Rašytoja Ieva Dumbrytė apie jos laukiančią Liudo Dovydėno premiją: „Tai tarsi išmintingos praeities delnas ant peties“ (0)

Birželio 28 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje bus įteikta žymaus XX amžiaus rašytojo Juozo Dovydėno literatūrinė premija. Ja apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius. Šiais metais tokia autorė - Ieva Dumbrytė, kilusi iš Panevėžio. Apdovanojimas skiriamas už romaną „Šaltienos bistro“, kurį 2021 metais išleido leidykla „Kitos knygos“. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas romaną „Šaltienos bistro“ išrinko kūrybiškiausia 2021 metų knyga. Be abejo, gana novatorišką knygą išleidusi autorė ir pati yra pakankamai originali asmenybė, todėl „Rokiškio Sirena“ jai pateikė keletą klausimų – norime susipažinti.

Pradžioje uždavėme visą šūsnį klausimų ir paprašėme papasakoti šiek tiek biografijos detalių. Klausimai: Iš kur esate kilusi? Kokioje srityje darbuojasi (ar darbavosi) Jūsų tėvai? Koks dalykas geriausiai sekėsi mokykloje? Kas sutrukdė įstoti į filologiją? Baigėte istorijos mokslus. Kuriame universitete? Pristatant Jūsų knygą, užsimenama, kad esate dirbusi keisčiausius darbus. Kokie jie?

- Esu kilusi iš Panevėžio. Mano tėvai - skirtingų sričių specialistai: tėtis taiso variklius, taip pat turi profesinį, visuomet jį lydintį, agronomo šešėlį. Mama – lietuvių kalbos mokytoja. Mokykloje gal nė nebuvo tokio dalyko, kuris geriausiai sektųsi. Net ir darbų pamoka man būdavo iššūkis: siuvinėjau grubiai ir nemokšiškai, o kaip numegzti kojinę su tais penkiais virbalais, man iki šiol yra didi misterija. Pavykdavo tikrą dešimtuką gauti tik tada, kai gamindavau valgyti. Deja, tokių pamokų buvo mažai. Apskritai mokykloje, kai dabar pagalvoju, įdomiausia buvo žmonės. Buvo pamokų, kurių nemėgau, tačiau su dideliu smalsumu eidavau dėl mokytojo. Mano mokykla mus, atėjusius su treningais ir murzinais veidais, labiausiai mokė būti žmonėmis, kurti ir bendrauti. Žiūrint retrospektyviai, man atrodo, tai geriausia, ką man mokykla davė. Tad jeigu jūsų vaikas namo parsineša ketvertuką, nepykite ant jo, gal jis ten išmoksta daug svarbesnių dalykų negu tvirtagalė priegaidė ar kas yra Nigerijos sostinė.

Įstoti į lietuvių filologiją sutrukdė prastai išlaikytas lietuvių kalbos egzaminas. Galėjau be didelių problemų sukabinti nosines ir sudėti kablelius, tačiau rašinių rašyti nemokėjau, kaip ir interpretuoti eilėraščių. Po tiek gyvenime perskaitytų knygų ir eilių vis dar to neišmokau ir vienas Dievas žino, kodėl.

Įstojau į taikomąją istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete be galimybės įgyti pedagogo specialybę, kur per keletą metų pavadinimas konvertavosi į Lietuvos edukologijos universitetą, o dabar šis universitetas tapo Vytauto Didžiojo švietimo akademija. Panašu, kad universiteto pavadinimas patyrė ne ką mažiau iššūkių nei Abiejų Tautų Respublikos istorija.

Darbų mano gyvenime būta ne tiek keistų, kiek labiau įvairių. Pabandysiu išvardyti paeiliui nuo pirmojo darbo: dirbau valytoja Nidos viešbutyje, mokyklos budėtoja, rūšiavau padėvėtus rūbus ir šlaviau apleistus namus, Anglijoje dirbau rūbų sandėlyje, pirmam kurse dirbau kontorų valytoja Vilniuje, dirbau mėšlo valdymo praktikos apklausų atlikėja, nacistinių nusikaltimų tyrėja, telefonu pardavinėjau perlus, Bibliją ir vitaminus, dirbau žlugusių įmonių archyve, batonų pjaustytoja „Rimi“, vieną dieną teištvėriau darbą turizmo agentūroje, kurioje reikėjo suorganizuoti kelionę į mėnulį, dirbau knygyne konsultante, tris kartus dirbau virėja skirtingose įstaigose, dirbau žurnaliste, pardavinėjau fejerverkus, du kartus dirbau banke.

- Galbūt koks nors gyvenimo įvykis buvo postūmis parašyti šį kūrinį?

- Pagrindinis postūmis buvo apskritai rašyti. Manau, kad iš kiekvieno įvykio, ištikusio žmogų gyvenime, galima parašyti knygą, netgi jei tai būtų tik pamesti raktai. Žinoma, tam, kad atskleistum tokias situacijas, reikia plunksnos mago arba bent jau profesionalo. Kadangi literatūroje žengiu pirmuosius žingsnius, kaip precedentą pasirinkau savo gyvenimo įvykį, t. y. darbą virtuvėje, kurioje buvo labai daug spalvų, emocijų, keisčiausių ir įdomiausių žmonių, daug fizinių ir emocinių išbandymų, idėjų, kurias nors vežimu vežk. Ši tema daug man pati apie save papasakojusi, tad man nė nereikėjo labai daug pridėti.

- Kaip apibūdintumėte šios knygos žanrą?

- Autobiografinė absurdo ataskaita arba, jeigu visai paprastai, manau, tai gali būti ir auto-fikcija.

- Pavadinimas „Šaltienos bistro". Tikriausiai čia maisto ruošimo receptų nerasime? Kas yra knygos pagrindiniai veikėjai?

- Knygoje pagrindinis veikėjas yra vienas, o visi kiti yra tik protagonisto atspindžiai, tik pagrindinio veikėjo susigalvotos jų etiketės, įdėtos emocijos, viltys ir jų žlugimai. O pats pagrindinis veikėjas - vėjo mėtomas, kaip ir dažnas jaunas žmogus. Tarsi suprantantis, kad galintis geriau, įdomiau, tačiau iš pasidavimo daugiau nieko nedarantis, nebandantis. Suprasdamas savo menkumą, norėdamas pateisinti paties susikurtą pasaulį, pagrindinis veikėjas dažnai šaiposi iš savo menkumo, tarsi mesdamas likimui iššūkį, o likimui – visa tai yra tas pats.

- Kokių emocijų galime tikėtis, skaitydami šią knygą - juoko, nuostabos, liūdesio, beviltiškumo ar...?

- Turbūt nieko nėra baisiau, kai kas nors prieš sakydamas anekdotą pasakys, kad jis bus labai juokingas. Tada klausydamas nebegalvoji nieko daugiau, kaip pasiruošti tam neapsakomam juokingumui ir galiausiai net nesupranti, kad tas anekdotas baigėsi, visiškai nebuvęs nė trupučio juokingas. Prisiklausius tiek daug anekdotų, labai sunku pasakyti, kokios emocijos galima tikėtis iš „Šaltienos bistro“. Daugelis sako, kad jis juokingas, bet nė neabejoju, kad daug kam jis gali pasirodyti visai nešmaikštus, kai kuriems gali atrodyti, kad tai vulgari ir neskoninga knyga. Man rašant, irgi juokinga nebuvo. Viskas priklausys nuo to, ko skaitytojas ieško tame romane. Svarbiausias dalykas, kad skaitančiajam būtų nenuobodu. O jei nuobodu, geriau nešvaistyti brangių minučių ir, užvertus knygą, nuveikti kažką keisto ir įdomaus.   

- Nors esate minėjusi, kad nepavyko tapti nei sienlaikraščio rašytoja, nei filologijos studente, nei žurnaliste, Jūs vis tiek rašote. Ar tai - užsispyrimas siekti savo tikslų?

- Nežinau tiksliai, ar tai užsispyrimas. Gal netgi atvirkščiai, tai - nuolatinių pasidavimų virtinė. Aš norėjau įstoti į lietuvių filologiją, bet nė nebandžiau to daryti, nes žinojau, kad nepasiseks. Turėjau vieną darbą, kai rašiau užsakomuosius straipsnius ir tai galėjo būti mano tramplinas, bet greit pasidaviau ir daugiau nebenardžiau po šią industriją - man nepatiko griežti rėmai, kurie nuolatos keičiasi, priklausomai nuo to, kas tą straipsnį užsako. Taip pat rašiau istorinius straipsnius – irgi greit mečiau. Turbūt nuo pat vaikystės jutau, kad žodis yra mano stichija ir ilgai ieškojau erdvės, kur galėčiau savo stichiją apgyvendinti. Žmogui, suprantančiam, kad jam džiaugsmą kelia tik pupų sodinimas, turbūt kils idėja jas pirmiausia pasisodinti vazonėly ant palangės, vieną lysvę darže, kol galiausiai žmogelis apsisės lauką, nes kitaip tiesiog negali, nes tai - beveik instinktas.

-Ar tenka bendrauti su kitais rašytojais?

- Labai nedaug.

- Kokių tenka išgirsti nuomonių apie savo knygą?

- Nuomonės kaip genys - labai margos. Nuo „puikiai sudėliota kalba“, „be galo įžvalgu“, „nuostabūs palyginimai“, „neapsakomai sodrus tekstas“, iki „kapeikos nevertas rašinys“, „pasišlykštėjimą keliantis“, „visiškai nepavykęs skaitalas“. Tačiau abi puses suprantu, aš tokių pat margų minčių turėjau rašydama ir redaguodama savo knygą.

- Galbūt be rašymo dar ką nors kuriate (pvz., piešiate)?

- Labai norėčiau piešti, kartais ir papiešiu, bet man tragiškai neišeina. Moku tik maždaug nupiešti žmonių veidus su labai dideliais dantimis ir ausimis. Kai bandau nupiešti kokį gyvūną, tai tiesiog atrodo kaip cukinija su kojomis. Norėčiau ir groti, ir piešti, lipdyti iš molio, bet viskam reikia laiko ir įgūdžių, kurių nesuspėjau įgauti. Kai jau labai jaučiu, kad noriu kažką kurti, bet ne rašyti, einu gaminti valgyti. Maisto gaminimo procesas yra ypač pilnas meno ir kūrybiškumo. Sukūrusi patiekalą, jaučiuosi ne prasčiau kaip parašiusi keletą puslapių knygos.

- Ar turite noro išleisti dar bent vieną knygą?

- Tikrai taip. Daugiau nei metus rašau naują knygą. Ketinu greit užbaigti ir maždaug tiek pat laiko atsidėti jos vystymui, šlifavimui bei redagavimui.

- Ką Jums asmeniškai reiškia L. Dovydėno premija? 

- Kai parašai pirmąją knygą, nesitiki nieko daugiau, kaip tik kad ją apskritai kas išleistų, tad Liudo Dovydėno premija man buvo visų pirma be galo didelis netikėtumas. O bet koks įvertinimas jaunam kūrėjui yra kaip ambrozija, ji ne tik duoda užuovėją, bet skatina ir netgi įpareigoja. Man asmeniškai Liudo Dovydėno vardo premija yra labai sakrali ir kone mistiška. Aš turiu nemažai mėgstamų, kai kuriems atrodytų, seno kirpimo, rašančių apie kaimą, buities aktualijas, autorių ir dažnai galvoju: „Ojėj, jei tokie rašytojai paskaitytų mano knygą, jiems tikrai nepatiktų“. Tad Dovydėno premija man yra lyg rankos paspaudimas tų laikų kartos, kuri praėjo, tų autoritetų, su kuriais man niekada nebeteks pasikalbėti. Tai tarsi išmintingos praeities delnas ant peties, kuris leistų suvokti, kad viskas yra gerai. Tai neapsakomas jausmas. 

- Ar turite bent kokių sąsajų su Rokiškiu?

- Turiu bendradarbę iš Rokiškio, kasdien girdžiu nuostabią šio krašto tarmę. Šiais laikais jauno žmogaus lūpose tai yra neįkainojama. Taip pat neseniai susidomėjau Matildos Olkinaitės, kuri gyveno čia pat, Panemunėlyje, kūryba. Man Matilda labai artima, kaip šeimos narė, kaip geriausia vaikystės draugė, kuriai kažkodėl reikėjo išvažiuoti gyventi į kitą miestą ir mes niekada nebesusimatėm. O ir Rokiškis ne ką mažiau sūpuojantis aukštaitiškumą lopšys nei Panevėžys, mano gimtasis miestas. Man artimas šis regionas, kalba, o žmonės čia atrodo savi tarsi giminės. Manau, įtaką daro tas pats atpažįstamas, savas ir brangus žodis bei jo skambesys.

Konkuruoja su geriausiais

Primename, kad šios literatūrinės premijos laureatais yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius, Kristina Sabaliauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Rugilė Audenienė. 

Šiemet premijai taip pat buvo pasiūlyti: Sandra Bernotaitė (romanas „Akys chimeros“), Undinė Radzevičiūtė (romanas „Minaretas ir 7“), Tomas Vaiseta (romanas „Ch.“), Dainius Vanagas (romanas „Oderis“), Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre (romanas „Kvėpuoti kitais“), Tadas Žvirinskis (romanas „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“). Pasirinkta literatūros debiutantė Ieva Dumbrytė. Ją bus galima sutikti birželio 28 d. premijos įteikimo ceremonijoje.