Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia džiugina svarbiais radiniais (1)

Nespėjo rokiškėnai pasidžiaugti, kad netrukus galės melstis šiltoje šventovėje, o jos remonto darbai jau žeria naujus atradimus. Vos prieš porą mėnesių archeologai džiaugėsi radę antrosios bažnyčios pamatų fragmentą. O dabar – jau ir pirmosios, pačioje XVI a. pradžioje statytosios, pamatus, kolonos pamatą. Ir šie atradimai nebus paslėpti nuo visuomenės akių: jie ne tik džiugins akį po stikliniu gaubtu, bet ir ateityje suteiks progą archeologams detaliau tyrinėti pačią ankstyviausią mūsų miesto istoriją.

Seniausioji miesto istorija

Kraštietis architektas Aurimas Širvys (nuotr.) neslėpė džiaugsmo svarbiais radiniais. Prieš porą mėnesių archeologė dr. Raimonda Nabažaitė atkasė senosios bažnyčios pamatus. A.Širvys atviras: jų ieškota tikslingai, sutapdinus dabartinės bažnyčios planus su ankstesniųjų. Mat pati archeologinių tyrimų koncepcija buvo ne tik privalomoji priežiūra, kokia būtina tokio statinio remontui. Tačiau archeologė ėmėsi platesnių, mokslinių tyrimų. Pašnekovo teigimu, buvo svarbu išnaudoti šią unikalią progą, mat uždengus šildomas grindis, tik Dievas žino, kada bebūtų atsiradusi galimybė tokiems tyrimams.

Archeologo darbas dažnai prilyginamas adatos ieškojimui šieno kupetoje, ir dar tamsoje. Visgi šiuo atveju buvo šiek tiek pradinių svarbių duomenų. Buvo žinoma, kad antroji (1708 m. statyta) bažnyčia buvo statyta ant pirmosios, datuojamos maždaug 1500-aisiais, pamatų. Jų vieta buvo išlikusi brėžiniuose, taigi, archeologė žinojo bent apytiksliai, kur jų ieškoti.

Kaip ir grindų remonto, taip ir archeologiniai darbai buvo padalinti į du etapus. Pirmajame buvo atkasti, manoma, antrosios bažnyčios pamatai. A. Širvys neslepia: pirmasis radinys ir pradžiugino, ir šiek tiek nuvylė. Mat pamatai buvo per maži, per menki tokiai bažnyčiai. Be to, jie neatitiko pastato plano. Tad teko iškelti svarbų klausimą: ar plano braižytojai apsiriko, ar pamatų reiktų ieškoti kitur. A. Širvys kelia hipotezę, kad minėtieji pamatai buvo tikriausiai antrosios bažnyčios priestato: priebažnyčio, vadinamojo „bobinčiaus“ dalis (nuotr.).

Antrajame tyrimų etape atsivėrė gilesni kultūriniai sluoksniai. Saugantys jau XV-XVI a. sandūros paslaptis. Radinių čia daug, ir kvapą gniaužiančių.

Buvo atkasti pačios pirmosios bažnyčios, datuojamos maždaug 1500-aisiais, pamatai (nuotr.).

Iš ko sprendžiama, kad tai būtent tos bažnyčios dalis. Jie rasti gerokai giliau, maždaug 1,5 m žemiau, nei pirmi atkasti pamatai. Vadinasi, per maždaug 200 m. kultūrinis sluoksnis „paaugo“ apie 1,5-2 m. Kultūriniame sluoksnyje aiškiai matyti gaisrų pėdsakai: yra žinoma, kad abi ankstesniosios Rokiškio bažnyčios sudegė. Įdomu tai, kad jos buvo didesnės nei dabartinė: pamatai kai kur „išlenda“ iš dabartinės bažnyčios sienų perimetro į išorę. Bažnyčios būta didžiulės, plačios, su dviem koplyčiomis. Kodėl ji statyta tokia didelė, nors manoma, kad kraštas nebuvo tankiai gyvenamas? „Matyt, tada didesnėms bažnyčioms buvo poreikis“, – sakė A. Širvys.

Svarbi šiam kraštui

Pašnekovas teigė, kad pirmoji bažnyčia statyta maždaug 1500-aisiais, vėliausiai – 1506-aisiais. Mat Vilniaus kurijos archyve išlikęs dokumentas, kurį 1516 m. pasirašė karalius Zigmantas I. Tai dovanojimo aktas, kuriame patvirtinama tai, ką Rokiškio parapijos bažnyčiai suteikė jo pirmtakas Aleksandras Jogailaitis. Aleksandras Jogailaitis mirė 1506-aisiais, taigi tais metais, akivaizdu, bažnyčia jau stovėjo.

Kad ji maždaug pirmojo Rokiškio paminėjimo 1499-aisiais amžininkė, architekto A. Širvio teigimu, liudija detalės: plytos pamatuose labai panašios į Rokiškio dvarvietėje rastąsias, mūrijimo, plytų rišimo detalės atitinka tam laikmečiui būdingas tendencijas. Senesnė šiame krašte būtų tik Vyžuonų bažnyčia, tikroji gotikinė. Net Biržų piliavietė gerokai jaunesnė už pirmąją Rokiškio bažnyčią.

Apie tai netiesiogiai liudija ir kitas archeologų radinys: žmogaus su peiliu palaikai. Manoma, kad jie – krikščionybės ir pagonybės sandūros, arba XV a. pradžios. Mat pagonybėje palaikai paprastai buvo deginami. O pagal jų radimo gylį, kultūrinį sluoksnį galima teigti, kad jie – pačios krikščionybės pradžios Lietuvoje amžininkai.

Archeologiniai radiniai leidžia daryti prielaidų, kur ieškoti ir vadinamosios Krošinskių kriptos. Tačiau, pasak architekto, detalesnių tyrimų atsisakyta. Kodėl? Nes numanoma jos vieta gali būti ten, kur dėl biraus grunto negalima kastis, nesutvirtinus bažnyčios pamatų. „Tam reiktų daryti atskirą projektą: pirmiausiai tvirtinti bažnyčios pamatus, o jau po to bandyti atsargiai tyrinėti“, – aiškino architektas.

Bemiegės naktys ir pakeistas projektas

Tačiau ir dabartinių radinių užtenka, kad ne tik mokslininkams, bet ir rajono vadovams būtų kur galvą pasukti. Pirmiausia, pamatų klausimas. „Jei dabar juos uždengtume, daugiau jau, ko gero, niekada nebepamatytume. Ateities kartos mūsų nesuprastų. Man asmeniškai būtų nepakeliama matyti, kaip pamatai uždengiami nuo visuomenės akių. Eksponuojami jie taptų mūsų miesto perlu, mūsų miesto istorijos akcentu ir vietos žmonėms, ir turistams“, – „Rokiškio Sirenai“ teigė meras Ramūnas Godeliauskas. Jis sakė šį klausimą aptaręs su Rokiškio dekanato dekanu Eimantu Noviku, ir kalbėta apie būtinybę bent jau dalį pamato eksponuoti, įrengus stiklines grindis. Bažnyčioje lankėsi ir rastuosius dviejų ankstesnių bažnyčių pamatus apžiūrėjo ir rajono tarybos nariai. Kiek galėtų kainuoti tokia ekspozicija, dar nėra žinoma.

Architektas A. Širvys prisipažino tris naktis nemiegojęs, kai sužinojo apie radinius. Nuspręsta keisti projektą. Pirmųjų rastų (antrosios bažnyčios) pamatų numatoma eksponuoti 0,62x1,2 m plotą, o antrųjų (pirmosios bažnyčios) – 1,86x1,2 m. Įdomu tai, kad pamatai bus eksponuojami vadinamąja „sarkofago“ technologija: pro stiklą ne tik bus matyti apšviesta jų dalis, bet ir palikta prieiga ateityje vykdyti archeologinius kasinėjimus. „Langelis bus nedidelis, bet bus matyti toli į gylį. O ir ateities archeologai galės toliau tęsti tyrimus“, – technologijos privalumus vardino A. Širvys.

Iš to paties karjero

O kitur bus klojamos granitinės grindys su įrengtu grindiniu šildymu. A. Širvio teigimu, kiek įmanoma, stengiamasi išsaugoti senąsias granitines plokštes. Deja, medinių grindų klojimas XX a. 9-ajame dešimtmetyje gerokai joms pakenkė. Mat prieš klojant medines grindis, virš granitinių plokščių buvo patiestas ruberoidas. O po juo kaupėsi drėgmė, druskos, kurios maždaug 30 proc. grindų plokščių suėdė taip, kad jos nebeatrestauruojamos. Ir jos bus pakeistos naujomis.

Įdomu tai, kad naujosios plokštės atkeliavo iš to paties karjero Lenkijoje. „Ne kiniškos, ne ukrainietiškos. Todėl ir nepigios. Tačiau jos iš to paties karjero Lenkijoje, tad galima sakyti, tik 150 m. jaunesnės už senąsias grindų plokštes“, – pasakojo A. Širvys.

Iš kur sužinota apie tai, kad būtent Lenkijos karjeruose buvo gamintos granitinės plokštės? Pašnekovas teigia: iš grafų laiškų. Jų būta daug. Mat plokštės traukiniais iš to karjero vežtos kelis kartus, jų gamyba vėlavo. Ir jos, pašnekovo teigimu, tais laikais buvo pasakiškai brangios. Taigi, į bažnyčią grąžinama senoji autentika.

Apie interjerą ir nelemtus aliejinius dažus

Ateityje svarstoma galbūt atnaujinti ir bažnyčios interjerą. Įdomu tai, kad pirmą kartą bažnyčia, kaip rodo tyrimai, buvo dažyta balta ir oranžine spalvomis. Pasak A. Širvio, dabar toks interjeras būtų nepriimtinas akiai. Paskui panelinė (iki langų) bažnyčios sienų dalis buvo triskart dažyta. Visais atvejais buvo pasirinkti žali tonai, šabloninė tapyba: kvadratai su pasikartojančiais augaliniais motyvais. Įdomu, kad atskirų dažymų kvadratai tarpusavyje nesutampa. „Vyšnaite ant torto“, blogąja prasme, kaip ir medinės grindys, tapo paskutinysis perdažymas aliejiniais dažais. Kurie, vaizdžiai sakant, „nužudė“ visus po jais esančius sluoksnius.

Kokių dar paslapčių atskleis Rokiškio bažnyčia, parodys laikas.