Kodėl garsusis aktorius R. Rudokas savo spektaklius Rokiškyje pristato itin retai? (0)

Ramūną Rudoką puikiai žino vyresnės kartos atstovai, tačiau „nesvetimas“ šis vardas ir jaunesniems televizijos žiūrovams, mėgstantiems lietuvišką kiną. Rokiškio miesto „užaugintas“, ne vieną dešimtmetį garsus Lietuvos kino režisierius, aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas apie gimtinę kalba itin šiltai ir yra kupinas nostalgijos čia prabėgusiai praeičiai, tačiau kaip kultūros sektoriaus atstovas – teatro aktorius – Rokiškyje pasirodo itin retai. Jei teisingai suskaičiuoja, paskutinį asmeninį pastatymą Kultūros centro scenoje rodė net prieš 15 metų! Kodėl? R. Rudokas juokiasi turintis atsakymą, paremtą patarle: „Savame krašte pranašu nebūsi“, visgi šį pavasarį nutarė laimę pabandyti dar kartą ir balandžio 23 d. į gimtinę grįžta vežinas mono spektakliu „Kiek vertas aš?“.

Ar jaudulys pasirodant savo publikai yra stipresnis? Ką iš tiesų turi mintyse sakydamas „savame krašte pranašu nebūsi“ ir gal tokiu atveju galima būtų jį vadinti „pranašu“ ne savame krašte, bet – pasaulyje, kuriame skleidžia žinią apie Rokiškį? Apie viską prieš spektaklio premjerą Rokiškio kultūros centre su „Rokiškio Sirena“ apkalbėjo R. Rudokas.

– Kitą savaitę į Rokiškį atvykstate su mono spektakliu „Kiek vertas aš?“. Kaip ir kodėl dabar kilo idėja pasakoti apie save teatro scenoje, kai dažnas Jus identifikuoja labiau kaip televizijos veidą?

– Su mono spektakliais dirbu beveik 20 metų, tik Rokiškyje esu buvęs su kažkuriuo vienu kažkada labai, labai seniai – gal net 15 metų atgal. Kodėl? Juk žmonės žino tą nerašytą taisyklę: savam kieme pranašu nebūsi, tad retas atvejis Rokiškyje sulaukti didelio būrio žiūrovų. Visgi, aš puikiai žinau kodėl: Rokiškio teatrinė publika yra nepaprastai išrankaus skonio, ką aš tikrai gerbiu ir džiaugiuosi, kad mūsų mieste yra tokio dydžio profesionalių teatrų festivalis, o į tokią gerą Kultūros centro sceną per metus atvežama daugybė puikių pastatymų. Ir ką ten vienas Rudokas su savo mono spektakliu gali pasakyti..? Mono spektaklis nėra stand-up komedija, tai – vieno žmogaus teatras, kuriame aktorius vaidina daugybę tarpusavyje bendraujančių personažų, taip kurdamas iliuziją, jog scenoje yra daug žmonių. Su savo mono spektakliais esu apkeliavęs visą pasaulį, buvęs tikrai visur, kur gyvena lietuvių bendruomenės.  

– Norėčiau paprieštarauti, kad ta patarlė tikrai ne visais atvejais tinka. Rokiškėnai labai myli savo krašto žmones ir visada juos palaiko.

– Tada turbūt galvoja: „Ai, su Rudoku visą laiką galim pasimatyti, ateisim kitą kartą, o dabar turim kitų reikalų“ (juokiasi – aut. past.). Tačiau šį kartą labai kviečiu visus ateiti ir pasimatyti, nes, žinot, to kito karto gali tekti labai ilgai laukti. O mes ir šiandien turim aktualių temų, kuriomis norisi pasikalbėti, pagvildenti, aptarti įvairius klausimus, norisi pamatyti kaimynus, draugus ir taip toliau. Kaip sakau ir savo reklaminiuose klipuose, scena yra aktoriaus – mano – namai, čia ne kino aikštelė, tad kviečiu į svečius.

– Visgi Jūs „gyvenate“ ne tik teatro scenoje, bet ir televizijos aikštelėje. Kuo jos skiriasi?

– Teatro scena – labai laikina. Kinas, televizija yra ilgaamžiškesni. Televizijos serialo šiais laikais gali pasiieškoti, atsukti, pažiūrėti dar ir dar kartą. O štai teatrui – mono ar kitam spektakliui, ateina laikas ir jie būna „išvaidinti“: aktoriai pasensta, yra keičiami ir vėl pasensta, o tada spektaklis nutrūksta, niekas jo nebemato ir gal tik prisimena geru žodžiu. Dėl to, turbūt, teatro scena yra tikrieji aktoriaus namai, kuriuose žiūrovai pamato jį kitokį, nei mato televizijos ir kino ekranuose. 

– Spektaklis „Kiek vertas aš?“ yra pirmasis Jūsų pastatymas, kuriame pasakosit apie save? 

– Praktiškai visuose savo spektakliuose aš pasakoju apie save, nes mano darbuose yra labai daug manęs. Jei manęs nebūtų, turbūt taip stipriai neskaudėtų ir nesinorėtų dalintis su žiūrovais. Kiekvienas personažas, kurį aš vaidinu, vienaip ar kitaip yra susijęs su manim. Pagrindinis pasakotas jau tikrai esu aš, o kiti žmonės, kuriuos vaidinu, kurie bendrauja su manimi, yra irgi tikri: atpažinti save galės kaimynai, mano artimieji ir kiti mano „pasaulio“ žmonės.

– Įdomu, ar šiame spektaklyje atsisakysite vieno pagrindinių savo aksesuarų – tamsių akinių nuo saulės? 

– Ohoho, koks provokuojantis klausimas (juokiasi – aut. past.). Taip, parodysiu savo akis žiūrovams. Bus staigmena – ateikit pažiūrėti mano akių (juokiasi – aut. past.).

– Kaip aktorius Rokiškyje buvot prieš 15 metų, o kaip Ramūnas Rudokas gimtinėje lankotės dažniau?

– Rokiškyje jaučiuosi vis dar savas, nes šiame nuostabiame mieste užaugau, čia prasidėjo mano gyvenimo kelias: mano draugai, šeima, „ištiko“ ir pirmoji meilė. Daug visko atsitiko Rokiškyje ir čia sugrįždamas jaučiu jaudulį ir, aišku, malonumą.

– Kai derinome interviu laiką, labai gražiai pasikalbėjome rokiškietiška tarme. Sakykite, kiek ji gyva Jūsų kasdienybėje, jei dar gyva?

– Kasdienybėje tarmės, praktiškai, nėra. Gyvenu jau ilgą laiką kitame mieste, o didžiuosiuose miestuose niekas nekalba tarmiškai. Nors, mano supratimu, galėtų. Aš labai greitai įsisavinu įvairias tarmes, kalbas: pavyzdžiui, kai pirmą kartą 1990 m. lankiausi New York'e, po mėnesio ne tik kalbėjau, bet ir sapnavau angliškai. O mokykloje mokiausi vokiečių... Teko gyventi Italijoje, tad mąstydavau ir itališkai. Ankstyvojoje jaunystėje vedžiau šimtadienio šventę, kurioje nusprendžiau pademonstruoti savo tarmiškus gebėjimus ir kalbėjau ne Rokiškio tarme, bet Kupiškio, net, sakyčiau, maišyta su Pondelią. Ją buvau puikiai įvaldęs, kadangi labai daug laiko praleisdavau kaimuose aplink Pandėlio kraštą. Ir šiandien aš jų nepamiršęs.

– Kaip suprantu, Jums buvo svetimas tas tarmės gėdos jausmas išvykus į sostinę?

– Man niekada nebuvo gėda dėl savo tarmės, dėl savo Rokiškio. Visą laiką aukštai iškėlęs galvą pranešdavau, kad esu Aukštaitis. Netgi sakydavau, kad esu „skerslatvis“ – juk šiaurės Aukštaitija, visai ten netoli ir Latvijos siena (šypteli – aut. pas.t). Man būdavo smagu, kad galiu sau leisti būti kitokiu, nei vilniečiai.

– Ar toks požiūris – drąsa būti kitokiu, padėjo išpopuliarėti dideliame mieste?

– Žinot, populiarumas yra toks dalykas, kuris nuo tavęs mažai priklauso. Populiarumą lemia atsitiktinumas ir sėkmė. Kai kurie žmonės labai sunkiai dirba ir yra labai talentingi, bet jie nėra populiarūs ir žinomi. Nors gal savo sferoje jie yra „Dievai“, bet apie populiarumą kalbos negali būti, nes jie, tiesiog, neatsiduria laiku tinkamoje vietoj. Man šiuo klausimu šiek tiek pasisekė, jeigu taip galima sakyti... Bet ne populiarumas yra gyvenimo ir profesijos esmė, o mylimas darbas. Nors populiarumas niekada netrukdė (šypteli – aut. past.). Kai pradėjau teatro aktorius karjerą, Lietuvos teatrai byrėjo. Žmonės išvažiavo į Turkiją, Kiniją atvežti džinsų į Gariūnų turgų, nes atsidarė sienos – visus paleido nuo pavadžio, niekam nebereikėjo teatrinių emocijų, bet reikėjo pinigų. Tai normalu. Mes, jauni aktoriai, šalia įgytos teatro specialybės, dirbom visokius kitus darbus. Net dainavom – įkūrėm dainuojančių aktorių trupę, kuri šlovingai gyvavo gal septynerius metus. Tai buvo pirmosios šlovės akimirkos ir pirmieji pripažinimai, pirmasis populiarumas. Tad ne teatras atnešė man žinomumą, o tie paraleliniai darbai. Aišku, viskas susijęs su profesija. 

– Paskutinis klausimėlis: mėgstamiausia vieta, kurią visada aplankot atvažiavęs į Rokiškį?

– Visą laiką apvažiuoju mikrorajoną ir pravažiuoju pro Taikos 1-ąjį bei Jaunystės 13-ajį namus, kuriuose teko gyventi, kur augau. Pravažiuoju pro savo darželius ir mokyklas, kuriuos prisimenu su didžiausiu malonumu. Ir, aišku, Kultūros centras – teatro rūmai – dvaras, kuriame buvo kultūros namai, čia dirbo ir mano mama. Šalia dvaro buvusi muzikos mokykla, kurią teko lankyti. Visada parodau savo šeimai, savo mažamečiams vaikams, kur augau, kur žaidžiau futbolą ir t.t. Daug tokių traukos vietų, į kurias niekada neatsibosta žiūrėti. Kas brangiausia? Tikriausiai tie pirmieji žingsniai senovinėje teatro scenoje, palikę neišdildomą įspūdį, nors man tebuvo 6-7 metai. Prisimenu praktiškai kiekvieną žingsnį, padėtą toje scenoje ir su labai, labai, labai didele nostalgija prisimenu būtent tą vietą.

– Labai smagu girdėti, kad išvykusiems žmonėms Rokiškis lieka svarbus ir jie taip gražiai atsiliepia apie gimtinę. Visgi Rokiškio krašto garbės piliečiu Jūsų dar niekas nekvietė būti...

– (Juokiasi – aut. past.) Čia, žinot, jeigu kažkas galvoja, kad esi kažko nusipelnęs, užsitarnavęs kažkokį titulą, tai ir pasiūlo tave tam įvertinimui. Neužteka tau pačiam norėti būti nusipelniusiu. Jeigu rokiškėnai sugalvotų, kad tinku būti krašto garbės piliečiu, aš aukštai iškėlęs galvą neščiau Rokiškio vardą per pasaulį ir su dar didesniu džiugesiu pasakočiau apie savo miestą visur, kur tik keliauju.

– Dėkoju už pokalbį, leidusį pamatyti kiek kitokį, nei įprasta televizijoje, Ramūną Rudoką.