Rokiškio rajono literatų klubas „Vaivorykštė“ pristato V. Gasiūną ir D. Mažeikienę (Tumonytę) (0)

Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija. Rajono literatų kūrybą galima išgirsti „Skambančiuose suoliukuose“, su QR kodų nuskaitymo programėle telefonu nuskaičius  QR kodus ant suoliukų Muzikos parko laisvalaikio erdvėje, Rokiškyje.

Pasinaudodama proga kviečiu visus kuriančius ir norinčius bendrauti su bendraminčiais bei dalintis savo kūryba įsilieti į Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ gretas (klubo pirmininkės telefono Nr. 8 647 22962. Taip pat norinčius čia paviešinti savo kūrybą. 

Džiaugiamės galimybe viešinti savo kūrybą ir čia. Šiandien pristatome du vasario mėnesį gimusius literatus: Vytautą Gasiūną ir Danutę Marijoną Mažeikienę (Tumonytę).

VYTAUTAS GASIŪNAS

Gimė 1937-01-29 Grigiškiuose, Rokiškio rajone. Istorikas, literatas, žurnalistas, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. 2009 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga suteikė kaimo Šviesuolio vardą. 2006 m. savo sodybos kieme Rokiškio mieste atidarė istorijos ir meno parką, vis pasipildantį naujais eksponatais ir skulptūromis, parke rengė kūrėjų šventes. Publikacijos ir kūryba įtraukta į rinkinius ir antologijas. Autorius bendradarbiavo respublikinėje periodinėje spaudoje ir kt.

Vyresnioji karta dažniausiai gyvena praeitimi, jaunų dienų prisiminimais. Aš nesu išimtis, ir į savo rašinius bandau sudėti tuos prabėgusius metus. Lai skaito jaunimas – bus lengviau įsivaizduoti jau dylančius laikus.

Einu tiesiu

Savu keliu,

Randu gražių,

Svarbių minčių.

Tik man priimtinų,

Bendrauti aš galiu

Su vienminčiais,

Net kitaminčiais...

Tik piktadariai –

Nebendrininkai!

Širdgėla

(Ištrauka iš knygos „Gyvenimo mozaika“, 2014 m.)

Tarp miškų driekėsi gražiai suakėtas laukas. Juo lėtai lingavo pilka tėvo figūra. Po kiekvieno žingsnio ritmiškai plasnojo jo rankos, berdamos geltonus kviečių grūdus. Jis lėlė prieš saulę, kuri jau ketino klimpti į mišką. Atrodė, kad su saule ir sėjėjas dings. Tačiau jis, dar nuplasnojęs gerą gabalą, atsisėdo ir pradėjo rankomis trinti dešinę koją, kurios nelankstė iš jaunų dienų. Dabar ji greit pavargdavo, tirpdavo, maudė. Masažas sumažino skausmą. Po to tėvas vėl bėrė grūdus, plasnodamas lyg paukštis. Tik saulė vis tolo ir tolo.

Tėvas, visiškai pavargęs, prisėdo ant puspilnio kviečių maišo. Motina, atvariusi iš kiemo arklius, pakinkytus į akėčias, ėmėsi darbo. Daugiau kaip dvi valandas akėjo pasėlį. Jau visai sutemo. Pradėjo krapnoti šiltas pavasario lietus.

Kitą dieną tėvas ilgai gėrėjosi lauku. Visa gamta jam pranašavo, kad derlius bus geras. Tas džiaugsmas dar labiau pildėsi, kai po kurio laiko pasirodė tamsiai žali lapeliai. Kasdien tėvas eidavo pažiūrėti, kaip dygsta jo kviečiai.

... Ėjo į pabaigą 1949-ųjų vasara. Tėvas nužingsniavo į kviečių lauką. Delnais braukė per stambias varpas. Vieną nuskynė ir patrynė tarp delnų. Kelis grūdus įsimetė į burną, pakramtė ir liūdnas grįžo namo.

Kitą dieną atvažiavo su arklinėmis kertamosiomis kaimo vyrai ir pradėjo guldyti pėdus ant ražienų. Moterys juos rišo ir statė į gubas.

Tėvas, atsirėmęs į langą, žiūrėjo. Žiūrėjo, kol laukas buvo nupjautas. Iš jo akių išriedėjo sūri ašara.

• Ką padarysi, – liūdnai atsiduso žmona. – Laukas jau nebe mūsų...

DANUTĖ MARIJONA MAŽEIKIENĖ (Tumonytė)

Gimė 1942-01-31 Jurkupiuose, Rokiškio rajone. Yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų partijos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ bei „Kauno branduma“ narė.

Aktyviai dalyvauja Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ veikloje, 2003 m. priimta į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Yra rajono „Poezijos pavasaris 2002“ laureatė, daugelio konkursų diplomantė. 2017 metais suteiktas Lietuvos kaimo kultūros šviesuolės vardas.

Rašyti pradėjo jau brandžiame amžiuje, nuo 57 m., paskatinta šeimos narių. Kūryba įtraukta į almanachus ir rinkinius, publikuota periodinėje spaudoje.

D. Mažeikienė parengė išsamią Jurkupių kaimo istoriją, publikuota knygoje „Panemunėlis“ (D. 1, 2011). Išleido keturis eilėraščių rinkinius. Pirmoji eilėraščių knyga „Ilgesio žalvarnė“ pasirodė 2005 m., antroji „Mane prakalbino lietus“ – 2014 m., trečioji „Jei galėčiau tau kelią nuausti...“ – 2018 m., „Vienaraidžiai“ – 2022 m.

Aš nuo Rokiškio krašto,

Pauliaus Širvio beržų

Su gyvenimo raštų

Kraiteliu nemažu...

Gimiau ir augau prie labai gražaus Salagirio miško, mokiausi tiek, kiek man likimo buvo skirta. Sukūriau šeimą, auginau vaikus, labai mėgau skaityti knygas. Ypatinga mano sielos sesė visada buvo poezija. O poeto Pauliaus Širvio nuostabūs eilėraščių posmai skandino neapsakomo skaidrumo poezijos versmėje, širdis skrido drauge su poeto ilgesio giesme...

Sulaukusi 57m neiškentusi pati paėmiau pieštuką į rankas ir...

Ar pasakom, kad gyventi gera?

Ar atlėgo maudulys randų?

Kai laukai vilnija, plaukia, dera,

Kai tikėt ir lengva, ir graudu.

Ar mus džiugina pasaulio grožis,

Kai sužvilga šerkšno sidabrais?

Kai žvaigždėtu kupolu apvožia

Vasaras alyvų auskarais...

Ar dar mokam melstis ir mylėti?

Ar suvokiam žodį ,,pareiga"?

Tokie drąsūs, tokie pakylėti,

Tų pačių laužų liepsna degą.

Ar dažnai pasakom – Ačiū Dievui

Už šią žemę, už tėvų namus?

Už žydėjimą klevų ir pievų,

Ar tiesiog – kad vakaras ramus... 

Būk amžinai

Aš tik boružėlė Tavo saujoj

Su marguoju savo švarkeliu.

Mus šventai sujungė brolių kraujas

Tuo pačiu tikėjimu giliu.

Ir kasdien dėkoju už šią žemę 

Po audrų, po graudumų visų.

Ji visus maitina, glaudžia, remia,

O ir aš dalelė jos esu.

Juk be jos aš būčiau tik našlaitė,

Tik bevardis keras be šaknų.

Tik su ja aš kroviau savo kraitį

Ir tik jos vilties keliu einu.

Aš tik boružėlė Tavo saujoj,

Mano meile, mano LIETUVA.

Tavimi kvėpuoju ir maldauju –

Būk gyva. Būk amžinai gyva!

Mano miestas

Rokiškis – gražiausias mano miestas.

Kito tokio žemėje nėra.

Aukštaitijos drobėj meile pieštas

Molio grumsteliu, širdžių kaitra.

Čia sugrįžtam iš visų kelionių,

Išsiilgę savasties gyvos,

Pasidžiaugt, kaip skleidžia šviesą žmonės,

Gražinantys veidą Lietuvos.

Čia – dvasia stiprus ramybės uostas,

Dievo dovana ir man, ir tau.

Laisvės vėjas ašarą nušluosto –

Čia laimingą ir save matau.

Čia – pačių skambiausių posmų dainos

Širviškam beržynų šlamesy.

Piešiniais langinių spalvos mainos –

Čia spalvingi esame visi! 

Su jautria istorija ir siekiais,

Su svaiginančia dienų tėkme,

Mes palaimintą duonelę riekiam

Kvepiančią ir saule, ir žeme.

Mūsų žemė čia – brangiausias kraštas,

Čia gimtų namų langų šviesa.

Kunigo Katelės kantriai neštas

Meilės vaisius mūsų širdyse.

Rokiškis – gražiausias mano miestas.

Kito tokio žemėje nėra... 

Kuriems vis maža

Jums vis maža ir maža, ir maža,

Ir iš kur tas troškimas tik imt?

O kada atiduosite grąžą?

Negi tikitės antrąkart gimt?

Kas įskiepijo norą tik gauti?

Ne dalintis, aukoti ar duot.

Be naudos nemylėt, nedraugauti,

Ne tik žmogų – Tėvynę parduot...

Ar neturit kur galvą priglausti?

Alkani kylat gal nuo stalų?

Kai pavojaus sirenos ims gausti

Susiprasti jau bus per vėlu.

Argi galima būt nelaimingais

Taikoje su savais, savimi?

Juk visi mes kažkuo ypatingi,

Ir visi kažkieno mylimi. 

Bet vis maža ir maža, ir maža,

Rankos tiesiasi imti, tik imt...

O kada atiduosite grąžą?

Negi tikitės antrąkart gimt?..

Paklauskime savęs

Neklausk, ką tau Tėvynė turi duoti.

Savęs paklausk – o tu ką jai davei?

Ar neknietėjo, kaip andai, parduoti?

Ar širdimi jai meilę dainavai?

Laukų ramybė, žemė ši po kojom

Kūrėjo nuo praamžių mums skirta.

Jei niekad nieko jai nepaaukojom,

Sakyk, ko mūsų meilė teverta?

Tėvynė juk vienintelė – kaip saulė.

Kaip motina. Kaip tėvas. Kaip širdis...

Kaip vienas Dievo duotas mums pasaulis

Ir jo nemeilė ar nepražudys?

Neklauskim, ką Tėvynė turi duoti.

Savęs paklauskime – ką aš daviau?..

*

Iš dangaus nuo pačio ryto

Snaigės krito, krito, krito...

Lėkime greičiau į kiemą,

Kad pasveikintume žiemą!

Snaigės  baltos... Snaigės šaltos...

Aišku, visiškai nekaltos,

Kad kažkas atrišo maišą

Ir išbėrė – gal pakvaišo?..

Dar sode žydėjo rožė

Nuostabaus ir tyro grožio,

Bet ir ją sniegu užklojo,

Net šunelis nesulojo...

Žemė ašarą sugėrė –

Žiemos vartai atsivėrė! 

Snaigės krito, krito, krito

Iš dangaus nuo pačio ryto... 

Tu žinojai

Tu žinojai, kad dangus ne vien tik aukštas.

Kad ir žvaigždės, net ir žvaigždės dar ne viskas.

Kad būties prasmė ne vien tik pilnas šaukštas,

O ir grožis ne tik tai, kas auksu tviska...

Tu žinojai – laikas tai ne vien lėkimas.

Jis nudilgina dažnai ne vien tik kojas.

Kad būties prasmė ne tik bausmė ar prakeikimas,

Šiluma ne vien tik tai kuo užsiklojam..

Tu žinojai, tu žinojai, tu žinojai –

Kvepia ne tik tie žiedai kur ryškiai žydi.

Ir ne visi takai mus nuveda į rojų,

Bet visi palieka sieloj savo brydę...

Vienaraidžiai

Atidarom atminties aruodą −

Apšnekam, apraudame aukas.

Aiškinamės. Augam. Atsiduodam.

Ateitis atsakymus atras.

Avinėlis aukso auskarėliais

Atšokuoja ajerų asla.

Atraižom ataustas audimėlis

Apkraštuotas atgaila akla.

Audroje auginame alyvą –

Akina akimirka aistri.

Akmenėliais aidas atsivijęs

Atsiliepia ašara aky...

Atminties aruodą atlapoję,

Atjaunėjame atvirumu.

Ar aprimstame, ar abejojam,

Atsiprašome. Atleidimu.

*

Išniekinti. Įbaiminti.

Išaugam. Išsivystome.

Išbandymais įpratinti,

Idealiai išslystame.

Į ypatingą ilgesį

Įaudžiame idėjas.

Ir įžvalgas, ir išmintį

Įkūnijam. Įsėjam.

Išvargstame. Išlaukiame.

Išmeldžiame. Išsitiriam.

Išdrįstame. Išplaukiame.

Ir išneriam. Išsiiriam.

Ir ieškome. Ir imame.

Išalkę. Išsiderinę.

Ydingi. Ypatingi.

Išdavę. Išsigerinę.

Ir išdidžiai išliekame.

Ir išdidžiai išsakome.

Išmokstame. Įsimenam.

Istorijon įrašome.

Ilgainiui išsišluosime,

Įkvėpsim. Išsipuošime.

Išties išsivaduosime.

Išties įsivažiuosime..

*

Laimė − laikytis.

Laimė − laimėti.

Laimė − lankyti.

Laimė − laisvėti.

Lavintis − laimė.

Laukti. Lieknėti.

Lepintis.

Linksmintis.

Lobti.

Liūdėti.

*

Nieko neieškojau −

Nieko neradau.

Nieko nenorėjau −

Nieko negavau.

Nieko negirdėjau −

Nieko neklausiau.

Nieko nesugrioviau −

Nieko nestačiau.

Niekas nieko, niekam nieko, niekur nieko – niekada.

Niekas nieko... Negi nieko? Neva nieko... Na, na, na...

Nieko nežinojau −

Nieko nemąsčiau.

Nieko nemylėjau −

Nieko nekenčiau.

Nieko nemokėjau −

Nieko nedariau.

Nieko neturėjau −

Nieko netekau.

Niekas nieko, niekam nieko, niekur nieko – niekada.

Niekas nieko? Negi nieko? Neva nieko...Na, na, na...

*

Žodis – žvirblis. Žodis – žaibas.

Žodis žavi. Žodis žnaibo.

Žodis – ženklas. Žodis – žadas.

Žodis žino. Žodis žada.

Žodis žudo. Žodis žeidžia.

Žodžiuose žalčiukai žaidžia.

Žodžiai – žirniai. Žarstom, žeriam.

Žodžiai žvarbsta. Žiba. Želia.

Žodžiai, žodžiai, žodeliukai.

Žagarėliai. Žiedeliukai..

Parengė Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ pirmininkė Daiva Vilkickienė

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba.

Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!