Miesto šventė: begęstančių žvaigždžių pasirodymas, bobturgis, nebaigtų keliukų atidarymo akcija (netinkančius išbraukti)? (57)

Rokiškio gyventojai savo nuomonę apie miesto šventę išreiškė... sėdėdami ant sofos. Kaip sakoma, karantinas išgrynino daugelį dalykų. Aišku, šventės organizatoriai prisidengs juo it skydu, sakydami, kad būtent jis ir išbaidė rokiškėnus. Tiksliau, baimė užskirėsti ir privaloma registracija į renginį.

Iš tiesų gi covid-19 jau seniai praplėšė votį, kuri skaudėjo ir tvinko daugybę metų. Daugybę metų rokiškėnai pykdavo ant miesto šventės rengėjų, o rengėjai atsimušinėjo nuo priekaištų argumentais, kad reikia kažkokio mistinio „lygio“. Šiemet organizatoriai perspjovė patys save: padarė keturių dienų šventę, nors per tas keturias dienas, sakykim tiesiai šviesiai, nėra kur nueit. Jei į programą nebūtų sukišta viskas, kas tuo metu vyksta Rokiškyje, arba „labai prašė to ar ano renginio organizatoriai“, tai šventė būtų tilpusi į vieną dieną. Visų miestelėnų džiaugsmui ir labui.

Didžioji mūsų švenčių organizatorių bėda yra tai, kad kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Paskaičiuokime, protingieji kurmiai, kiek vasarą vyko miestų, miestelių ir kaimelių švenčių. Man suskaičiuoti paprasta – aš sezono intensyvumą matuoju tiesiog išeiginių skaičiumi. Tai va, aš visą vasarą nieko kito ir neveikiau, kaip kiekvieną savaitgalį laksčiau po kaimų ir miestelių šventes, kurių daugumą tiesiai šviesiai vadinkime ne šventėmis, o katastrofomis. Tam tikrą švenčių veidą turėjo Duokiškio baladės, Pandėlio šv. Ona, ir su labai didelėmis išlygomis, Obelinė. Dar prie turinčių potencialo galima priskirti „Lino mūką“ ir Laibgalių „Gandrines“: ten bent jau yra tam tikrų savitumų. Sunku vertinti „Kucus“ Kamajuose: šiemet jų nebus (nežinia, ar deja, ar ačiū Dievui). O visa kita – tas pats scenarijus ir, dovanokit, tie patys atlikėjai, su tomis pačiomis programomis. Ir net tų atlikėjų nusidainavimai buvo prognozuojami: toje pačioje vietoje. Rajono kultūros vedliams jau seniai metas pagalvoti, ar kaimų ir miestelių švenčių, ir net miesto šventės, reikia kasmet. Nes dėl mažo biudžeto, mažų žmogiškųjų išteklių tiesiog neįmanoma suorganizuoti šventę savo jėgomis ar pasikvietus kaimyninio miestelio saviveiklininkus.

Kai aš baigiau 12-ąją klasę, mano muzikos vadovėlis baigėsi ties „Bitlais“. Labai mėgstu „Bitlus“, bet nuo to laiko prabėgo geri 50 metų. Buvo ir „muzika ant kaulų“, buvo ir roko operos, ir dabar muzikinė įvairovė yra kur kas platesnė, nei kaimo kapelos. Paklauskite, kas yra asmeniniuose rokiškėnų grotuvuose automobiliuose? Nustebsite. Tikrai ne kapelos. Yra rokas, metalas, gotika, džiazas, regis, elektroninė muzika. Tai kodėl mes, kaip sovietmečiu, turime klausytis šios muzikos virtuvėse? Kodėl jai vietos nėra šventėse? Nes jas organizuoja penkiasdešimtmečiai šešiasdešimtmečiams. Todėl tos šventės yra ne mūsų, ir... be mūsų. Sakote liaudžiai nepatiks? Žinote, kokią grupę, pakviestą į miesto šventę per pastaruosius dešimt metų, rokiškėnai prisimena? Ogi latvių dūdmaišinikus „Auli“. Labai specifinė muzika, kuri buvo šokas gerąja prasme, ir patiko netgi tiems, kuriuos mūsų švenčių mėgėjai buvo jau seniai nurašę į kaimo kapelų mylėtojų gretas.

Kassavaitinė švenčių gausa yra ne tik laiko švaistymas. Tai ir totalus persisotinimas menkaverčiais, bet dažnais renginiais. Pavalgykit jūs kasdien kokio nors pusfabrikačio tris kartus, kokią savaitėlę... Ims skrandis skaudėti. O čia ištisai, ištisai... Kaip prasideda ankstyvą pavasarį, taip tik rudeniop ir tepasibaigia. Ir organizatoriams galvos neskauda... Juk jie įpaišyti į neakivaizdines kaimo kultūros centrų socialistines lenktynes, kuris bus aktyviausias ir kuris daugiau renginių suorganizuos. Jaunas seniūnas savo ataskaitos proga pakraupo išgirdęs, kad jo miestelyje koks nors kultūrinis renginys vyksta kas tris dienas.

Kodėl aš po miesto šventės kalbu apie kaimų šventes? Nes miesto gimtadienis buvo tiesiog šiek tiek paturbinta kaimo šventė, pagal tą patį scenarijų. Netikit? O pažiūrėkim atidžiau. Kadangi aš visą vasarą savaitgaliais nieko kito ir neveikiau, kaip tik važinėjau po tas šventes, tai scenarijų žinau mintinai. Tipinis scenarijus. Šeštadienis: nuo ryto (keikiantis visiems priprašytiems dalyvauti) rengiamos smiginio, stalo teniso ir šaškių varžybos. Tada apie pietus Bronislavos nėrinių ir Alytės piešinių parodų pristatymas. Po jų, jau pakultūrintoje aplinkoje – kraštiečio Zenono, Vilniuje į žmones išėjusio, mirtinai nykios knygos „Mano kaimas baisiai fainas“ (dažniausiai atsiminimų knyga), arba vietinio eiliuotojo Jeronimo poezijos rinktinės, sueiliuotos rimu lapai-krapai-ir taip toliau, „Šulinio svirtis prie kelio“ pristatymas. Toliau seka koncertas būtinai su muge (liaudiškai sakant, bobturgiu), ypatingai gerose šventėse verdama ir dalinama košė. Jei gyvenvietėje yra bažnyčia, tai sekmadienį ten dar būna atlaidai.

O dabar pasiimkite tušinuką, miesto šventės programą, ir prašom žymėtis... Scenarijus kaip ant delno.

Didžiausia problema yra tai, kad mūsų šventės organizatoriai tiesiog kuria... šventę. Be išskirtinumo, be veido, be stipriųjų savo miesto pusių, be esmės, kitaip sakant. Be šerdies ir idėjos, kuri jungtų visus tuos išbarstytus renginius. Pabandykime vienu sakiniu atsakyti, ką iš tiesų mes šventėme? Eklektiką?

Kadangi nežinome, ką švenčiame, tai programoje atsiranda labai įdomių renginių. Mes juokiamės iš Rusijos glūdumos, kurioje atidarinėjamos autobusų stotelės bei šiukšlių konteinerių aikštelės. Esame teisingame kelyje, – tokia mintis kilo perskaičius Rokiškio miesto šventės afišą. Kurioje įrašytas Kavoliškio dviračių ir pėsčiųjų tako atidarymas. „Tai kad jis gi nebaigtas“, – sužinoję, kur metę riterių turnyrą, išvažiuojame filmuoti ir fotografuoti, sakė bičiuliai. Tačiau tik spalio 30-ąją planuojamas pabaigti takas – puikus pretekstas švęsti. Į šventę jo palaiminti pakviestas dekanas, ir tas pasidavė pagundai akivaizdaus absurdo proga pajuokauti. Kavoliškėnų garbei, jie ir patys suprato situacijos juokingumą, todėl bent paskutinę minutę renginio pavadinimą pakeitė į labiau atitinkantį šio sambūrio esmę ir prasmę: Sveikatingumo šventė. Tik va miesto šventės afišoje nespėta to pataisyti... O dekanas, užuot laiminęs nebaigtą takelį, tiesiog palaimino susirinkusiuosius. Seniūnės tiesiai šviesiai paklausiau, kaip čia dabar atidarinėjama tai, kas nebaigta, gavau tiesų šviesų atsakymą: šventė buvo projektinė ir jos atidėti, iki keliukas bus pabaigtas, nebegalima...

Dviračių takelio užuomazgų iškilmingas atidarinėjimas rodo, kokie absurdai atsiduria miesto šventės afišoje. Kaip galima atidarinėti nebaigtą takelį, klausimas kilo viso labo tik Kralikienei bei didžiajai daliai rokiškėnų. O va tiems, kas rašė programą, durna mintis, kad kažkas čia, švelniai tariant, labai ne taip nekilo? Ar programą ruošė, dovanokit, ufonautai, o ne mūsų rajono žmonės, kad jie nežino, kas 5 km nuo Rokiškio dedasi? Ar į tą keturių dienų programą taip nebuvo ką įrašyt, kad tiks bet kas, svarbu trys papildomos eilutės afišoje?

Toliau, kieno tos šviesios galvos, kurios sugalvojo į afišą įrašyti uždarus renginius, tokius, kaip respublikinė bibliotekininkų šventė? Nesakau, šventė graži buvo, bet išimtinai darbinė. Tik su bibliotekininkams skirtomis paskaitomis, su įvairių bibliotekų pagerbimu už įvairius ir tikrai svarius nuopelnus. Bet prie ko čia eilinis rokiškėnas? Prie ko čia miesto šventė?

Ketvirtadienį vienintelis su miesto švente susijęs renginys buvo „Protų vingiai“. Kitaip sakant, protmūšis. Gana patraukli forma išmokyti visuomenę pažinti miesto istoriją. Ir žinių davė. Dabar jau visam gyvenimui žinosiu, kas yra oologija. Puikus kamerinio renginio pavyzdys su gerais klausimais, smagia atmosfera ir labai tinkamai parinkta erdve. Sprendimas dėsningas: renginio šeimininkai – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-oji pėstininkų kuopa – tampa vis ryškesniu miesto visuomenės traukos centrų. Jos potencialas jau prieš keletą metų buvo matomas plika akimi, o dabar vis ryškiau skleidžiasi.

Penktadienis buvo pati didžiausia šventės rengėjų strateginė klaida. Kas ten nukišo riterių turnyrą?! Riterių turnyras yra VIENINTELIS renginys, skiriantis Rokiškio miesto šventę nuo Kamajų, Obelių, Jūžintų ar Žiobiškio. Tai vienintelis renginys, kuris jungia pačią seniausią miesto istoriją, nuo kurios skaičiuojame 521 metus, su nūdiena. Kieno statula stovi Rokiškio bažnyčioje? Kaip tas žmogus apsirengęs? Štai raktas į senąją mūsų miesto istoriją, prasidėjusią jau benueinant riterių laikams. Tai vienintelis renginys, kuris protingai organizuojamas, investuojant kiek daugiau lėšų, galėtų virsti ne tik mūsų miestui, bet ir Biržams, Anykščiams, Kupiškiui įdomia švente. Kodėl to renginio neapvilkti patrauklesne forma: pasamdyti keletą to paties „Auli“ stiliaus grupių? Nesurengti ugnies žonglierių pasirodymų? Dar kokių nors įdomių atrakcijų? Dėkui mūsų kariams savanoriams už sunkų ir išties labai gerai atliktą darbą užimant turnyro žiūrovus. Bet reikia suvokti, kad karių darbas mus ginti, o ne linksminti. Jie gali ir turi būti renginio dalis, bet ne vienintelė galimybė svečius užimti per pertraukas. Šou organizavimas – ne jų, o miesto šventės organizatorių pareiga. Norint kažką geresnio pasiekti, reikia galvoti, kurti. Galima kažkokius istorinius pasirodymus sieti ir su XIX a., romantišku Sofijos Tyzenhauzaitės paveikslu. Bet reikia galvoti, generuoti idėjas, dirbti. Reikia į šventę žiūrėti jos žiūrovo akimis, pergyventi už ją, sirgti. O ne padėti paukščiuką ant projekčiuko ir užmigti ant laurų iki kitų metų. Su tokiu mąstymu pas mus viešai svaigstama apie aukštąją kultūrą, o šventėje kaip bobturgis su kiniškais šviečiančiais tamsoje šuniukais, taip bobturgis. Su tokiu mąstymu miesto šventei vežami spektakliai pusšimčiui žiūrovų, iš kurių pusė – organizatoriai.

Pas mus požiūris net į turtingą istoriją yra ribotas. Tai ką bekalbėti apie skurdžią šiandieną. Kai vis labiau juntama resursų stoka. Užjaučiu, bet mažiausiai trisdešimt metų gerai nebus. Bus tolesnis mažėjimas, nykimas, smukimas. Miestas sensta. Žiauriai sensta. Ir tokiomis aplinkybėmis didesnės kvailystės, kaip atšaukti jaunimo renginį, dar paieškoti reikėtų. Ką davė toks sprendimas? Ką reiškia atšaukti renginį, iki jo likus keturioms dienoms, kai jau viskas suplanuota? Ar jaunimas yra ta tikslinė grupė, kuri labiausiau pažeidžiama viruso? Na taip, renginys naktį. Bet ar virusas išsijunga 22 val.? Neužtikrins saugumo? Pala pala, iki pirmadienio saugumą užtikrinti galėjo, o antradienį – jau nebe? Argumentai yra niekiniai. Ir renginys, vadinkime daiktus savaisiais vardais, buvo atšauktas tik dėl to, kad pro forma reikėjo kažką atšaukti. Man tai primena labai populiarų anekdotą apie Vovočką, kuris išvytas iš klasės, koridoriuje niurna „Jokios prasmės, jokios logikos“. Direktorius klausia, už ką Vovočka išvytas. Tas ir sako: „Nematau nei prasmės, nei logikos. Aš pabezdėjau klasėj, ir mane išvijo. O jie tai liko, ir tuo kvėpuoja“. Kitaip sakant, Ekstremalių situacijų komisija, šventės organizatoriai dar ilgai neatsikratys jaunimo vaikytojų etiketės. Fiasko lygioje vietoje.

Didžiausias šventės „pravalas“ vis dėl to buvo šeštadienis. Tai diena, kai buvo galima surengti ir nuveikti daug ką įdomaus. Primenu, kad šiokia tokia mugė vyko jau penktadienį per riterių turnyrą. Mugė šeštadienį, mugė sekmadienį. Kas norėjo nusipirkti, dovanokite, šviečiantį balionėlį, pliušinį šuniuką ar pyragą ir rūkytos dešros rinkę (ir ją įbrukti į žmonos rankinuką) tas jau nusipirko penktadienį. Iki sekmadienio ir suvalgė. Ir vaikai atsivalgė keptų bulvių ant pagaliukų. Aš šeštadienį prie Krašto muziejaus prasitryniau nuo 15 iki 18 val. Žmonių vos vienas kitas. Tuštuma ir liūdesėlis. Kai pamačiau koncerto pradžią ir prie scenos išsirikiavusius dešimt žiūrovų, savęs paklausiau, ką aš čia darau. Ir, užuot toliau ten tupėjusi, nusprendžiau padaryti gerą darbą – padėti gyvūnų globėjams namo parvežti didelį narvą su dovanojamais kačiukais. Va tokia buvo pagrindinė šventės diena, jos kulminacija, tskant. Simboliškas buvo rokiškėnus pasitinkantis dvaro vaizdas: rūmus ir išpuoselėtus rožynus užgožianti milžiniškas pripučiamas Formulės 1 bolido formos batutas...

Jei Ekstremalių situacijų komisija visgi neišbraukė kamerinių renginių mažose erdvėse, tokių kaip dailininkų parodos atidarymas, tai bent rekomendavo į jį žmonių nekviesti. O kam tada, dovanokit, atidarymas? Juk, sutikite, metinė paroda yra vienas svarbiausių akcentų kultūringam miestui, kokiu, neabejotinai, mes save laikome. Ir pamatyti, kuo kvėpuoja rajono kultūra, pajusti jos pulsą yra neabejotinai svarbu ir reikšminga. Bet ką reiškia apžiūrinėti įspūdingą dailininko Arūno Augučio instaliaciją be paties autoriaus? Vaikščioti po aidžias tikrai geros parodos sales išdidžioje vienatvėje? O štai į knygų pristatymą liaudis rinkosi. Kognityvinis disonansas? Ar virusas labiau mėgsta dailę nei literatūrą?

Sekmadienio renginius, be abejo, tempė už ausų Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapija. Na, atlaidų šv. Mišios iki pat sovietmečio buvo šventės vinis. Aplink jas sukosi visas miesto gyvenimas. Dabar yra kitaip. Sekuliarėjančioje visuomenėje šv. Mišios tikrai nėra tai, kas pritrauktų daugiau žmonių nei koncertas ar spektaklis, ar koks pramoginis renginys. Bet, panašu, kad pritraukė. Po šv. Mišių, kurias transliavome tiesiogiai, dekanas E. Novikas paklausė, ar daug buvo žiūrinčiųjų. Išties daug. Bažnyčia tapo jungtimi tarp mūsų ir užsienyje gyvenančių rokiškėnų. Kurie tik atitrūkę nuo gimtinės, panašu, vis labiau ilgisi savojo miesto ir, be abejonės, jo simbolio. Juolab, kad šv. Mato atlaidai ir yra ta pradžių pradžia, nuo kurios ir prasideda mūsų miesto šventė. Pagarba parapijai už pastangas kukliais ištekliais, be projektų ir paramų, padaryti, kad šventė taptų jauki. Kaip madinga dabar sakyti, kurtų pridėtinę vertę. Ta pridėtinė vertė: bendravimas prie žolelių arbatos. Vėlgi sugrąžinant tą ypatingą ryšį su senove, su tais penkiais amžiais, kurių tėkmę šiomis dienomis prisiminėme.

Liūdna tik, kad mūsų keturių dienų šventėje tebuvo tik keli tokie perliukai. Nemylime mes savojo miesto, nemokame jo švęsti. Panašu, kad net to menko figos lapelio – bobturgio – nebeliks. Nes prekiautojai dėl žmonių stokos buvo tiesiog persiutę.

Žinoma, organizatoriai daug ką nurašysi ir covid-19, ir privalomai registracijai. Poprastę pernykštę šventę nurašė lietui, šiemetinę – covid-19. Įdomu, kokį pasiteisinimą sugalvos kitąmet? O gal jau metas rajono vadovams ir visuomenei pagaliau pareikalauti ataskaitos? O gal net ne ataskaitos? Gal pagaliau apie miesto šventės repertuarą bus pradėta galvoti iš anksto, negailestingai braukant nebaigtų dviračių takelių atidarinėjimus? Gal pagaliau miesto šventėje bus atsisakyta kaimo švenčių scenarijaus? Gal pagaliau, užuot visą vasarą organizavę daug vidutiniškų ir prastų, suorganizuos vieną ar dvi, bet žiūrovams, o ne sau, projektams ir paukščiukams juose. Viltis, kaip sakant, durnių motina...