Simona ir Justina išaugino Rokiškio klasikinės muzikos festivalį, kurį tebepuoselėja (0)

Šiemet – penkioliktasis, jubiliejinis, Rokiškio klasikinės muzikos festivalis. Ir jis visai nebūtinai apie klasikinę muziką – šiemet festivalio metu atidarytos dvi parodos, surengtas susitikimas su kunigu bei rašytoju Algirdu Toliatu, laukia ir nebylaus kino vakaras. Festivalio įkvėpėjos bei organizatorės – dvi seserys, Simona ir Justina Zajančauskaitės. Abi sesės – profesionalios muzikantės.

Šiek tiek biografijos

2007-2012 metais Simona studijavo Sankt Peterburgo valstybinėje Nikolajaus Rimskio - Korsakovo konservatorijoje Rusijoje, kurią baigė aukščiausiuoju Raudonojo diplomo įvertinimu. Solo fortepijono ir kamerinės muzikos studijas ji tęsė aukštojoje Franzo Liszto muzikos akademijoje Weimare, Vokietijoje. Jauna moteris yra aštuonių respublikinių ir devynių tarptautinių konkursų laureatė, nuolatinė meistriškumo kursų dalyvė. Justina – profesionali smuikininkė, daug metų gyvenanti Paryžiuje. Nuo 2020m. pradžios ji yra Paryžiaus l’ile de France simfoninio orkestro narė. Justina yra baigusi Nacionalinę Paryžiaus muzikos ir šokio konservatoriją.

„Rokiškio Sirena“ trumpai pakalbino dvi neatskiriamas požiūriu į muziką seses apie tai, kaip vystosi Rokiškio klasikinės muzikos festivalio idėja.

- Tuo metu, kai festivalis buvo suorganizuotas pirmą kartą – kokia buvo jo pradinė idėja? Kam atėjo į galvą tokia mintis? Kodėl pasirinktas būtent Rokiškis?

- Rokiškis - mūsų gimtinė, kurioje, deja, neužsibuvome ilgai - jau po pradinės mokyklos išvažiavome mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. 

Festivalis gyvuoja penkiolika metų, tad pirmasis jo sezonas buvo, kai buvom visiškai jaunos:  Simona - dvyliktokė, Justina - pirmakursė studentė. Naktiniai apmąstymai davė rytinius vaisius - mintis buvo staigi, gana valiūkiška ir labai energinga. Jau kitą dieną kibom į darbus! Festivalio pradinė idėja buvo empatiška: kodėl žmonėms iš, sakykime, Rokiškio reikia važiuoti į didmiesčius klausyti koncertų, apžiūrėti įvairių parodų ir panašiai? Savo žemėje turėti kokybišką meno koncentratą mums atrodė (ir vis dar atrodo!) itin natūralu. Šiandieninis Rokiškis per tiek metų yra pasikeitęs, jame pilna įvairiausių renginių ir mes tikimės, kad mūsų tarptautinis „Rokiškio klasikines muzikos festivalis” jau turi savo vietą ir savo spalvą šioje daugiaspalvėje renginių padangėje.  

- Kaip šis festivalis su metais keičiasi?

- Pilnėja! (Juokiasi…) Su metais atsiranda vis daugiau renginių, prisidėjo edukaciniai, visai šeimai skirti koncertai, literatūrinės popietės su Lietuvos garsiais rašytojais, dailės arba grafikos parodos. Stengiamės išlaikyti visų šių „praplėtimų” liniją. Yra ir „užklasinė” festivalio veikla, ypač darbas su jaunąja karta, atvežant muziką į ugdymo įstaigas, ligonines, vaikų globos namus, padedant muzikos besimokantiems jauniems žmonėms ir pan. 

- Kokiose erdvėse vykdavo festivalis anksčiau – ar visada Rokiškio krašto muziejuje?

- Rokiškio krašto muziejus su visa savo komanda mums yra labai brangus draugas, šiltai sutinkantis ir atveriantis savo duris kaskart, kai atvykstame. Per lietų ar per sniegą ši draugyste ir pasitikėjimas tęsiasi visus penkiolika metų. Bet festivalis turi ir kitų mums artimų bei savo vartus atveriančių erdvių: tai - Rokiškio kultūros centras, Rokiškio vargonų salė, Rokiškio miesto J. Keliuočio biblioteka, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia ir kitos. 

- Kaip atsirenkate festivalio dalyvius?

- Stengiamės kasmet sudaryti harmoningą, vientisą programą, kurioje į visus renginius atėję žmones jaustų tų metų aurą, o tie, kurie užsuka tik į viena ar keletą festivalio renginiu, neliktu „alkani”. Artistai suburiami būtent šioms programoms arba jie „iššaukia” kūrinius, ieškom ir naują arba kitaip pristatomą veikalų.