino ką mėgstu ir keliaudami po užsienį paieško man kažko išskirtinesnio. Pavyzdžiui, vieni draugai kelias savaites keliavo po Sibiro gilumą. Ten tokių suvenyrų niekas nevertina – parduoda vos už kelis dolerius. Kartais patys kolekcininkai ar, jiems mirus – jų šeimos nariai sugalvoja viską išparduoti. Taip nutiko su vienu kolekcininku iš Sankt Peterburgo, kuris savo sukauptą turtą pardavinėjo už „mizernas“ kainas. Iš jo įsigijau keletą medinukų. Už tokius eksponatus užsieniečiai moka tūkstančius, o Jūrmalos antikvariate apskritai mačiau po 2,5 tūkst. eurų“, – dalijosi pašnekovas.

Visgi, kiek daugiausiai pats yra išleidęs kolekciniam pirkiniui, rokiškėnas neatskleidė sakydamas, kad nieko nevertina kaina: „Daug kas vertina viską pinigais, bet aš vertinu tai, kas man miela nuo jaunų dienų“.

Tad tik spėlioti galima, kiek kainuoja degto porceliano suvenyrinės lėkštės iš kolekcijos, paruoštos remiantis pasakos motyvais, kurių vienai prieš kurį laiką sudužus, analogo kolekcininkas neberanda.

Nors pats sako, kad kolekcionavimas šiek tiek „sustabdytas“ dėl vietos trūkumo, visgi dar turi neišpildytą svajonę – norėtų Meisono porceliano gaminio, deja, tai kainuoja kelis tūkstančius eurų.

Daugiau nei 100 metų

Varinių daiktų kolekcijoje V. Šliaką džiugina net du itin seni laikrodžiai: vienas jų mena dar 1907 m., kitas 1965 m., o visa kita skoningai papuošia namų interjerą.

Grįžo kolekcininkas ir prie vaikystėje pradėto pašto ženklų kolekcionavimo. Šiandien jo lentynose – 80 albumų.

„Jau gailiuosi pradėjęs, nes pašto ženklai atima labai daug laiko: jei apie 20 val. vakare atsisėdi tvarkyti albumų, tai žiūrėk, jau ir 3 val. nakties (juokiasi – aut. past.). Dabar apsistojau jau tik ties lietuviškų ženklų kolekcionavimu. Tokiose situacijose labai gerai pamenu mamos žodžius, kuri, matydama mane palinkusį prie šių albumų, kažkada pasakė: „Vaikeli, vargsti, vargsti, naktimis nemiegi, nu nors turėsi senatvėj pečių kuo pasikūrenti“ (juokiasi – aut. past.). Prašiau jos, kad jei gyvenime nutiktų taip, jog aš pirmas išeičiau, neskubėtų iš karto kūrenti – dar palaikytų ir gal pasiūlytų kam nors (juokiasi – aut. past.). Visgi jai tai atrodė bevertis, bergždžias darbas“, – apie ženklų kolekcionavimą smagiai atsiliepė V. Šliakas ir lyg pritardamas mamos minčiai dar papildė, kad porcelianas stovi lentynose ir juo gali grožėtis visi užsukę į svečius. Tačiau ištraukus svečiui 80-imt albumų su pašto ženklais, nežinia kokios reakcijos galima sulaukti.

Pasakodamas apie pašto ženklus, vyras jau įvardijo ir vieną sumų – brangiausiai pirktas senovinis pašto ženklas jam atsiėjo apie 200 eurų.

Parodo smalsuoliams

Pasak pašnekovo, viskuo, ką sukaupė, jis mielai „dalijasi“ su pažįstamais ir draugais – į mini muziejų pasižvalgyti užsuka darbo kolegos, kaimynai: „Ne vienas ir ne kartą yra sakę, kad išėjus iš mano namų jiems dar reikia laiko atsigauti nuo matytų vaizdų (juokias – aut. past.). Neslėpsiu, manęs kartais klausia, ar nebijau vagystės... Besikraustydamas iš namo į butą sugaišau kelis mėnesius, kol visą šį turtą tinkamai supakavau, nes nenorėjau atsivežti duženų, vietoj turėtos kolekcijos. Atlikti šį darbą man netgi padėjo kitas asmuo, tad po šios patirties galiu pasakyti, kad porceliano tikrai niekas neims, nes parsineštų tik šukes. O jei atėję pakuotų, tai policija juos pirmiau supakuotų (juokiasi – aut. past.)“.