Tyliai stalčiuje tūnojęs A. Kesylytės talentas prasiveržė unikaliais juodai baltais piešiniais (foto) (0)

Ar visus Rokiškio krašto menininkus pažįstame? Tikrai ne, nes didelė dalis jų patys savęs menininkais neįvardija, o tai, ką puikiai daro, yra jų hobis, pomėgis, laisvalaikio praleidimo būdas. Visgi kai talentą pamato kiti, kartais pavyksta įrodyti, kad žmogus – meniškos sielos. Taip galima kalbėti apie rokiškietę Alvitą Kesylytę, kurios piešiniai savaitės pradžioje papuošė Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos „Meno ir muzikos erdvės“ (II a.) sienas. Miesto bibliotekoje dažnai eksponuoti ir ne vieną dešimtmetį kuriančių garsių šalies dailininkų, tapytojų kūriniai, tad vos 7 mėn. piešiančiai A. Kesylytei čia surengti pirmąją autorinę darbų parodą „Emocijų kontūrai“ yra laimė (kraštietės paroda veiks neilgai – tik iki birželio 13 d.).

Trumpas pokalbis su dviejų vaikų mama, savo jausmus ir išgyvenimus reiškiančia unikaliais, juodai baltais piešiniais.    

– Ar seniai pieši? Ar vaikystėje jautei tam trauką: lankei dailės mokyklą ar būrelį?

– Piešiu vos septynis mėnesius. Dailės mokyklos nelankiau, o ir pati savęs niekada nelaikiau piešiančiu žmogumi. Vaikystėje mėgau įvairius rankdarbius, kūrybinius užsiėmimus, kelis kartus dalyvavau avangardo renginyje, tačiau piešimas mano gyvenime neužėmė jokios ypatingos vietos. Tiesa, mokykloje kartais broliams nupiešdavau darbus dailės pamokoms (šypteli – aut. past.)

– O kas tada paskatino pradėti piešti?

– Pradėjau piešti po asmeninių pokyčių gyvenime. Tai buvo laikotarpis, kai reikėjo iš naujo atrasti save ir išmokti gyventi kitaip. Vieną dieną paėmiau į rankas pieštuką ir, tiesiog, pradėjau piešti. Iš pradžių net negalvojau, kad tai taps tokia svarbia mano gyvenimo dalimi.

– Nuo ko pradėjai? Ką pirmiausia nupiešei?

– Pirmieji piešiniai buvo gana paprasti. Tiesiog leidau rankai judėti ir bandžiau suprasti, ką galiu sukurti. Vėliau darbai darėsi vis sudėtingesni, atsirado daugiau detalių ir pasitikėjimo savimi juos kuriant.

– Tavo piešiniai – juodai balti. Kodėl pasirinkai būtent juodą rašiklį?

–Juoda yra mano ramybės spalva. Ji visur dera. Man patinka jos paprastumas ir tai, kad kiekviena linija lieka tokia, kokią nubrėžiau. Čia nėra galimybės paslėpti klaidų, jas uždažyti. Tai šiek tiek primena gyvenimą – eini pirmyn ir kuri iš to, kas jau yra.

– Visgi tiek linijoms, tiek ir gyvenimui, galima suteikti spalvų. Kodėl jų nėra pas tave?

– Nors mano piešiniuose nėra spalvų, man atrodo, kad juose netrūksta emocijų. Nuotaiką stengiuosi perteikti kontrastais, šviesa, šešėliais ir detalėmis. Kartais juoda ir balta pasako daugiau nei spalvų gausa.

– Kada imi rašiklį į rankas?

– Beveik visada piešiu vakarais, kai po visos dienos gali suprasti, kokia nuotaiką tądien labiausiai išgyvenai. Galiu piešti ir per visą naktį: jei pradedu, niekad nepalieku neužbaigto piešinio kitai dienai.

– Ar visi piešiniai – tavo emocinės būsenos išraiška?

– Tikrai taip. Dauguma mano darbų gimsta iš jausmų, minčių ir išgyvenimų. Pagrindinė istorijų herojė dažniausiai ir yra moteris. Kartais piešiniuose daugiau šviesos ir ramybės, kartais – ilgesio, vienatvės ar stiprybės. Manau, kad kiekviename piešinyje lieka dalelė manęs. Turiu daug savo pačios portretų su skirtingomis emocijomis. Nei vienas piešinys neturi pavadinimo, bet jei manęs paklaustų apie bet kurį piešinį, galiu pasakyti, kokia daina grojo fone tą vakarą jį piešiant.

– Nors pieši dar neilgai, bet ar kaupi savo piešinius ir kiek jų jau turi?

– Daugumą piešinių saugau. Per septynis mėnesius jų susikaupė nemažai – net pati nustebau pamačiusi, kiek jų atsirado, visgi tikslaus kiekio tikrai nepasakysiu.

– O ar turi tokių, kuriuos dovanoji?

– Taip. Neseniai nusprendžiau keletą darbų padovanoti žmonėms. Paviešinau juos socialiniame tinkle „Facebook“ ir paprašiau parašyti, ką jie mato mano piešiniuose ir kodėl būtent tas darbas jiems patiko. Mane labai sujaudino atsakymai. Supratau, kad kiekvienas žmogus tame pačiame piešinyje randa vis kitą istoriją. Nemažai piešinių jau esu piešusi kaip dovanas tam tikroms šventėms.

– Tai jau sulauki asmeninių užsakymų?

– Iš šeimos ir draugų jau esu gavusi specialių užsakymų. Vos tik atidarius parodą ir pasidalinus darbais socialiniuose tinkluose jau taip pat atsiranda žmonių, kurie norėtų vieno ar kito piešinio. Tai labai maloniai stebina.

– O per kiek laiko gimsta vienas piešinys?

– Priklauso nuo piešinio sudėtingumo. Dažniausiai dirbu nuo 3 iki 7 valandų.

– Kaip manai, ar tai galėtų tapti tavo pajamų šaltiniu?

– Kol kas piešimas man yra pirmiausia būdas išreikšti save ir rasti vidinę ramybę. Tačiau matydama žmonių reakcijas ir susidomėjimą suprantu, kad mano darbai gali būti vertingi ne tik man. Jei ateityje tai taptų ir pajamų šaltiniu, būtų labai malonu. Vis dėlto svarbiausia, kad piešimas ir toliau išliktų tuo, nuo ko viskas prasidėjo – nuoširdžiu kūrybos džiaugsmu.

– Ačiū už kūrybą ir dalijimąsi ja!