Neatrasta laisvės kovų istorija, arba ko ieškota Skaistės ežero pakrantėje (I) (video) (0)

Laisvės kovų istorija ir po septyniasdešimties metų tebesaugo savo paslaptis. Į Amžinybę iškeliauja tų dienų liudininkai. Tam, kad paslaptys paaiškėtų, reikia ir didelių pastangų, ir mokslinių tyrimų. Žengti pirmąjį žingsnį link Zablačiaus dvarelio paslapties atskleidimo: rasti, kur buvo palaidoti čia žuvę keturi Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Vyžuonų būrio partizanai. Jų, kaip ir bunkerį įrengusių ir partizanais besirūpinusių Emilijos ir Konstantino Zaborskų, atminimą planuojama pagerbti iškilmėmis vasario 26-ąją.

Laisvės kovų sėkmės istorija

1946-47 m. žiema buvo skaudi ir sudėtinga mūsų krašto laisvės kovotojams. 1946 m. gruodį didvyriškoje kovoje su sovietine kariuomene ir jiems talkinusiais stribais krito Notigalės pelkėje įsikūrę Vytauto apygardos Algirdo kuopos Šarūno rinktinės Bermono pulko partizanai. Vos po poros mėnesių Netolimose apylinkėse – Zabločiaus dvarelyje įvyko kita tragedija: slėptuvėje užklupti po didvyriškos kovos žuvo keturi laisvės kovotojai: Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanai: Vladislovas Zemlickas (gim. 1919 m.), Petras Lauška (gim. 1920 m.) bei grupių vadai – Liudvikas Mikšys (gim. 1926 m.) ir Vilgelmas Milaknis (gim. 1916 m.). Abi šias tragedijas vienija vienas ženklas – ryškus išdavystės tvaikas.

Čedasų apylinkių Laisvės kovotojų istorija ypatinga. Veiklūs Čedasų krašto žmonės labai organizuotai dalyvavo 1941-ųjų birželio sukilime. Sukilėliams vadovavo labai charizmatiškas, veiklus vadas – mokytojas Kazimieras Kalpokas. Jo veikla labiau siejama su Panemunio kraštu. Dar 1944 m lapkritį jo vadovaujami vyrai pražygiavo per Čedasus, gruodžio 12-ąją buvo įvykdyta sėkminga Panemunio miestelio užpuolimo operacija, kurios metu žuvo 13 stribų. Joje dalyvavo gausios laisvės kovotojų pajėgos. Natūralu, kad veikliam vadui reikėjo pagalbininkų. Tad Čedasų krašto laisvės kovotojams ėmė vadovauti Antanas Blieka. Nuo pat Panemunio šturmo, kuris, natūralu, buvo didžiulė gėda okupantams, Panemunio apylinkėse ėmė siausti sovietinė kariuomenė ir stribai. Tačiau, nepaisant jų pastangų, tikraisiais krašto šeimininkais vis dar buvo laisvės kovotojai, turėję didžiulę vietos gyventojų paramą.

Pastangos likviduoti A. Bliekos būrio vyrus buvo milžiniškos ir jų medžioklė truko beveik metus. Buvo imtasi įvairiausių priemonių – nuo tiesioginio puolimo iki sekimo ir išdavysčių. Tačiau, nepaisant agentų pastangų, nepaisant mestų didelių saugumo pajėgų ir išteklių, „Banda Blieki“ labai sėkmingai išsisukdavo nuo persekiojimo. Visgi tai buvo nelygus žaidimas.

1946 m rugsėjo 5-ąją milžiniškos sovietų pastangos davė vaisių. Rugsėjo 5-ąją Ežerokšnio kaime buvo apsupti trys partizanai. Vadas Antanas Blieka žuvo. Jo išniekintas kūnas buvo numestas Panemunio aikštėje, vėliau palaidotas baloje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A. Bliekos sūnus Izidorius ne tik pasirūpino tėvo palaikų garbingu palaidojimu, bet ir daug dėmesio, lėšų ir jėgų skyrė Laisvės kovų atminties puoselėjimui.

Skaistės ežero kraupi paslaptis

O kas gi nutiko A. Bliekos būrio laisvės kovotojams? Kaip ir daugelio partizanų likimus, dengia bevardžiai kapai ir istorijos šešėliai. Skaistės ežeras 75-erius metus yra kraupios paslapties liudininkas.

Skaistės ežero paslaptis paaiškėjo iniciatyvios kraštietės Vilijos Zaborskės dėka. Ji domėjosi savo senelių, gyvenusių Zablačiaus dvarelyje, partizanų rėmėjų Emilijos ir Konstantino Zaborskų istorija. Būtent jos atkaklių ir kruopščių tyrimų dėka yra žinoma ši tragedija, pastatytas tradicinis Laisvės kovotojų žūties vietose paminklinis žymuo. Tačiau iki to žymens pastatymo buvo nueitas ilgas archyvinių ir istorinių tyrimų kelias. Kuris lydimas keistų paslapčių – Zaborskų šeimos bylose trūksta tam tikrų dokumentų. Ar jie tiesiog buvo pamesti archyvuose, ar tiesiog netiksliai parengti, o gal tyčia pašalinti – klausimas lieka atviras.

Taigi, 1947 m. vasario 25-ąją Zablačiaus dvarelį apsupo sovietinė kariuomenė ir stribai. E. Zaborskienę jie sučiupo kieme, ir pareikalavo išduoti partizanų slėptuvę. Drąsi moteris į akis rėžė, kad partizanų nėra, o jei juos kur rasiantys, tai ir ją gali sušaudyti kartu su jais.

Tačiau trapios moters pastangos apginti dvarelio paslaptį, nors ir didvyriškos, buvo bevaisės. Mat prie šio būrio jau buvo prisigretinęs garsus Maskvos agentas Alfonsas Lūža. Jam pavyko pelnyti laisvės kovotojų pasitikėjimą ir būtent jo surinktomis žiniomis besiremdamos, okupantų pajėogos apsupo Zablačiaus dvarelį. Agento Lūžos dėka jie tiksliai žinojo, kad čia yra slėptuvė, kurioje slėpėsi Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanai: Vladislovas Zemlickas (gim. 1919 m.), Petras Lauška (gim. 1920 m.) bei grupių vadai – Liudvikas Mikšys (gim. 1926 m.) ir Vilgelmas Milaknis (gim. 1916 m.). Jie, žinoma, nepasidavė be kovos – apšaudę okupantus kulkosvaidžio ugnimi, laisvės kovotojai bandė išsiveržti iš slėptuvės. Ir didvyriškai žuvo. Jų kūnai buvo suversti į vežimą, nuvežti į Panemunį, ten išniekinti. E. Zaborskienė į Panemunį buvo varoma pririšta prie to paties vežimo. Jos vyrą stribai sučiupo begrįžtantį namo su vaistais ir maistu partizanams.

Zaborskų šeimai teko praeiti sovietinės baudžiamosios sistemos pragaro ratus. O jų anūkė V. Zaborskė dėjo milžiniškas pastangas tam, kad ši istorija nepranyktų šešėliuose.

O kur dingo partizanų kūnai? Kai juos „eksponuoti“ Panemunyje tapo nebepatogu, stribams reikėjo juos užkasti. Tačiau šiems tokia savybė, kaip darbštumas, buvo nebūdinga. O vasarį buvo pašalas, taigi kasti kapo duobę būtų tekę ilgai ir nuobodžiai. Todėl jie rado... genialų sprendimą – surištus laisvės kovotojus tiesiog sumesti į Skaistės ežero eketę. O ištirpus ledui ežeras ėmė atskleisti savo kraupią paslaptį. Dėl natūralių procesų gelmė atidavė laisvės kovotojų kūnus. Juos paslapčia palaidojo vietos gyventojai. Vieną – kapinėse, du – ežero pakrantėje beržynėlyje, ketvirtą paežerėje, miško kalvelėje... Būtent surasti keturių laisvės kovotojų palaikus ir ėmėsi istorinę atmintį puoselėjantys mūsų krašto žmonės.

Užmaršties prakeiksmas

Tyrinėti Laisvės kovų istoriją yra sudėtinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nebeliko gyvų to meto liudininkų. Paprasta matematika: jei nuo tų įvykių praėjo 75-eri, tai bent kažką apytiksliai prisimenantiems jų liudininkams dabar jau – daugiau nei 80-imt. Taigi, žinios apie laisvės kovotojus istorikus jau gali pasiekti tik netiesioginių liudininkų pasakojimai. Tačiau juos vertinant, reikia suprasti ir istoriko darbo „virtuvę“. Pirmiausia, laisvės kovotojų istorijos tema sovietmečiu buvo nekalbama. Tie, kurie žinojo, netgi tarpusavyje, artimųjų rate, apie tai kalbėjosi retai, bijodami visur kyšančių KGB ausų. Ką jau kalbėti apie viešesnes, draugų, bendraminčių diskusijas. Taigi, tos žinios, perduodamos iš lūpų į lūpas, galėjo kisti dėl elementariausios žmogiškosios atminties netobulumų.

Kita problema – per 75-erius metus keitėsi kraštovaizdis: melioracija, kaimų, sodybų iškėlimas, žemės ūkio darbai. Ten, kur kitados buvo pieva, dabar jau gali būti miškas, o kur buvo miškas – pieva ar pelkynas. Atskiri orientyrai, tokie kaip medžiai, akmenys – taip pat galėjo pasikeisti.

Todėl istorikams jau yra labai sudėtinga tiksliai rasti palaidojimų vietas.

Susibūrė tie, kuriems rūpi

Atskleisti Zablačiaus dvarelio paslaptį ėmėsi istorijos entuziastai ir patriotai. Konstantinavos krašto atmintį šia tema saugoja visų pirma V. Zaborskė, taip pat Konstantinavos krašto šviesuolė Zita Maldūnienė, bendruomenės žmonės. Taip pat ir Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vadovas Valius Kazlauskas, rajono tarybos nariai Dijana Meškauskienė, Egidijus Vilimas. Todėl atsiradus galimybei, nuspręsta surengti pažintinę ekspediciją Skaistės ežero pakrantėmis, daugmaž numanomų palaidojimų vietomis.

Šios pažintinės istorinės ekspedicijos  tikslas - pradėti istorinius tyrimus, kuriuos atliktų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGTC) ir  jei pavyks, būtų pradėtos partizanų palaikų paieškos. Šios ekspedicijos dar vienas iš iniciatorių ir koordinatorių Rokiškio krašto garbės pilietis, Vilniaus rokiškėnų klubo “Pragiedruliai” aktyvus narys, buvęs  ilgametis pirmininkas, šaulys Algis Narutis. Algis pakvietė LGGTC istorinių tyrimų programos skyriaus vyriausiąjį istoriką Gintarą Vaičiūną, kuris rokiškėnams įsiminė kaip 1941 m. birželio sukilimo jubiliejui skirtos konferencijos, vykusios pernai Obeliuose, pranešėjas, besispecializuojantis būtent šių kraštų Birželio sukilimo istorijos niuansuose. Labai svarbu, kad ekspedicijoje dalyvavo ir šio krašto laisvės kovotojų vado Antano Bliekos sūnus Izidorius.

Apie tai, kur keliavo ir ką atrado ekspedicijos dalyviai, pasakosime kitame straipsnyje.