Rokiškio krašto muziejus kviečia aplankyti naująją virtualią parodą „Sparnuotą laimės laišką sugavus…“ (0)

„Apytamsis, bet ne drėgnas sandėliukas, kuriame stovi skrynia. Esu įsitikinusi, kad ne tik senovės paslapčių, bet ir trūnėsių, dulkių bei vorų jame surasime. Fe!”  –  tikina grafaitė Misė (Marija Pšezdzieckytė), pasidygėjusi vien nuo minties, kad kažko tenai prisireikė. Gerbiamieji, negi ir jūs panašiai įsivaizduojate Rokiškio krašto muziejuje saugomą grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių dvaro archyvą? Bet kuriuo atveju, minėdami pirmojo Lietuvos Respublikos archyvo įsteigimo šimtmetį bei Lietuvos Respublikos Seimo ta proga paskelbtus Archyvų metus, jį atrakinę drąsiai žengsime vidun. Žinoma, vildamiesi, kad siūlu ant galvos besileidžiantis voras atneš ne tik išgąstį, bet ir dangiškų dovanų.

Negi pamirši lenkų istoriką Wlodzimierz Roman Aftanaziw (1914–2004), šio archyvo turinį prilyginusį brangenybėms: Rokiškio grafystės manufaktūrų gobelenui, rytietiško stiliaus ginklams bei senoviniam porcelianui? Tuo tarpu šelmės grafaitės Misė ir Bisė (Marija ir Elžbieta Pšezdzieckytės) yra išsilavinusios ir puikiai žino, kad su valstybių gimimu bei rašto atsiradimu glaudžiai susiję pirmieji žmonijos archyvai atsirado dar Senovės Rytuose, tad savo amžių  skaičiuoja jau ne šimtais, bet tūkstantmečiais. Žinia, pats terminas (lot. archivum<senovinis), perimtas iš romėnų, žymi ne tik įvairių popierių kaupimui skirtas patalpas ir vietas bei jų saugojimu užsiimančias institucijas, bet ir privatiems asmenims priklausančių dokumentų visumą. Nors romėnų žodyne kurį laiką naudotas archyvo sinonimas scrinium (scrinia) reiškė tiesiog spintelę…

Taip pat ne paslaptis, jog, be valstybinių institucijų, ir save gerbę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų luomo atstovai Tiškevičiai, Chodkevičiai, Goštautai, Pacai, Radvilos, Oginskiai, Sapiegos ir kt. savo iniciatyva kaupė ir saugojo archyvinius dokumentus. Neatsiliko ir grafai Tyzenhauzai bei nuo 1890 m. jų įpėdiniai Rokiškio dvare grafai Pšezdzieckiai, labai apgalvotai tuo tikslu samdę istoriką Mykolą Malinovskį (1799–1865), raštininkus bei knygrišius. Na o mes, nuo 408 išlikusių archyvinių vienetų pūstelėję dulkes, su nemenku palengvėjimu atsidūstame, kad karo metai tikrai dar ne viską nusinešė. Juk čia pat, prieš akis, įvairiausi šaltiniai – ūkinių ir juridinių dokumentų, sąskaitų, laiškų, sąsiuvinių, sąrašų, pranešimų bei pažymėjimų krūva, iš kurios vieną po kito į dienos šviesą traukiame tai, kas, mūsų manymu, įdomu ir vertinga ne tik žaismingai nosis užrietusioms grafaitėms, bet ir jums.

Oho, kaip netikėta! Pasirodo, 1913 m. dvaro teritorijoje į žemę užkastas butelys su jo viduje patalpintu lapeliu niekur nedingo, todėl ir išaiškėja, kokio dydžio išmokas gavo grafų Pšezdzieckių darbininkai, sumūriję parko tvorą. Štai ir „amžini” kažkieno skolos raštai, iki gyvo kaulo įgrisę pamokų tvarkaraščiai bei grafaičio Aleksandro Pšezdzieckio III klasės algebros sąsiuvinis – vis dar rašaluotas! Na kaip gi nedžiūgaus jo sesutė Elžbieta, išvydusi seniai pamirštą 1930 m. birželio 30 dienos pažymą, būtent jai skiriant apdovanojimą už puikias prancūzų kalbos žinias?! Su paties Zbylitovsko Gūžos gimnazijos direktoriaus parašu. Atkreipiame dėmesį, kad bene naujausias šio archyvo dokumentas – tai 1966 m. vasario 18 d. lenkakalbės Bisės laiškas buvusiai grafaičių auklei Julijai Kietytei.  1604 m. išrašas iš Brastos seniūnijos teismo knygos, primenantis 1598 m. vykusią bylą dėl žemės naudmenų, mums žinomas kaip seniausias.

Apskritai laiškų, pradedant jau 1795 m., Rokiškio dvaro skrynioje apstu, nors toli gražu ne visų jų turinys Misės ir Bisės protėvius kadaise nudžiugino. Kartais rūmus pasiekdavo laiškas-žaidimas, o kartais – gedulinga telegrama. Būtent laišku 1915 m. liepos 24 d. paskutiniojo Rokiškio grafo Jono Pšezdzieckio (1877–1944) žmona Hermancija Sapiegaitė-Pšezdzieckienė (1879–1947) buvo informuota apie karo padarinius Rokiškio dvare ir apylinkėse. Grafai Tyzenhauzai buvo kosmopolitai, uoliai tobulinę įvairių kalbų žinias, todėl nenuostabu, kad savo kelionių nuotykius ant įvairaus formato popieriaus lapelių bei atvirukų nevengė brūkštelėti išsyk keliomis kalbomis. Na, o patys laiškai – plonyčiai tarsi šilkinės nosinaitės, iliustruoti grafų piešiniais, žymėti vandenženkliais, kartais su miesto, iš kurio siunčiama vaizdu, pakraštyje įspaustu grafų herbu ir pagal etiketo reikalavimus būtinai lapo viršuje nurodyta siuntimo vieta bei data. Akivaizdu, turintys ne tik istorinę, bet ir meninę vertę, nors toli gražu dar ne visos Rokiškio krašto muziejaus archyvo brangenybės visapusiškai moksliškai ištirtos ir paviešintos.

Še tai tau – ir mums nemenka staigmena! Pasirodo, kad laiškai-žaidimai, grandine siunčiami aplink pasaulį, visai nėra XX a. išradimas! O ar Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios statytoja grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė (1823–1890) buvo sėkminga? Gal ir taip, jeigu tokio laiško kopiją (kaip žaidimo taisyklėse numatyta) išsiuntė dar devyniems asmenims. Šiaip ar taip, iki šiol didžiausią susidomėjimą sukėlęs 1825 m. Rokiškio grafystės inventorius, sudarytas dar jos tėvo Konstantino Tyzenhauzo (1786–1853), o taip pat grafystės pajamų ir išlaidų suvestinės, pirkinių sąrašai bei parduotuvių sąskaitos įrodo ilgametį Rokiškio dvaro savininkų klestėjimą.

Vertinga tai, kad 1825 m. inventoriuje paminėtos Rokiškio grafystės miestelių gatvės, karčiamos, kaimai, dvaro daržai bei gyventojų sąrašai. Pateikiami ir kaimyninių dvarų aprašymai, todėl šią smagią ekskursiją į Rokiškio krašto muziejaus archyvą pabaigsime ne kuo kitu, o XX a. pradžios Elizos Irenos Komorovskos (1871–1961) saldumynų fabrikėlio Kavoliškyje reklama bei kainininku, rašytu rusų ir prancūzų kalbomis. Patikėk, kremtant jame nurodytus 94 rūšių sausainius, biskvitus ir saldainius nuobodžiauti neteks! Ei, Mise, gal norėtum arbatos? O ar norėtum narvelyje auginti vorą? Tai ganėtinai populiaru šiais laikais!

Parodą galite pasižiūrėti čia