Konferencijoje - diskusijoje kalbėta apie J. Keliuočio sąsajas su šiuolaikine žurnalistika (foto) (0)

Rugsėjo 2 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje organizuota konferencija – diskusija Juozo Keliuočio idėjos šiuolaikinėje žurnalistikoje. Renginys – Juozo Keliuočio 120-osioms gimimo metinėms. Įteikus literatūrinę premiją, imtasi kalbėti apie Juozo Keliuočio asmenybę, „Naująją Romuvą“, žurnalą „Pašvaistę“. Konferencijos – diskusijos moderatorė – Lietuvos žurnalistikos centro direktorė dr. Džina Donauskaitė.

J. Keliuotis - inovatyvus

Konferencija pavadinta „Juozo Keliuočio idėjos šiuolaikinėje žurnalistikoje“. Moderatorė D. Donauskaitė pristatė J. Keliuotį kaip žurnalistą – jis ir žurnalistikos praktikas, ir teoretikas. Apie jį studentai sužino pirmame žurnalistikos studijų kurse. Anot D. Donauskaitės, jeigu ne politiniai kataklizmai, J. Keliuočio vardas skambėtų tarptautiniu mastu. Tuo metu, kai jis teoretizavo žurnalistiką, jo idėjos buvo inovatyvios ir netgi revoliucionieriškos, jis buvo demokratinės žurnalistikos šalininkas ir buvo išskirtinis.

Apie kritiką

Pranešimą „Modernioji kritika „Naujojoje Romuvoje“ skaitė Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro Prof., dr. Andrius Vaišnys. Jis pastebėjo: „Mes mėgstame kritikuoti vieni kitus, apkalbėti, ypač nedalyvaujant, kuris yra apkalbamas. Profesionalioji kritika – teatro, dailės, politikos. Svarbus klausimas – kaip išlikti objektyviam, nelikti sužlugdytam kitų kritikos“. Šiais laikais egzistuoja viešieji ryšiais, užsakomieji straipsniai, kas painiojama su žurnalistika. Jeigu J. Keliuotis normalioje valstybėje būtų išlikęs su savo požiūriu į kritiką, jis būtų tarp pasaulinių vardų, kuris formavo žurnalistikos tradiciją.

Vertė diskutuoti

J. Keliuočiui nepavyko apginti disertacijos, bet jo paskaitos išliko. „Naujoji Romuva“ taip pat kūrė savo kritikos burbulą, tačiau jis buvo skaidrus, aiškus, naujas. Draugijose vyko disputai, kas yra menai, kultūra. Buvo diskutuojama apie tai, kas ne visada leidžiama publikuoti. „Naujoji Romuva“ buvo pristatoma ir kaip modernios krikščionybės žurnalas, kuris netgi vertė diskutuoti pačią bažnyčią apie savo vertybes.

Orientacija į Vakarus

Tuo metu, kai buvo leidžiama „Naujoji Romuva“, egzistavo gana rimta cenzūros grėsmė – neleidžiama rašyti tai, kas kritikuotų valdžią. Galimai tokias nuostatas parsivežė tie mokslus baigę humanitarai, kurie studijavo Rusijos universitetuose. J. Keliuotis orientavosi į jaunąją kartą ir į Vakarų Europos patirtį.

Dėmesys fotografijai

„Naujosios Romuvos“ fotografija – bandymas per vaizdą pristatyti pasaulį. Tokių nuotraukų Prof. A. Vaišnys yra sukaupęs du tomus, kuriuos pažadėjo palikti mūsų bibliotekai. Nuotraukų autoriai – dažnai pasaulinio garso. A. Vaišnys nuo nuotraukų peršoko prie minties, kad svarbu sudaryti galimybę pasireikšti kitiems, nebijoti konkurencijos. Tokia galimybė buvo sudaryta „Naujosios Romuvos“ fotografams. Meninėms nuotraukoms buvo skirtas specialūs puslapiai.

Ar verta?

Klausimai, kuriuos kelia Prof. A. Vaišnys – ar apsimoka būti teatro, dailės ar literatūros objektyviu kritiku, ar iš to įmanoma pragyventi, ar ta kritika gali būti tik solidi, kad nebūtų įžeidžianti, nežeminanti, objektyvi, ar verta ja skatinti diskusiją.

Apie tai, kas buvo

Angelė Mikelinskaitė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės - Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus darbuotoja ir taip pat Juozo Miltinio palikimo studijų centro atstovė pasidalijo J. Keliuočio biografijos faktais, jo sąsajomis su J. Miltiniu. J. Keliuočio idėjas jaunimo kultūros gyvenimo žurnale „Pašvaistė“ aptarė Audronė Daugnorienė, žurnalo „Pašvaistė“ vyriausioji redaktorė. Kalbėta, kad trūksta jaunimui skirtų žurnalų. Turbūt žurnalą „Pašvaistė“ žino tikrai nedaugelis jaunų žmonių.  Rokiškio J. Tumo – Vaižganto gimnazijos bibliotekininkė bei Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė Reda Kiselytė kalbėjo apie J. Keliuočio deimančiukus...

Kas vyksta dabar?

Vis tik pasigesta rimtos analizės apie tai, kokia vis tik yra šiuolaikinė žurnalistika. Gana plačiausiai šia tema kalbėjo nepriklausoma žurnaliste prisistatanti Lina Dūdaitė – Kralikienė. Savo kalbą ji iliustravo trumpais ir aiškiais teiginiais, atvaizduotais skaidrėmis. Nors ar šie teiginiai realybę atitinka būtent tiek aštriai, galima ginčytis, tačiau tiesos, tikriausiai, daugelio nuomone, nemažai.

Lyginti istoriniai kontekstai

L. Dūdaitė – Kralikienė lygino J. Keliuočio ir dabartinį istorinius kontekstus. J. Keliuočio laikmetis – autoritarinis A. Smetonos režimas, augantis nepasitenkinimas juo, totalitariniai nacizmo ir komunizmo režimai ir visuomenė, beatsigaunanti nuo didžiosios krizės. Šiandieniniais spaudos kontekstais pranešėja įvardijo augantį visuomenės nepasitikėjimą valdžia, menką pasitikėjimą valstybės valdymo institucijomis, iš rekordinių žemumų kylantį pasitikėjimą žiniasklaida, ekonominės krizės akivaizdą bei technologinius iššūkius.

Ar smuko pasitikėjimas?

Toliau kalbama apie smukusį pasitikėjimą žiniasklaida ir to priežastis. Žiniasklaida prarado monopolį ir jos įtaka sumenko – pirma priežastis. Kita priežastis – kiekybė čia pasidarė svarbiau už kokybę. Emocija tapo svarbiau už faktus. Daug žurnalistų tapo ne objektyviais stebėtojais, o politiniais aktyvistais.

Mokestis už tylą

Pacituoti J. Keliuočio žodžiai, tinkantys šiems laikams: „Kas vakar dar jaudino visą žmoniją, šiandien jau pamiršta, <...> O toks skubotumas reporteriams neleidžia pagalvoti apie šių naujienų prasmę, redaktoriams atima galimumą jas patikrinti ir todėl į jas įsibrauna daug netikslumų ir net prasimanymų.“ Dar viena citata: „Kai kurie laikraščiai gauna milijonus už tai, kad kalba kieno nors naudai, bet dar daugiau gauna už tylėjimą. Jų tylėjimo biudžetas daug didesnis už kalbėjimo“.

Lygintos antraštės, pasidalinta klaidingos žinios pavyzdžiu bei galima priežastimi, kodėl dirba mažai kvalifikuoti žurnalistai – ogi maži jųjų atlyginimai...

Esame laisvi rinktis?

Kiek tame tiesos, nesiryžtu vertinti, galbūt reikalinga dar gilesnė analizė, o ir nuomonė – slidus dalykas. Vis tik sąsajų su J. Keliuočio įžvalgomis ir šiuolaikine žiniasklaida yra. Diskusijose, vykusiose po pasisakymų, kažkuris pranešėjas pasidalino mintimi, kad šiuolaikinė žiniasklaida kur kas laisvesnė nei J. Keliuočio laikų. Esame laisvi rinktis, kuo būti, su kuo bendradarbiauti ir kokią žinią perduoti. Laisviausiai tą galima daryti socialiniuose tinkluose. O leidiniai mūsuose – skirtingi ir yra tikimybė (nežinia, keleto procentų), kad kažkuris yra būtent tas, kuris kritiką pateikia J. Keliuočio dvasia.