Lietuvos vėliava Maroke: kodėl ten ją vežė Rokiškio teatro trupė? (foto) (0)

Publikuota: 2024-11-19 Kategorija: Kultūra
Lietuvos vėliava Maroke: kodėl ten ją vežė Rokiškio teatro trupė? (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Rokiškio teatro trupė spalio pabaigoje viešėjo įspūdingajame Maroke.

Rokiškio teatralai, apie save pasakoję ir savo darbus pristatę jau sunkiai suskaičiuojamoje daugybėje skirtingų pasaulio šalių, spalio pabaigoje su išskirtine Rokiškio krašto asmenybe – Lionginu Šepka – supažindino marokiečius. Rokiškėnai buvo pakviesti į 15-ąjį tarptautinį teatrų festivalį Udžda mieste, kur rodė spektaklį „Šepką atradau aš“.

Dviguba draugystė

Rokiškio teatro vadovė ir spektaklio „Šepką atradau aš“ režisierė Neringa Danienė dar rudens pradžioje, kalbėdama apie Rokiškio festivalį „Interrampa“ pasakojo, kad su marokiečiu profesoriumi Mohammed Benjaddi pirmą kartą susitiko Lietuvoje, Anykščiuose vykusiame teatrų festivalyje. Čia ir užsimezgė jų draugystė: „Jis prieš porą metų pamatė mūsų spektaklį „Šepką atradau aš“ ir iškart pakvietė atvykti į Maroką. Mes, savo ruožtu, jį pakalbinome atvykti į Rokiškį ir prisijungti prie „Interrampos“ komisijos narių. Jis mielai sutiko ir džiaugiamės, kad ta dviguba draugystė buvo naudinga abiem pusėms“.
Taip paskutiniąją spalio savaitę rokiškėnai iškeliavo į Udžda miestą Maroke. Tai – Maroko rytų regiono sostinė, nuo Viduržemio jūros nutolusi 60 km ir tik 15 km nuo valstybės sienos su Alžyru. Mieste įsikūrę daugiau nei pusė milijono gyventojų.

Minėjo du jubiliejus

Kartu su marokiečių ir prancūzų teatrų trupėmis rokiškėnai dalyvavo 15-jame tarptautiniame teatrų festivalyje ir minėjo 25-ąjį Karališkojo maroko teatro „ComeDrama“ gimtadienį.

N. Danienė prisiminė viską nuo pradžių: „Patekti į Udžda nėra taip paprasta – skridome su persėdimu Belgijoje. Visgi, po keliolikos valandų kelionės, po truputėlį vėlavusio skrydžio, po beveik tardymo pasų patikros poste, kai reikalai pajudėjo tik po skambučio festivalio organizatoriams, tiesiai iš oro uosto važiavom į teatrą, į festivalio atidarymo ceremoniją. Gerokai „pasiglamžę“, pasišiaušę, bet laimingi, kad pagaliau pasiekėm tikslą. Teatro pastatas – įspūdingas! Ir kaskart, įvažiuodami iš skirtingų pusių, vis nustebdavom: „Kaip gražu!“, bet tuoj pat suprasdavom, kad čia TAS teatras“.

Didelėje salėje – maža jauki erdvė

Lapkričio 1-ąją, kai Lietuvoje siautėjo vėjai ir dargana, o lietuviai skubėjo aplankyti artimųjų kapų ir uždegti atminimo žvakelių, Rokiškio teatro trupė, vyraujant 26 laipsnių šilumai, lipo į sceną saulėtame Maroke vaidinti ne vieną įvertinimą Lietuvoje gavusį spektaklį „Šepką atradau aš“.

„Salėje – 1 200 vietų. Didelis, aukštėjantis parteris-amfiteatras ir dar keturi aukštai balkonų. Ką čia ir bepridursi, scena mūsų mažam, jaukiam spektakliui beveik tris kartus per didelė. Mažinom, mažinom, vargom, vargom su prožektoriais, kurie: taip aukštai, arba taip toli, arba taip sugedę (juokiasi – aut. past.). Beveik neįmanoma padaryti to mūsų spektakliui būtino „taškinio“ apšvietimo. Ir vis tik šviesų pagalba susikūrėm tą mažą, jaukią erdvę, žiūrovus susisodinom arčiau, ir teatro stebuklas įvyko. Labai nuoširdžiai dėkojau vietiniams technikams, kurie dėl mūsų suremontavo ir perkabino vos ne pusę prožektorių. Ačiū ir mūsų nerealiems vyrukams už pastangas padaryti spektaklį tokį, koks jis turi būti“, – užgriuvusiais iššūkiais dalinosi N. Danienė pridurdama, kad ne ką lengviau buvo aktoriams, kuriems irgi teko prisitaikyti, keisti pozicijas, netgi gelbėti technikams spektaklio metu.

Sertifikuoti teatralai

Režisierė džiaugėsi, kad nepaisant iššūkių prieš pasirodymą ir šiokių tokių spektaklio metu, viskas praėjo puikiai ir kiekvienas trupės narys rado savo gerbėją bei pasijuto truputėlį „žvaigžde“: „Autografų nedalinom, bet fotografavomės tikrai daug. Na, ne paslaptis – labai gera klausytis komplimentų ir anglų, ir prancūzų, ir latvių kalbomis. Ir net jei nesupranti, ką žmogus tau sako, vis tiek matai, su kokiomis emocijomis jis žeria žodžius. O kodėl latviškai? Mes pasauliui kažkodėl dažnai būnam latviais (šypteli – aut. past.)“.  

Pašnekovė juokėsi, kad kelionė į Maroką rokiškėnams buvo įsimintina ir tuo, kad iš svečios šalies teatralai grįžo sertifikuoti: pirmą kartą kiekvienas aktorius gavo asmeninį festivalio dalyvio sertifikatą.

O lietuviai dovanų nuvežė vieno pagrindinių rėmėjų, padėjusių visai trupei pasiekti egzotiškąją šalį – „Rokiškio sūrio“ produkcijos bei suvenyrų iš Lietuvos.

Pakeitė profesiją – tapo dėstytoja

Gastrolių metu teatro režisierei N. Danienei teko porai valandų pakeisti profesiją. Režisūrą moteris iškeitė į dėstytojavimą Udždos universitete: „Nežinau, kiek universiteto planų sugriovėm, bet vietoj mums numatyto pusvalandžio universitete praleidome dvi valandas. Su įvairių specialybių: kino, literatūros, žurnalistikos, kritikos ir, berods, dizaino specialybių studentais diskutavome apie viską.
Pokalbį neplanuotai pradėjome nuo klausimų: „Ar žinote, kur yra Lietuva? Kodėl net čia, į jūsų universitetą įėję sulaukėm klausimo ar mūsų kalba yra kaip rusų?“. Daug kalbėjom ne tik apie lietuvišką kiną ir teatrą, bet ir apie laisvę, nepriklausomybę, kalbos ir kultūros saugojimą, identiteto paieškas ir pan. Mus puikiai suprato, mūsų klausinėjo apie tai, nes marokiečiai prisimena prancūzų okupaciją ir lygiai taip pat didžiuojasi dabar turima savo nepriklausomybe“.

Rokiškio teatro atstovai pasakojo apie save, rodė tik ką vykusio festivalio „Interrampa“ nuotraukas.

„Mus priėmęs profesorius matė „Šepką atradau aš“ ir studentams pasakojo apie spektaklį. Arabiškai nemokam, bet supratom, kokį įspūdį jis bandė perduoti, o iš to, ką kalbėjo mums, tik pasitvirtinom, kad teatro kalba yra universali ir, kad mūsų simbolika: kūrėjo mūza, laisvės simbolis paukštis ir t.t., perskaitoma net nesuprantant kalbos“, – šypsojosi teatro vadovė.

Kitos kultūros grožis

Ne tik darbas – spektaklis ir repeticijos – buvo teatralų galvose. Laisvo laiko iki pasirodymo turėję kraštiečiai skubėjo „pasemti“ kiek įmanoma daugiau marokietiškų įspūdžių. Viduryje dykumos esančiame studentų miestelyje gyvenę rokiškėnai pirmiausia mėgavosi pusryčiais lauke, po karšta Maroko saule.

„Puikus jausmas, kai žinai, jog Lietuvoje iškrito pirmasis sniegas ir vėjas varto konteinerius, o tu geri kavą spiginant ryto saulei ir apsupta katinų bei mažų katinukų. Buvome ekskursijoje miesto parke, kur laistomas kiekvienas žemės centimetras, nes Udždoje nelijo 4 metus. Kai tai pasako supranti, kokia vertybė yra parkas ir kodėl negalima lipti ant žolės“, – įspūdžiais dalinosi N. Danienė.

Tačiau svarbiausiu ir aiktelėti privertusiu įvykiu kraštietė vadina apsilankymą vietiniame turguje: „Aišku, visi esame girdėję apie egzotiškuosius Maroko turgus. Ne, šokančių kobrų nematėme, bet apsilankymas turguje buvo autentiškiausias kelionės momentas. Begalybė nurodymų prieš: neatsilikti nuo grupės, saugoti daiktus, nepirkti be gidės, o paskui – spalvos, kvapai, auksas, prieskoniai, tikra oda už juokingą kainą, saldumynai, autentiški muzikos instrumentai. Policininkas, užsieniečiams nuolat primenantis saugoti pinigines ir bobutės, susižavėjusiomis akimis giriančios mūsų blondines“. 

Sužavėjo skoniai

Viešėdami Maroke rokiškėnai gavo dozę meno ne tik akims, bet ir skrandžiams. N. Danienė pasakojo, kad kiekvieną kartą eidama pietauti ar vakarieniauti, trupė laukdavo kuo šeimininkai nustebins. Ir nei karto neteko nusivilti.

„Jokių europiečiams įprastų kepsnių. Meniu – visiškai neįprastas mūsų skrandžiams, bet bandėm valgyti kaip vietiniai, nes, juk įdomu (šypteli – aut. past.). Viena didelė bendra lėkštė visam stalui, kiekvienas įsideda kiek ko nori (nors, iš esmės, valgoma beveik iš tos bendros lėkštės). Pavyzdžiui, sriubos valgomos su datulėmis ir saldžiais sausainiais. Po valgio nuostabaus grožio stiklinaitėse patiekiama arbata primena sirupą... Maroko virtuvė ypatinga tuo, kad derinami sūrūs ir saldūs ingredientai“, – skonių jūrą svečioje šalyje prisiminė pašnekovė.

Ne visai ramus gyvenimas

Visgi, ne tik malonūs įspūdžiai lydėjo keliautojus. Viešnagei Maroke artėjant į pabaigą, trupė keletui valandų nuvyko prie Viduržiemio jūros: „Pakeliui link jūros priartėjome prie priešiškai nusiteikusio Alžyro. Šias dvi valstybes skiria vos upės plotis ir tokia pat spygliuota tvora, kokia mus su Baltarusija. Stabtelėjome aikštelėje, kur vienoje upės pusėje – Maroko vėliavos, kitoje – Alžyro. Mus lydėjusi gidė sakė, kad pasimatyti čia atvažiuoja abiejose valstybėse gyvenantys giminės ir pakalbėti telefonu per upę...“.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video