Paroda „Iš kartos į kartą“ uždaryta – kūrėjos rengs kitas parodas (video+foto) (0)

Šeštoji „Iš kartos į kartą“ paroda buvo ir paskutinė. Visą gegužės mėnesį Rokiškio krašto muziejuje buvo galima apžiūrėti ryšį su praeitimi bei istorija atspindinčius Violetos Jasinevičienės veltus gaminius bei pynimo meistrės Virginijos Sebestinienės pintus kūrinius. Kelią pradėjusi Salų dvare, ši paroda apsuko ratą po Alytaus kraštą, iš kurio yra kilusi parodos autorė V. Sebestinienė, net svečiavosi Lenkijoje, o dabar ir vėl grįžo į Rokiškio kraštą.

Paveldas

Sertifikuota amatininkė, vilnos velėja Violeta Jasinevičienė (Rokiškis) ir pynimo meistrė Virginija Sebestinienė (Alytus) pristatė veltus ir pintus gaminius bei veltų gaminių fotografijas ant drobės. Fotografijų autorės - Rima Driskienė ir Giedrė Solovjovienė. Parodos pavadinimas rodo, kad pynimo ir vilnos vėlimo amatai pasirinkti neatsitiktinai – tai paveldas, einantis iš kartos į kartą, perduotas kūrėjoms vyresniosios kartos.

Istorinė rekonstrukcija

Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas muziejinei veiklai Giedrius Kujelis, išlydėdamas parodą iš Rokiškio dvaro rūmų, senovinių amatų mylėtojų ekspoziciją pavadino iškiliai – esą ji gali vadintis istorinės rekonstrukcijos paroda: kūriniai atkurti itin tiksliai, atitinka prieš daugelį dešimtmečių kasdienybėje naudotus daiktus. G. Kujelis juokavo, kad tokiai vasarai, kaip ši, veltiniai – labai tinkamas apavas. Pastebėta, kad kūrinius mes kiekvienas matome skirtingai. Dažniausiai žmonės vertina paprastai, pagal nesudėtingą klasifikaciją: gražu – negražu, funkcionalu – nefunkcionalu... Kūrėjas savo sumanymą mato kitaip ir geriau žino, ką norėjo pasakyti.

Sakė, užteks

Parodos uždarymo renginyje kalbėjusi Violeta minėjo, kad idėja surengti tokią parodą kilusi ne spontaniškai – tam rengtasi. Dabar amatininkė sakė pajautusi, kad kelionių su paroda užteks, reikia uždaryti ir surengti kažką naujo. Po Lietuvą ir Lenkiją keliavusioje parodoje eksponatai kartais nežymiai keisdavosi, senesniems gaminiams surandant tinkamą pamainą.

Atvyko su šeima

Iš Alytaus atvykusi Virginija sakė besijaučianti pakiliai. Kelyje iš Alytaus į Rokiškį kartu važiavę vaikai visą kelią dainavo. Į parodos uždarymą atvyko visa Virginijos šeima – vyras ir dvi dukros. Vyresnioji dukra Augustė kartu su savo drauge Benita iškilmingumo parodai bandė suteikti, grodamos smuikais.

Padėkos

Parodos autorės dėkojo visiems prisidėjusiems prie ekspozicijos atsiradimo – draugams, giminėms, šeimai, mokytojams. Dėkota ir parodos uždaryme apsilankiusiai fotografei Rimai Driskienei, kurią vilnos vėlėja Violeta pavadino „etatine“ – mat būtent ji yra daugelio nuotraukų, vėliau atsidūrusių ant drobės, autorė. Žinoma, ir renginio svečiai neatėjo tuščiomis rankomis – su glėbiais gėlių, o Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai – dar ir su padėkomis bei dovanomis.

Kūriniai susidraugavo

Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai dalinosi įspūdžiais iš lankytojų pastebėjimų, apžiūrint parodą. Esą vaikai, apžiūrinėdami veltus gaminius, vis prašydavo leisti prisimatuoti. Ypač patikę veltos skrybėlės. Muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė pasidžiaugė dviejų muziejų – Rokiškio ir Alytaus draugyste, tuo, kad susidraugavo dviejų moterų kūryba ir pačios moterys. Parodą „Iš kartos į kartą“ gana vykusiai papildė šalia sukabinti Alės Gegelevičienės kūriniai iš šiaudų – paukštukai, šiaudų sodai.

Nelengvas darbas

Iki tol nebuvo galimybės pakalbinti kūrėją iš Alytaus Virginiją Sebestinienę, todėl prisikaupė klausimų. Grožėtasi pinta kuprine. Virginija sako tokių prie dieną galinti nupinti maždaug tris, tačiau darbas daromas etapais, tai greičiausiai visų trijų užbaigti per dieną nepavyktų. Pynėja pripažino, kad pynimas iš vytelių – nelengvas darbas. Ji rodė nuospaudas ant rankų, sakė negalinti puikuotis prabangiu manikiūru, dažnai skauda rankų sąnariai, tačiau šio amato mesti negalinti. Daranti pertraukas ir toliau pinanti. Išsilavinimą įgijusi Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje dailės mokykloje, moteris sako mėgstanti visus menus. Turinti ir pedagoginį išsilavinimą, kurį pritaikanti vesdama edukacijas. Pynėjos klausta, ar ji dažanti vyteles, iš kurių pinti krepšiai ir kiti įdomios paskirties gaminiai. Nors plika akimi matoma, kad derintas skirtingų spalvų vytelių raštas, tačiau paaiškėjo, kad vytelės turi spalvą natūraliai – jos nėra dažytos. Taip pat ir vytelių blizgesys esantis gana natūralus – kartais pintinės tepamos lipalu, bet ir be jo vytelės žvilga.

Vilnos vėlėja Violeta sako, kad laukia itin darbinga vasara – žadama apkeliauti daug renginių, mugių, o link žiemos suplanuota parodų maždaug pusei metų į priekį. Tiesa, parodų pavadinimų vėlėja sako dar nesugalvojusi.

Parodos uždarymo svečiai buvo sukviesti prie bendro stalo aptarti įspūdžių, pasidalinti mintimis bei planais.