Veiklos jaunimo organizacijose rokiškėną M. Zakarką atvedė į paslaptingąjį lobizmą (0)

Zakarkų pavardė šiandien labai gerai žinoma ne tik Rokiškio krašte ir ne tik – meno srityje. Vienas ryškiausių šio krašto medžio drožėjų Vidmantas Zakarka atpažįstamas tautodailėje, jo žmoną, ilgametę Vokiečių kalbos mokytoją Daivą Zakarkienę mena šimtai buvusios Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos mokinių, šeimos vyresnysis Saulius Zakarka jau ilgus metus „skamba“ visoje šalyje – dirba vienoje radijo stočių „Radiocentras“, o jaunėlis Mantas Zakarka šiandien yra vienas iš nedaugelio paslaptingojo lobizmo sektoriaus atstovų, komandos „Vento Novus“ narys, atstovaujantis itin griežtai reguliuojamų gamybos, prekybos, susisiekimo, pramogų ir kt. paslaugų sektoriuose veikiančias bendroves. Nuo 2017-ųjų lobizmu užsiimantis kraštietis – savo srities profesionalas, 2024-aisiais metais Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) net įvertintas garbės ženklu už aktyvią veiklą atstovaujant interesams ir prisidedant prie LVK iniciatyvų. „Profesionalus, etiškas ir skaidrus interesų atstovavimas yra neatsiejama demokratijos dalis. Kai girdime ir klausomės vieni kitų gimsta geriausi sprendimai“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė vyras, o „Rokiškio Sirena“ pakvietė M. Zakarką papasakoti, kas iš tikrųjų yra tas mitais ir legendomis apipintas žodis (ir profesija) lobizmas, ką darbo dienomis veikia lobistai ir kodėl didžioji dalis visuomenės šiandien vis dar neigiamai žiūri į šios srities atstovus. Juk paslaptys visada vilioja žmones...

– Labai smagu pasikalbėti su kraštiečiais, kurie kažkur aukščiau, kažką nuveikę daugiau. Neslėpsiu, „paguglinau“, kas šiandien yra Mantas Zakarka, nes vieną kartą tave įvardija kaip „Vento Nuovus“ lobistą, kitą kartą – kaip Lietuvos alkoholinių gėrimų gamintojų ir importuotojų asociacijos (LAGGIA) vadovą. Tai kas tu esi iš tikrųjų?

– Na, aš nesijaučiau kažką labai daug nuveikęs, bet taip, „paguglinus“ apie mane jau galima rasti dalykų (juokiasi – aut. past.). Etikečių ar pareigų pas mane yra ne viena, bet visa tai susiję su viena sritimi, vienu verslu, kurio bendrasavininku šiandien esu ir kuriame atsidūriau prieš, beveik, 10 metų. Turbūt galima sakyti, kad esu vienas iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių profesionalių, registruotų lobistų vienoje iš, vėlgi galima sakyti, didžiausių šioje veikloje besispecializuojančių kontorų, partneris. Ir iš to gimsta darbas su labai skirtingų sektorių, kartais ir nepopuliarių sektorių, klientais. 

– Daug kartų nuskambėjo „vienas/vienoje iš nedaugelio Lietuvoje“, reiškia, esi tikrai išskirtinėje vietoje. Kaip čia atsidūrei?

– O atsidūriau čia, dabar žiūrint atgal, atrodo, labai paprastai. Viskas prasidėjo mano mylimame Rokiškyje ir, reikia labai aiškiai įvardinti bei pripažinti, kad nuo aktyvios veiklos jaunimo organizacijose, kuriose vienas iš pagrindinių dalykų buvo mokytis kažkam atstovauti. Turiu mintyse atstovauti grupei, bendruomenei. Ši veikla tęsėsi studijuojant Vilniuje ir nuvedė net iki Lietuvos jaunimo organizacijos (LiJOT) vadovo posto. Ten buvo puikūs septyneri metai, iš jų keturi – vadovaujant, o tiek organizacijos dydis, tiek biudžetas, vertinant Lietuvos mastu, buvo tikrai dideli. Baigus mokslus toliau viskas vyko labai natūraliai – pats sau buvau įsivardinęs, kad galimybės man yra trys: ir toliau daryti tai, ką maniau kažkiek jau moku – atstovauti kažkieno interesams, arba rinktis kažką visiškai naujo, arba – eiti į politiką. Politikoje savęs nemačiau, jaunimo veikloje – nebemačiau, tad liko trečiasis variantas – daryti tai, ką neblogai mokėjau. Taip susiklostė, kad mano bičiulis jau turėjo sukūręs šį lobizmo verslą ir pakvietė mane prisijungti. Tai va, kitais metais bus 10 metų, kai „visiškai“ esu versle, dirbu versle ir padedu kitiems verslams susikalbėti su politikais.

– Ar tai ir yra pagrindinė ir tokia paprasta to „siaubingo“ žodžio lobizmas reikšmė? 

– Tikrai taip (šypteli – aut. past.). Suprantu, kad lobizmas yra viena iš mistiškiausių profesijų. Bet gal tuo nereikia stebėtis, nes Lietuva yra dar jauna valstybė, ilgą laiką žmonės net verslininkus laikė spekuliantais, nedorėliais. O kur dar tie pasakymai, kad pirmasis milijonas būtinai turi būti „nešvarus“? Buvo labai daug įvairių epitetų. Tai su lobizmu yra lygiai taip pat. Tie patys politikai labai dažnai žodį „lobizmas“ vartoja tikrai keistuose kontekstuose gal patys ne iki galo suprasdami, ką jis reiškia. Nes mūsų įmonėje yra labai paprasta taisyklė: ten, kur yra lobizmas, ten yra aiškūs ir konkretūs argumentai, gebėjimas juos pateikti ir pristatyti. O ten, kur yra bet kokios apraiškos kažkokių nelegalių suderinimų, susitarimų, ten yra baudžiamasis kodeksas ir su lobizmu neturi nieko bendro. Lobistu, mano nuomone, gali būti tiek sodininkų bendrija, kuri savo interesams savivaldybėje atstovauja – juk jie siekia kažko sau, tiek privatus verslas, tiek paprasta mokinių organizacija ir bet kas kitas. Diplomatai yra lobistai ar ne? Diskutavome kažkada su kolegomis, kad jie, pasinaudodami savo ryšiais, galimybėmis prieiti prie kažko ir argumentuotai, faktais išdėstydami informaciją viena ar tikta tema, lygiai taip pat siekia kažkur kažko ne dėl savęs ar savo aplinkos, bet dėl savo valstybės, jos gyventojų ir gerovės. Lobizmas – labai bendras žodis, bet dauguma jį kažkodėl paverčia neigiamos konotacijos. Neretai paskaitęs žmonių komentarus pasijuokiu, kad atrodo, jog lobistas, atėjęs pas valdininką jį užhipnotizuoja ar kažką jam padaro... Na ne. Nes galutinį sprendimą balsuodamas juk priima politikas. Mūsų darbas yra siekti prieiti prie jo ir pateikti aktualią informaciją, argumentus. Lobizmo tikslas nėra kažkam pakenkti. Bent jau mes taip nedirbame. Tikslas visada yra geresnis, efektyvesnis reguliavimas, kuris leistų toje vietoj, kur tu veiki, aiškiau, geriau ir skaidriau veikti.

– Tos neigiamos konotacijos tikriausiai yra iš nežinojimo: žmonės bijo lobistų.

– Gal ir iš nežinojimo. Bet aš niekada nekaltinu žmonių, kad jie kažko nežino. Labiau turbūt iš to, kad tas žodis skamba fonuose ir kontekstuose, kur lobizmo net nebūna, bet jį patogu vartoti. Jis toks – tarptautinis, atėjęs iš amerikietiškos, britiškos tradicijų ir natūralu, kad reikia laiko, kol jis taps suprantamu dalyku. Prieš kokius 15-20 metų komunikacijos specialistai irgi buvo vadinami smegenų plovėjais. Dabar kažkaip visiems jau aišku, kad yra įmonių, įstaigų, bendrovių komunikacija, yra žmonės, kurie rūpinasi, galvoja, kaip informaciją pateikti, kad ji pasiektų žmogų. Neslėpsiu, ir mano aplinkoje buvo žmonių, kurie tik klausiamai pakeldavo antakį kai pasakydavau, ką aš veikiu. Tačiau kalbantis viskas paaiškėja ir tai tikrai nėra taip sudėtinga.

– O kai pats tapai to „sunkaus žodžio“ profesijos atstovu, ar nebuvo momentų, kai sudvejodavai ar tikrai čia man, ar čia mano vieta?

– Taip, nereikia slėpti, pirmaisiais metais viduje tikrai daug klausimų kildavo, nes aš dirbu su tikrai sunkiais sektoriais. Sunkiais reiškia labai griežtai įstatymais reguliuojamais, pavyzdžiui, alkoholiniai gėrimai arba tam tikri azartiniai lošimai. Bet reikia suprasti, kad mes nedirbam tam, kad alkoholio būtų parduodama daugiau, ar, kad, nežinau, nepilnamečiai galėtų jį vartoti. Jeigu manęs prašytų dirbti tokiais klausimais, aš tikrai nedirbčiau. Aš turiu galimybę pasirinkti, nes jeigu netiki tuo, kam tu atstovauji, kaip tu tai atstovausi? Bus daugiau parodijos, nei darbo. O klausimų kalbant, kad ir alkoholio tema, yra labai daug ir įvairių, kurie plačiajai visuomenei dažnai nežinomi, nes žiniasklaidos antraštėse nuskamba tik tam tikrų dalykų „viršūnėlės“. Žmonės tikrai nežino, kiek teisės aktų, įstatymų ir nutarimų yra šiam sektoriui reguliuoti: pradedant pardavimo skaitikliais, įrangos priežiūra iki gamyklų įrengimo ir panašiai. O visus šiuos dokumentus priima politikai. Per šį dešimtmetį būdavo situacijų, kuriose tikrai stabtelėdavau „pasitikrinti“, ar tai neprieštarauja tam, kaip aš matau ir suprantu gyvenimą. Bet jeigu sau viduje turi atsakymus į klausimus, dėl ko tu tą darai – miegi ramiai, nes nedarai nieko nelegalaus, neteisėto, o tik dirbu savo darbą.

– Čia norėčiau paatvirauti, kad pamačiusi, jog esi LAGGIA vadovas, „žiauriai“ nustebau: kadangi šiek tiek tave pažįstu, man niekaip nesisiejo Manto Zakarkos asmenybė su šiomis pareigomis.

– (Juokiasi – aut. past.) Bet reikia pripažinti, kad žmonės alkoholį vartojo visais laikais. Tai gal geriau, kad tas vartojimas būtų sureguliuotas, jo gamintojai – atitiktų kokybės standartus ir visus kitus reikalavimus, nei tai, kad viskas eitųsi laisva eiga ir, kaip sako senoliai, būtų palaida bala? Visi įvaizduoja, kad alkoholio pramonė siekia visus pripratinti prie alkoholio vartojimo. Toli gražu taip nėra. Ir, beje, tai yra tik vienas iš mano klientų, ne – vienintelis.

– O kas tavo – lobisto – darbe yra sunkiausia: pateikti faktus ir įtikinti politiką, ar pačiam suvokti, kad įtikinėji nekenkdamas? O gal ir nieko sunkaus išvis nėra

– Geras klausimus: kas sunkiausia? Sunkiausia dalis – įtikinti kažką ir tai tikrai ne visada pavyksta. Visų pirma mes su politikais apskritai aptariame, ar vienu ar kitu mūsų klientui aktualiu klausymu yra vietos diskusijai. Net ne konkretiems spendimams. Nes mes susitinkame su labai skirtingais verslais ir tikrai kartais būna taip, kad tu 5-6 kartus gauni griežtą „Ne“ ir grįžti pas klientą tiesiai šviesiai sakydamas, kad mes galim vaidinti, jog dabar kažką darysim, bet realybėje šiuo metu jūsų klausimas yra visai nediskutuotinas. Jis nebus sprendžiamas. Tai va, čia gal ir yra sunku – greitai suvokti temą, kuria tu pradedi dirbti ir kitas sunkus momentas yra kai supranti, kad tu gali verstis per galvą penkis kūlversčius ir net salto padaryti, bet nieko nepakeisi, nes šiuo metu politinė situacija, nuostatos ar dar kažkas yra visai nepalankios. Todėl mes niekada negalim klientui pažadėti, kad tikrai kažką padarysim. 

– Tai ar pačiam yra tekę verstis kūlversčius ir daryti salto?

– Yra buvę labai sunkių klausimų, kurie, visgi, buvo išspęsti ir reguliavimas pasikeitė. Buvo ir situacijų, kai dirbom neimdami pinigų, kad atsirastų žmonėms tam tikros socialinės paslaugos – padėjome vienai nevyriausybinei organizacijai. Yra buvę 3-4 metų didžiulių projektų, kurie baigėsi niekuo... Tokiais atvejais jautiesi „sudeginęs“ daug pastangų, bet nieko nepešęs. Tai tikrai nėra pats lengviausias verslas, dėl to, kad labai daug dalykų priklauso ne nuo mūsų, o nuo išorinių aplinkybių. Visgi esame tie, kurie galime padėti verslui tose aplinkybėse naviguoti.

– O nekrenta ūpas, kai gauni „Ne“? Priimi jį asmeniškai?

– Čia turbūt yra įdomiausias dalykas, kad turi išmokti nepriimti asmeniškai. Nes kartais ne tu kažką blogai darai, o yra nepalankios vienos ar kitos aplinkybės. Labiausiai būna pikta ir apima didžiausias nusivylimas, kai būnant arti politikos matai, jog šalia tikrai vyksta negražūs dalykai – gal neturi įrodymų, tačiau tai labai aiškiai jaučiasi, nes vieni yra išklausomi ir labiau girdimi, neaišku dėl ko, o tau neskiria net 2 min. susitikimui. Tas neteisybės jausmas nuvilia, bet tuo pačiu varo į priekį dar labiau ieškoti būdų, mokytis ir viską daryti skaidriai. Tai yra svarbiausias momentas.

– Lobistas turi būti komunikabilus, gebėti analizuoti faktus ir jų daugybėje rasti svariausius argumentus. Kokių dar savybių reikia šiandien tavo darbe? 

– Niekas to dar neklausė (juokiasi – aut. past.)... Bet dabar staigiai galvojant taip, be šių paminėtų savybių dar, turbūt, labai svarbu gebėjimas neturėti išankstinių nuostatų. Grįžkime prie to paties alkoholio – paviršiniu žvilgsniu viskas atrodo labai blogai. Tačiau kai pažiūri giliau matai, kad ten klausimai yra visai apie kitus dalykus, nei rašoma ar rodoma spaudoje. Tad lobistui reikia mokėti į labai daug dalykų žiūrėti iš balto lapo perspektyvos, kol pradedi suprasti turinį ir esmę. Priešingu atveju gali labai greitai save apriboti, kad kažko negali, nemoki, nepasieksi, nepadarysi. Kaip tą savyje išsiugdyti – sunkus klausimas. Mes darbe irgi turim labai aiškių raudonų linijų, su kuo nedirbam ir niekada nedirbsim. 

– Smalsu, kaip atrodo lobisto diena?

– Mūsų darbo pagrindą sudaro darbas su klientais. Filmai, serialai yra suformavę įvaizdį, kad lobistai kasdien pietauja su politikais, geria viskį ir plepa (juokiasi – aut. past.). O iš tikrųjų 90 proc., jeigu net ne daugiau, darbo yra analitinio: skaitymas, lyginimas, analizės ir teisės aktų ar dokumentų nagrinėjimas, kol viską teisingai susidėlioji. Nes nuėjęs pas politiką tu turėsi, kaip sakoma, dvi minutes šlovės, tad turi labai aiškiai pristatyti savo klausimą ir pasiekti, kad jis būtų išgirstas geriau, nei kiti šimtas klausimų-temų, kurias įstatymų priėmėjas tądien, tą savaitę ar mėnesį girdėjo. Čia turbūt ir atsiskleidžia darbo specifika – kaip tu gebi viską išdėlioti.

– Pokalbį pradėjome nuo to, kad didžioji dalis visuomenės vis dar nesupranta „lobizmo“ sąvokos. O kokios tendencijos verslo pusėje: ar šio sektoriaus atstovai jau labiau pasitiki lobistais?

– Tikrai galiu pasakyti, kad Lietuvoje daugėja verslų, kurie supranta, kad jeigu tavo verslą bent kiek taisyklėmis – teisėkūra – reguliuoja valstybė, tu turi du kelius: sėdėti ir galvoti, kad kaip nors prisitaikysi prie tau sukurtų taisyklių, arba gali nuosekliai dirbti ir dalyvauti teisėkūros procesuose, kurie skirti tavo veiklai. Nes reikia pripažinti, kad dažnai taisykles kuria tie, kurie tos veiklos nevykdo, nėra su ja susiję. Kitas dalykas – politikų kaita: Lietuvoje turime tą ketverių metų politinę švytuoklę, keičiasi ir aplinka už mūsų sienų. Todėl tas nuoseklus darbas yra būtinas. Ir kaip ten bebūtų, lobistai yra vienas įrankių, kurie tą nuoseklų darbą gali ir vykdo.

– Nuoširdžiai dėkoju, kad supažindinai su tuo baugiuoju lobizmu!