Rokiškėnai dalyvavo O. Koršunovo „Vestuvėse”: vienus sužavėjo, kitiems nepatiko, tačiau abejingų nepaliko (8)

Kovo 8-ąją rokiškėnai ne tik šventė Tarptautinę moters dieną, tačiau kartu rinkosi į šiek tiek netradicines, o gal atvirkščiai, net labai tradicines vestuves – Oskaro Koršunovo teatrą pavadinimu „Vestuvės“. Spektaklis pastatytas remiantis Bertoldo Brechto pjese „Miesčioniškos vestuvės“. Pagrindinė pjesėje gvildenama tema – visuomenės moralinis dviveidiškumas. Ir nors moralinės ydos žmonijoje egzistuoja jau seniai, griaunanti jėga, kuri paniekina dvasines vertybes, žmonių orumą, egzistuoja ir šiandien. Galbūt įleidusi šaknis giliau nei matome ar norime pripažinti. Žmonės, neturintys savo nuomonės, dažnai slepiasi po apgaulės kauke, bėga nuo atsakomybės į „tuščią“ gyvenimą, gyvenimą kitų kaina. Būdami tarp žmonių jie gali būti angelo pavidale, tačiau namuose ta kaukė gali nukristi ir atsiskleisti tikrasis egoizmo veidas.

„Vestuvių“ dalyviai – patys žiūrovai

Nors žiūrovai audringai reagavo į spektaklio scenas, negailėjo komentarų ir ovacijų, o kartais – esant nepatogiai scenai, tiesiog nuščiūdavo, buvo ir tokių, kuriems spektaklis neatnešė gerų emocijų. Tačiau, kad ir kaip žiūrovai būtų pasiskirstę į dvi stovyklas, balsuoti „už“ ar „prieš“, nei vieno vykusi viena svarbiausių gyvenimo švenčių nepaliko abejingo ( o gal net ir sukėlė vienokių ar kitokių prisiminimų iš draugų ar net savo vestuvių). Bet, viena vertus, ar ne toks ir yra menininko tikslas – sukelti emocijas bei priversti susimąstyti. Spektaklyje svečiais jautėsi ir patys žiūrovai, kurie betarpiškai įsitraukė į šventę. Groteskiška, šiurpu pagrįsta istorija, kurioje viskas perkrauta, sugadinta ir sugriauta sukėlė dviprasmiškus jausmus, besiblaškančius tarp grožio ir bjaurasties, realybės ir pramano, komiškumo ir tragikomedijos.

Kas tai yra – šiuolaikinės vestuvės?

Tačiau ne tik vieną iš moralinės ligos formų – dviveidiškumą ir skaistybės praradimą liudija šis pasakojimas. Kiekvienas žiūrovas neabejotinai įžvelgė pjesės ir tikrų lietuviškų vestuvių panašumą. O gal tai tą panašumą, kuris likęs ir kardinaliai transformavęsis. Juk visiems gerai žinoma, kad kadaise lietuviškos vestuvės buvo vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo virsmų, greta gimimo ir mirties. Tačiau kas vestuvės yra šiandien? Noras sukurti šeimą ar tik oficialumo momentas dėl naujai ateinančios gyvybės, ar ištaigingai išruošta puota, aplinkinių, tėvų spaudimas, „ale“ tradicija, po kurios seka dar kelios tokios pačios „tradicijos“. O svečiams? Proga pasipuošti ir pabūti už vadinamąjį „laisvą pijoką“? O gal vis dėlto – tai pati gražiausia meilės išraiška? Kaip bebūtų, kartu tai juokinga ir liūdna. Lietuviškų vestuvių tradicijos, ceremonijos šventumas, tarpusavio meilė ir pagarba pamažu irsta, tampa komišku absurdu, kurio toli ieškoti nereikia, o tik apsidairyti aplink – į kaimynus, giminaičius ir artimuosius. „Vestuvių“ gerbėjams, ar neturėjusiems galimybės iš šono stebėti siurrealizmu persmelkto spektaklio, gera žinia – keičiantis gyvenimo aktualijoms, jis nuolatos irgi kinta. Improvizacijos daro jį vis kitokį, tačiau kartu natūraliai tai sukelia kur kas stipresnes emocijas.