Panevėžio vyskupo laiškas tikintiesiems Šventųjų Kalėdų proga (0)

Mieli broliai ir seserys, nuoširdžiai sveikinu visus su Šventomis Kalėdomis, tegu užgimęs kūdikėlis Jėzus sušildo mūsų šąlančias sielas ir padaro jautresnius vienas kitam, užpildo dieviška ramybe. Ši Jėzaus nešama taika šiandien labiausiai spindi iš Betliejaus prakartėlio, apie kurio Tradiciją mums kalba Šventasis Tėvas Pranciškus savo šiųmečiame Apaštališkame laiške – Admirabile signum (Nuostabusis ženklas). „Prakartėlės kilmė pirmiausia susijusi su kai kuriomis evangelinėmis Jėzaus gimimo Betliejuje detalėmis, /…/ evangelistas Lukas sako, kad Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2, 7). Jėzus buvo paguldytas ėdžiose (lotyniškai praesepium), iš čia kilo prakartėlės pavadinimas.“ (AS2) „Ateidamas į šį pasaulį Dievo Sūnus randa vietą ten, kur gyvuliai ateina paėsti. Šienas tampa pirmuoju lopšiu Tam, kuris pasirodo kaip „duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 41). Šią simboliką jau atskleidė šv. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai; jis rašė: „Jis buvo paguldytas ėdžiose ir tapo mūsų maistu“ (Sermo 189, 4). Iš tikrųjų prakartėlėje glūdi įvairūs Jėzaus gyvenimo slėpiniai, ji priartina juos prie mūsų kasdienio gyvenimo“ – sako Šventasis Tėvas. Prakartėlės kilmė – šv. Pranciškaus Asyžiečio kelionės į Šventąją Žemę įkvepimas. Šiam šventajam Rieti provincijos miestelio Greccio (90 km į Šiaurę nuo Romos) aplinka priminė Betliejaus kraštovaizdį. Šio įspūdžio pagautas Neturtėlis „pasišaukė vieną vietinį žmogų ,vardu Jonas, ir paprašė jį padėti įgyvendinti tokį troškimą: „Noriu atvaizduoti Betliejuje gimusį Vaikelį, kad kūniškomis akimis būtų galima matyti tą vargą, kurį jis patyrė stokodamas naujagimiui būtinų dalykų, kai buvo paguldytas guolyje ant šieno, šalia stovint jaučiui ir asilui“ (1).“ (AS2) Pirmasis prakartėlės atvaizdavimas buvo iš gyvų žmonių, figūrų nebuvo. „Susirinkę žmonės Viešpaties gimimo scenos akivaizdoje išgyveno neapsakomą anksčiau nepatirtą džiaugsmą, /…/ kunigas iškilmingai ant prakartėlės šventė Eucharistiją, parodydamas ryšį tarp Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir Eucharistijos.“(AS2) „Šventasis Pranciškus šiuo paprastu ženklu atliko didelį evangelizacijos darbą. Jo mokymas pasiekė krikščionių širdis, ir iki mūsų dienų išlieka tas autentiškas būdas, kaip naujai ir paprastai pristatyti mūsų tikėjimo grožį. /…/ Kodėl prakartėlė kelia mums tiek nuostabos ir taip jaudina mus? Pirmiausia todėl, kad parodo mums Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas, nusižemina iki mūsų mažumo. Gyvybės dovana, jau pati savaime slėpininga, dar labiau mus žavi, kai matome, jog Gimusysis iš Marijos yra kiekvienos gyvybės versmė ir atrama. Jėzuje Tėvas dovanojo mums brolį, ateinantį mūsų ieškoti, kai esame paklydę ir neberandame krypties; dovanojo ištikimą bičiulį, kuris visada arti prie mūsų; dovanojo savo Sūnų, kuris mums atleidžia ir pakelia mus iš nuodėmės. /…/ Prakartėlė, kilusi iš pranciškoniškosios tradicijos, ypatingu būdu ragina „pajusti“ ir „paliesti“ neturtą, kurį Dievo Sūnus pasirinko įsikūnydamas. Joje glūdi vidinis raginimas sekti Juo nuolankumo, neturto, išsižadėjimo keliu, vedančiu nuo Betliejaus ėdžių iki kryžiaus. Tai kvietimas su Juo susitikti ir gailestingai Jam tarnauti vargingiausiuose broliuose ir seseryse (plg. Mt 25, 31–46).“ (AS3) 2 Toliau Šventasis Tėvas detaliai aprašo visus prakartėlės simbolius – pirmiausia įrengtą žvaigždėtą dangų, kurio tamsos sutemos kartais dengia ir mūsų gyvenimus. „Net tomis akimirkomis Dievas nepalieka mūsų vienų, bet yra esantis, atsakantis į lemiamus mūsų būties prasmės klausimus: kas esu? Iš kur ateinu? Kodėl gimiau šiuo laiku? Kodėl myliu? Kodėl kenčiu? Kodėl mirsiu? Norėdamas atsakyti į juos Dievas tapo žmogumi. Jo artumas neša šviesą ten, kur tamsybės, ir apšviečia keliaujančius per kančių sutemas (plg. Lk 1, 79).“ (AC 4) „Atvaizduoti Betliejaus kraštovaizdžio griuvėsiai – /…/ pirmiausia yra puolusios žmonijos regimas ženklas, žymintis visa, kas tampa griuvėsiais, kas sugadinta ir kelia nusivylimą. Tos scenos byloja, kad Jėzus yra naujovė senajame pasaulyje, jis atėjo gydyti ir atstatyti, grąžinti mūsų gyvenimui ir pasauliui pirminį spindesį.“(AC 4) Piemenų pašaukimo scena gražiai palygina juos su daugeliu žmonių, ketinančių nuveikti tūkstančius kitų dalykų, bet užmirštančių to, kas esminga, būtent dovanoto išganymo. „Piemenėliai atsiliepia Dievui, kuris ateina susitikti su mumis Kūdikyje Jėzuje, ir leidžiasi pas Jį į meilės ir dėkingos nuostabos susitikimą.“ (pgl. AC 5) „Vargšai ir paprasti žmonės prie prakartėlės primena, kad Dievas tapo žmogumi tiems, kurie labiausiai jaučia jo meilės poreikį ir prašo jo artumo. /…/Jėzus gimė beturtis, gyveno paprastą gyvenimą mokydamas mus suvokti tai, kas esminga, ir tuo gyventi. Iš prakartėlės kyla aiški žinia: negalime leistis suvedžiojami turtu ir daugeliu netvarių laimės pasiūlymų. (AC 6) „Palaipsniui prakartėlė veda mus į grotą, kur Marijos ir Juozapo figūros. Marija yra mama, kontempliuojanti savo kūdikį ir rodanti jį tiems, kurie ateina jo aplankyti./…/ Į angelo apreiškimo žodžius, kviečiančius ją tapti Dievo motina, Marija atsiliepė visišku klusnumu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. /…/ Ją matome kaip Dievo Motiną, nepasilaikančią savo Sūnaus tik sau, bet visus kviečiančią paklusti jo žodžiui ir jį įgyvendinti (plg. Jn 2, 5).“ (AC7) Greta Marijos stovi Kūdikį ir jo motiną saugantis šventasis Juozapas. /…/ Šventasis Juozapas /…/ yra globėjas, nepaliaujamai saugantis savo šeimą. Kai Dievas Juozapą įspėja dėl grėsmės, kylančios iš Erodo, jis nedvejodamas leidžiasi į kelionę ir emigruoja į Egiptą (plg. Mt 2, 13–15). Pavojui praėjus, vėl su šeima grįžta į Nazaretą. Juozapas širdyje nešiojo didelį slėpinį, susijusį su Jėzumi ir jo sužadėtine Marija; būdamas teisus žmogus, jis visada pasitikėjo Dievo valia ir ją įgyvendino. (AC7) „Prakartėlės širdis ima plakti, kai per Kalėdas įdedame į ją Kūdikėlio Jėzaus figūrą. Dievas pasirodo kūdikyje, leisdamas save apkabinti mūsų rankomis. Silpnume ir trapume jis slepia visą kuriančią ir perkeičiančią galią. Nors tai atrodo neįmanoma, vis dėlto taip yra: Jėzuje Dievas tapo vaiku ir šiuo savo būviu panorėjo atskleisti savo meilės didybę – ji reiškiasi vaiko šypsena ir į kiekvieną tiesiamomis rankomis. (AC8) – Šitaip popiežius Pranciškus mus kviečia patirti Jėzaus Gimimo Betliejuje slėpinį ir prašo, kad nepamirštume šią gražią tikėjimo tradiciją puoselėti ne tik bažnyčiose, bet ir savo namuose. Darsyk sveikinu su Kalėdų švente – Kristus gimsta – sveikinkime Jį!

2019 metų Kalėdos

Panevėžio Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM