„Lietuvos mokytoja 2026“ tituluota Ž. Motuzienė kasdienybėje renkasi pozityvų požiūrį ir džiaugiasi atstovaujanti prestižinę profesiją (0)

Nuo dienos, kai Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos mokytoja Žaneta Motuzienė gavo „Lietuvos mokytojos 2026“ Pagrindinio ugdymo kategorijos aukščiausią įvertinimą praėjo jau keletas savaičių. Visgi būtent laikas, anot pedagogės, suteikia galimybę gautą apdovanojimą įvertinti įvairiapusiškiau: nuslūgus džiaugsmo emocijoms objektyviai pažvelgti į priežastis, kodėl šis titulas atsidūrė būtent jos rankose. Rodydama progimnazijos klasėje padėtą apdovanojimo statulėlę – stiklinę ant pjedestalo „įkurdintą“ Lietuvos kontūrus atkartojančią figūrą – Ž. Motuzienė juokėsi, kad kovo 6 d. Kaune, stovint ant scenos ir rankose laikant šią, apie 3-4 kg sveriančią dovaną, suvokti tai, kas tuo metu vyksta, buvo itin sunku. Tačiau šiandien tas sunkus apdovanojimas lyg pedagogo profesijos alegorija: sunkiu savo darbu mokytojas įneša reikšmingą indėlį į kiekvieno žmogaus gyvenimą.

Tad su progimnazijos pedagoge, „Lietuvos mokytoja 2026“ išrinkta Ž. Motuziene šiek tiek apie apdovanojimą, šiek tiek apie pasirinkimą ir šiek tiek apie pasaulio visumą.  

– Nors jau praėjo nemažai laiko, visgi dar pasidžiaukime Jūsų apdovanojimu. Ar tai yra svarbiausias Jūsų darbo įvertinimas?

– Manau, kad taip, svarbiausias. Tačiau jei atvirai, tik dabar, nurimus visoms toms apdovanojimo emocijoms ir atslūgus pakylėjimui imu suvokti, kas iš tikrųjų įvyko. Kaip bebūtų yra labai malonu, kai tavo darbą įvertina. Ir įvertina ne agentūros ar ministerijos, bet įvertina bendruomenė, kurioje tu dirbi. Tada pamatai, kad ne veltui stengiesi, ne veltui tiek metų kuri tą „produktą“. Juk apdovanojimą gavau po 30-ies darbo metų.  

– „Lietuvos mokytojo 2026“ titulas Jums – pedagoginio darbo jubiliejaus dovana? 

– Lyg ir taip (juokiasi – aut. past.) – rugsėjį bus 30 metų, kai einu šiuo keliu. Pedagogo darbą pradėjau dar studijoms nepasibaigus: trūko mokytojų, tad dar besimokantiems pasiūlė ateiti į mokyklą ir dėstyti vieną-kitą pamoką. Taip prasidėjo pedagoginis stažas: atėjau pavasarį, o rugsėjį prasidėjo tikrasis darbas.  

– Tęskime apdovanojimo temą.

– Šis įvertinimas nėra mano vienos. Tai visų mūsų: pirma, aišku, mano šeimos ir jos palaikymo, toliau – mano nuostabiųjų auklėtinių ir jų tėvų, žinoma, kitų progimnazijos mokinių, administracija, vadovo. Būtent jis mane paskatino dalyvauti konkurse „Lietuvos mokytojas“. Jei atvirai, net ne skatino, bet pats užpildė dalyvio anketą, o manęs paprašė tik nuotraukų (juokiasi – aut. past.). Mano darbo vieta – nuostabi. Čia visada jaučiu palaikymą, esu skatinama, nesu išgirdusi neigiamo atsakymo ar, kad kažko nedaryčiau. Tokie dalykai „veža“ ir kai esi skatinamas, jauti palaikymą, ateina ir tokie „dideli“ rezultatas.

– Dalyvavimas konkurse kaip suprantu nebuvo staigmena, o apdovanojimas?

– Dalyvavimas tikrai nebuvo. Mano nuomone ir negalėtų būti, nes žmogus vis tiek turi morališkai tam nusiteikti. Nusiteikti laukiančiam „darbui“ – tos trys savaitės bendruomenės balsavimo buvo tikrai intensyvus darbas (šypteli – aut. past.). O rezultatas buvo staigmena. Lyg ir galėjau pagalvoti, kad laimėjau, nes lrytas.lt komanda važinėjo po šalį ir filmavo nominantus. Bent jau taip sakė – kad filmuoja visus. Tačiau aš nesupratau ir tik gavusi kvietimą į apdovanojimų ceremoniją svarsčiau, kad gal būsiu įvertinta. Juk jei negaučiau jokio įvertinimo, greičiausia, į ceremoniją ir nekviestų. Kažkodėl galvojau apie trečiąją vietą. Ceremonijos metu Pagrindinių klasių mokytojo nominaciją skelbė trečiuoju numeriu, o mes trise lipome į sceną laukti, kurią paskelbs nugalėtoja. Išgirdusi savo pavardę sutrikau – patyriau tą jausmą, kai žmonės tikrai nesitiki išgirsti savo vardą. Buvo absoliutus pasimetimas, lengvas šokas. Grįžusi į salę vėliau skelbtų nominacijų net nebegirdėjau – buvau apstulbusi.

– O balsavimo rezultatų nestebėjote? Juk buvo galima tą daryti – balsavimas buvo viešas.

– Stebėjau... Netgi kasdien, nes po kelių dienų „pagavau azartą“. Rezultatus stebėjom visi. Tiesą pasakius, šis konkursas buvo ne tik mano darbo įvertinimas, bet ir bendruomeniškumo pavyzdys: kasdien balsavo mano artimieji, pažįstami, progimnazijos administracija, auklėtiniai ir jų tėvai. Direktorius, siekdamas įtraukti dar daugiau bendruomenės – kitų klasių mokinius – paruošė skelbimą su QR kodu, nukreipiančiu tiesiai į balsavimo internetinį puslapį, ir skatino visus balsuoti. Už mane balsavo labai daug – keli tūkstančiai žmonių ir jei ne šis konkursas, ne šis apdovanojimas, gal nebūčiau žinojusi, kad yra tiek daug mane palaikančių. Sulaukiau lavinos pagyrimų, paskatinamų žinutėmis ir žodžiais. Vien dėl to buvo verta dalyvauti. Nuoširdus ačiū dar kartą visiems, kurie balsavo, kurie kasdien „dirbo“ šiuo klausimu. Tai buvo darbas, gal tris savaites trukęs kasdienis darbas.

– Tapote „Lietuvos mokytoja 2026“, tačiau šiandien labiau džiaugiatės ne apdovanojimu, bet pačiu darbu – pasirinkta profesija. Deja, šiandien realybė tokia, kad nebėra norinčių studijuoti pedagogiką. Kaip Jūs į visą tai žiūrite?

– Kai buvo metas mūsų kartai pasirinkti profesiją, nebuvo „madingų“ ar „nemadingų“ profesijų. Kita vertus, galbūt jos ir buvo, bet aš, kaip žmogus iš mažo miestelio, žiūrėjau realistiškai: man patiko pedagogo profesija, nes mano mama buvo mokytoja ir aš su tuo darbu keliavau metų metus, iš klasės į klasę. Aš tikriausia mačiau prasmę mokytojo specialybėje ir tikrai nepasigailėjau pasirinkusi. Nors iššūkių buvo: pamokoms ruošdavausi ir naktimis – juk nebuvo nei kopijavimo aparatų, nei šiuolaikinių interaktyvių lentų ar kompiuterių, rašydavau viską ranka, negailėjau laiko, ieškojau būdų, kaip padaryti tas pamokas įdomias, kūrybiškas. Lipdydavau-perlipdydavau metodinę medžiagą, kurdavau ir man buvo labai smagu tą daryti. Tuo laiku mokytojas buvo labai gerbiamas: jeigu mokytojas pasakė, reiškia, taip ir turi būti. Net namuose kartais pasiginčydavau, kad būtent taip ir ne kitaip mokė mokytoja (juokiasi – aut. past.). Ir jeigu klasėje atsirasdavo kažkas, kas išdrįsdavo priešgyniauti mokytojui, žiūrėdavom į tą vaiką išplėtę akis. Nuo tų laikų praėjo keli dešimtmečiai, dabar gyvename visai kitais laikais ir suvokimas apie mokytoją šiandien yra kitoks... Kodėl šios specialybės nesirenka? Manyčiau ne todėl, kad ji – bloga. Galvoju, kad ji nepatraukli visų pirma todėl, kad žmonėms, norintiems lipti karjeros laiptais, čia yra labai maža erdvė. Visa karjera, ką aš turiu pasiekusi šiandien, čia ir užsibaigia: padėjau nuo mokytojos „laiptelio“, tada buvau mokytoja metodininkė, dabar esu mokytoja ekspertė ir tai yra mano aukščiausias taškas mokykloje, kurį aš galiu pasiekti. Ir visa tai truko 30 metų. O šiuolaikinis jaunimas nori greito rezultato – „čia ir dabar“, tad nesirenka dirbti tiek laiko, kol kažką pasieks. Kitas dalykas, mano nuomone, yra sukurtas neigiamas stereotipas, kad sunku dirbti su vaikais, nes mokytojas turi būti iš anksto pasiruošęs visus atsakymus. Paatvirausiu: šiandien turi turėti daugiau psichologinių, didaktinių žinių, nei pedagoginių...

– Bet gal ne visi tai žino, gal kitiems baisu pasakyti vaikams: „Aš nežinau“?

– Tikrai nereikia to bijoti. Aš nebijau savo vaikams pasakyti, kad kažko nežinau, kad man reikia pasitikslinti, paieškoti, ką reiškia vienas ar kitas žodis (Ž. Motuzienė – anglų kalbos mokytoja – aut. past.). Juk dabar atsiradę galybė naujadarų, tad natūralu, kad tenka ir man paieškoti. Šiandien mano vaikai, pavyzdžiui, technologijų srityje tikrai yra gabesni už mane ir man ne gėda paprašyti jų pagalbos. Jie greičiau susiorientuoja, jie greičiau atranda ir kai su vaiku bendrauji, juo tiki ir pasitiki, sukuri visai kitokį tarpusavio ryšį, atsiranda pasitikėjimas, nes jis jaučiasi vertinamas.   

– Prieš keletą metų šalies valdantieji išsikėlė ambicingą tikslą: iki 2025 m. pedagogo profesiją padaryti prestižine. Jūs – metų mokytoja – ar prasidėjus 2026-iesiems galite pasakyti: šį siekį valdžia įgyvendino?

– Aš manau, kad labai skambiai pasakyta „prestižinė profesija“. Tai priklauso nuo to, kaip tu pats įsivaizduoji savo profesiją. Šiandien aš galiu pasidžiaugti dirbanti tikrai prestižinį darbą. Nes – kodėl ne? Mane gerbia mano vaikai ir jų tėvai, į mano pamokas vaikai eina noriai ir manęs klauso, turiu tikrai nemažą darbo krūvį, tėvai renkasi mane, kaip klasės auklėtoją ir tai rodo jų pasitikėjimą, liudija, kad mano darbas yra gerai vertinamas. Man sudarytos tikrai geros darbo sąlygos. Daugelis galvoja, kad žmonės dirbti į mokyklą neina todėl, kad čia – mažas atlyginimas. Aš manau, kad ne ir juo tikrai nesiskundžiu. Bet kokioje srityje dirbdamas gali norėti ir svajoti apie didesnį atlygį, bet šiandien pedagogui tai tikrai nėra problema. Jeigu tu skųsiesi, jog tau negerai, ieškosi tik negatyvo, tai ir nebus profesija prestižinė. 

– Iš Jūsų pasisakymo susidarau nuomonę, kad patys šiandien mokyklose dirbantys pedagogai yra atsakingi už tai, kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir atsirastų norinčių ją studijuoti. Ar tą turite mintyse?

– Niekas kitas tau nesustatys, kokį žingsnį turi žengti, kad tavo – mokytojo – profesija būtų prestižinė. Man labai patiko vienoje konferencijoje vykusi diskusija šia tema ir jos metu išgirstos mintys. Klausimas: ar Lietuva gali būti numeris vienas Europoje švietimo sistemos atžvilgiu? Be abejo gali! Tačiau kas prisiims atsakomybę už tai? Atsakymas paprastas – visi. Vienas politikas tąkart šyptelėjo, kad greičiausia mes, pedagogai, laukėme kitokio atsakymo – kad atsakomybę prisiimti už švietimą turėtų politikai. Ne. Visų pirma atsakomybę švietime turi prisiimti visa bendruomenė. O kas yra bendruomenė? Tai yra tėvai, mokiniai ir mokytojai, ugdymo įstaigų administracija ir, žinomam politikai. Kai mes visi žinosime, ko vieni iš kitų norime, kryptingai ir konstruktyviai dirbsime viena kryptimi, tai ir bus rezultatas. Jeigu norės tik mokytojai, profesija netaps prestižine, jeigu norės administracija ar politikai, to irgi nebus. Nebus, kol visi kartu nedirbsime kaip darnus mechanizmas. Prestižinis, aš įsivaizduoju, tai yra: geras, sektinas, patrauklus, inovatyvus. Vaikai kartai sako: „Bloga mokykla“. Aš tada jų klausiu: „O kas yra gera mokykla?“. Jeigu tu ateini į mokyklą būti geras, mokytis ir kurti, nešti džiaugsmą sau ir tėvams, tada mokykla yra gera. Bet jeigu ateini tik ieškoti nuotykių ir linksmai praleisti laiką, tyčiotis ir nieko nedaryti, tai mokykla bus bloga, nes tu būsi blogas. Tėvų indėlis lygiai tiek pat svarbus, kad pedagogo profesija būtų prestižinė: jei namuose kalbama, kad mokytoja „tokia ar anokia“, vaikas visa tai atsineša į mokyklą ir mokytojo tikrai negerbs. Politikoje reikėtų dažniau atsižvelgti į švietimo bendruomenės nuomonę, pasiūlymus, reikėtų daugiau mokslo žmonių, nes juk jie dirba tiesiogiai su vaikais, įgyvendina politikų sukurtą produktą.   

– Jūsų žodžiuose labai daug pozityvo...

– Aš visą laiką į viską žiūriu pozityviai, nes aplinkoje ir taip daug negatyvo, kuris daug ką griauna. Tad renkuosi kelią paskatinti (šypteli – aut. past.)...

– Ačiū už tai!