Sudėtingomis sąlygomis pastatytas spektaklis „Bunkeris“ – Salų dvaro teatro pradžia? (foto) (0)

Režisieriaus Eligijaus Daugnoros spektaklio „Bunkeris“ pagal Vytauto V. Landsbergio pjesę premjera įvyko 2022 m. liepos 28 d., o mažiau nei po mėnesio, rugpjūčio 18 d., Salų dvaro teatras į šį spektaklį pakvietė antrą kartą. Pareigų Rokiškio liaudies teatre netekęs režisierius sparnų pakelti ir lėkti į kitą kraštą nepanoro bei nusprendė dirbti kitaip – ne biudžetinėje įstaigoje.

Visada aktualu

Spektaklis - dokumentinė drama nukelia į Lietuvos pokario laikus, kai laisvės trokštantys partizanai išėjo į miškus ir apsigyveno bunkeriuose, o sovietinė valdžia bandė suniveliuoti ir savo naudai pajungti visus, net ir meno žmones. „Bunkeris“ – istorija apie rašytoją Kostą Skinkį, kuris, draskomas prieštaravimų, nežino, kuriuo keliu sukti – būti ištikimam Lietuvos partizanams ar, kad galėtų rašyti eiles, parsiduoti priešams ir išduoti draugus. Scenoje atsiskleidžia rašytojo vidinės kančios. Išdavystės tema išlieka aktuali visais laikais, o ypač dabar, jaučiant karo Ukrainoje alsavimą.

Paremta faktais

Spektaklį pagal savo sukurtą pjesę yra pastatęs ir pats Vytautas V. Landsbergis, pastaruoju metu yra kuriamas ir filmas. Drama yra paremta Lietuvos partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto dienoraščiais ir laiškais, poeto Kosto Kubilinsko autobiografijos ištraukomis ir eilėraščiais, KGB dokumentais apie Dainavos štabo sunaikinimą, ištraukomis iš knygos „Rašytojas pokario metais" ir Rašytojų sąjungos susirinkimų stenogramomis. Pjesėje panaudota Césaro Vallejo ir Nijolės Miliauskaitės poezija. Rašytojas Vytautas V. Landsbergis yra sakęs, kad visi šios dokumentinės dramos personažai turi savo prototipus. Pagrindinis iš jų – poetas Kostas Kubilinskas, kurio politinė išdavystė buvo atskleista po Nepriklausomybės atkūrimo.

Vaidina aštuoniese

Pagrindinį vaidmenį režisierius Eligijus Daugnora patikėjo kraštiečiui Ramūnui Traškinui. Vaidina pats Eligijus Daugnora, Danguolė Didžiokienė, Giedrius Kujelis, Tomas Kundelis, Lina Matiukaitė, Andrius Palivonas, Rolandas Šmagoris. Režisierius pasirinko kiek kitokią scenografiją nei pjesės autorius, taip pat stebina ir trumpas repeticijų prieš pasirodymą laikas.

Apie tai kalbamės su Salų dvaro teatro režisieriumi Eligijumi Daugnora.

- Kada kilo mintis pastatyti būtent šį spektaklį?

- Apie tą spektaklį kalbėjau dar prieš porą metų. Kai kurie aktoriai jau tada žinojo, kad jame vaidins. Tiesa, rimtos repeticijos prasidėjo tik praeitų metų lapkritį ar gruodį.

- Jei teisingai pamenu, tuo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl likimo dirbti Rokiškio kultūros centre. Ar tai nesutrukdė repetuoti?

- Taip, tuo metu buvo iškilęs klausimas dėl likimo kultūros centre. Iki gruodžio vidurio repetavome ten. Turėjau būti atleistas sausio mėnesio pradžioje. Su repeticijomis buvo visaip – buvo, kad atšaukėm, po to vėl pradėjom repetuoti. Repetavome ir pas mane namie, ir Bajoruose, ir Salose – visur po truputį.

- Kodėl būtent šis spektaklis ir ši tema?

- Pirmas tragiškų istorijos įvykių tema pastatytas spektaklis buvo „Malyš“, kuris pristatytas 2013 metais, tada 2017 metais - „Aš tave užmiršau“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę. Po šių spektaklių jaučiau, kad turiu grįžti prie panašios temos, tik pažvelgti dar iš kitos pusės. „Malyš“ -  apie tragiškus karo ir trėmimų įvykius. „Aš tave užmiršau“ - holokausto tema. Ieškojau kažko iš pokario ir į akis pakliuvo šita pjesė. Tai nutiko senokai ir kurį laiką gyvenau, žinodamas, kad kažkada ją statysiu.

- Didelį įspūdį paliko Ramūno Traškino vaidyba. Ar lengvai pasirinkote šį aktorių pagrindiniam vaidmeniui?

- Ramūnui apie šį vaidmenį minėjau dar tada, kai rengėme „Demokratiją“.  Jis iš pradžių abejojo, ar tinka rašytojo vaidmeniui, sakė, kad nemoka skaityti poezijos. Tikrai, ir mano nuomone, iš pažiūros jis tikrai neatitinka poeto tipažo, bet man norėjosi praplėsti jo galimybes, o iš kitos pusės – spektaklio sumanymui reikėjo truputį „nepoetiško“ poeto, kažkiek brutalesnio, pragmatiškesnio.

- Ar lengvai suradote likusį spektaklio aktorių kolektyvą?

- Didelių abejonių dėl kitų vaidmenų neturėjau, visi pakalbinti žmonės atitiko mūsų galimybes, savo vaidmenis.

- Nustebau scenoje pamačiusi muziejininką, istoriką Giedrių Kujelį. Galbūt „Bunkeryje“ jis pirmą kartą pasirodė kaip aktorius?

- Rokiškio krašte G. Kujelis vaidina apskritai pirmą kartą. Kažkada su juo kartu žaisdami protmūšiuose išsišnekėjome, kad jis yra vaidinęs, būdamas studentas, ir kad būtų įdomu išbandyti aktorystę dabar. Giedrius gavo, kad ir ne itin reikšmingą, bet charakteringą gydytojo vaidmenį. Man jis kaip aktorius atrodo visai perspektyvus, turintis jau susiformavusį savitą faktūriškumą.

- Ar aktorių kolektyve turite daugiau naujokų?

- Pirmą kartą pas mus vaidina Lina Matiukaitė, kuri atlieka partizanės Liepos vaidmenį. Ji neturi aktorinio išsilavinimo, tačiau yra dirbusi „Raganiukės“ teatre. Man ši mergina irgi atrodo labai įdomi, perspektyvi ne tik Rokiškio žiūrovo akimis. Na, dar Rolandas Šmagoris yra prie tų, kurie turi mažiau patirties – jis vaidino viename spektaklyje, „Gluosniuose vėjyje“, kur turėjo vaidmenį be žodžių, tačiau vis tiek labai reikšmingą pjesei.

- Įdomi scenografija. Tai – kieno nors patarimas, kažkur matyta ar grynai sava idėja?

- Visa scenografija yra mano. Anksčiau, kol dar dirbau kultūros centre, dėl scenografijos bendravome su menininku Arūnu Augučiu. Jis sukūrė labai įdomią scenografiją, bet ji neatitiko mano spektaklio matymo. Ten buvo akcentuojamas bunkeris, o man norėjosi dėmesį sutelkti į ligoninę – beprotnamį. Susidūriau, kad dabartinis jaunimas, o ir keturiasdešimtmečiai, nebeįsivaizduoja, kas buvo ir kaip vykdavo partiniai susirinkimai, visos sovietinės santvarkos absurdo, todėl spektaklyje pjesės situacija vaizduojama kaip beprotnamis.

- Ar apie spektaklį „Bunkeris“ teko girdėti neigiamų atsiliepimų, pastabų?

- Kategoriškai neigiamų atsiliepimų nebuvo, bet išgirdau šiokių tokių pastabų – kai kur teksto per daug ar scenos ištęstos, bet tai neliečia spektaklio koncepcijos, paties jo sumanymo. Manau, pasitaikė tikrai geranoriški žiūrovai. Džiaugiuosi ir spektaklio kolektyvu. Matau, kad formuojasi truputį skandinaviško tipo mėgėjų teatras, kai žmonės repetuoja, nepriklausomai nuo scenos, įstaigos, viską daro patys - dekoracijas, apšvietimą, įgarsinimą. Pavyzdžiui, Giedrius Kujelis sumaketavo spektaklio afišas, R. Šmagoris – parūpino mums pižamas ir nudažė lovų galus. Kiekvienas kuo galėjo, tuo prie spektaklio atsiradimo prisidėjo. Nebuvo, kad kažkas kitas mumis rūpintųsi, sudarytų sąlygas ir pan.

- Ar dabar, kai nebesate blaškomas kultūros centro nesutarimų vėjų, jaučiatės geriau?

- Be abejo, dabar jaučiuosi geriau. Pajutau didelį skirtumą tarp biudžetinės įstaigos darbo ir verslo. Dabar - minimumas biurokratijos, visi dalykai tvarkomi greičiau bei paprasčiau. Niekas manęs neverčia daryti to, ko aš nemoku – pvz., sudarinėti sąmatų. Yra išnaudojamos visos mano galimybės. Galiu leisti sau daryti tai, ką moku, o ne tai, ko kažkam prireikia. Manau, nevalstybiniai kultūros dariniai turėtų įgyti didesnį svorį, reikšmę. Toks pavyzdys galėtų būti Utenos kamerinis teatras, kuris sėkmingai veikia tokiu principu.

- Tikriausiai tam, kad gimtų spektaklis, buvo reikalinga parama. Ar gavote iš kur nors finansinės pagalbos?

- Savivaldybė projektinėmis lėšomis parėmė Salų dvaro teatrą. Iš tų pinigų galėjome nusipirkti apšvietimo įrangą. Iš privačių rėmėjų lėšų nusipirkome garso aparatūrą. Tai ir visa parama.

- Salų dvaro teatras. Ar yra toks juridinis vienetas?

- Ne, esame Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencijos dalis.

- Po spektaklio minėjote, kad į Salose rengiamus pasirodymus nėra susirinkę mažiau nei 30 žiūrovų. Tai - tiesa?

- Taip, visuose spektakliuose, kiek Salų dvare jų buvo rodyta, mažiau nei 30 žiūrovų nėra buvę. Į spektaklio „Bunkeris“ premjerą susirinko daugiau kaip 200 žiūrovų. Juos buvo sudėtinga  sutalpinti salėje, susodinti, todėl sunešėme krėslus iš kitų dvaro vietų. Buvo tiesiog anšlagas. Vaidinant spektaklį antrą kartą, susirinko maždaug 50-60 žiūrovų. Manau, tai nėra mažai. Žiūrovai suvažiuoja iš įvairių miestų. Tuo daromės tikras kultūros centras savo esme.

- Kada vėl parodysite žiūrovams „Bunkerį“?

- Rugsėjo 10 d. važiuojame į Mažeikiuose vyksiantį tarptautinį festivalį, skirtą režisieriaus J. Vaičkaus atminimui. Yra kol kas žodiniai susitarimai vaidinti Rokiškyje, Obeliuose, Pandėlyje, tačiau datos dar nėra žinomos.

- Kokių dar turite idėjų Salų dvaro teatrui?

- Manau, žiemą išeis ir antra šio teatro premjera. Kol kas bijau prognozuoti, kas tai bus. Dalį trupės turėtų sudaryti žmonės, kurie gyvena Salose, Kamajuose ir aplinkinėse vietovėse. Statysime kažką iš klasikinės lietuvių dramaturgijos. Ką konkrečiai vaidinsime, priklausys nuo to, kiek ir kokių žmonių susirinks. Turiu keletą pjesių omenyje. Turiu numatęs vieną pjesę, kurią planuoju repetuoti Rokiškyje. Tai - kroatų dramaturgo Gavrano pjesė „Viskas apie moteris“. Šį spektaklį iš esmės bus galima vaidinti bet kur, nebūtinai scenoje – lauke, bute ir pan.

- Ar nemanote, kad dalį žiūrovų atbaido tai, kad Salų dvaras – atokesnė, nors ir graži, vietovė ir šis teatras yra per toli nuo didesnių miestų?

- Mes per daug pripratę, kad viskas vyksta kažkokiuose centruose ir visiškai pamirštame, kad kitur kuriami ne mažiau reikšmingi dalykai, kad būtent tokiose atokiose vietose yra ne tik sava aura, kultūrinis laukas, bet ir ramybė kūrėjui. Paimkime kad ir J. Miltinį, kuris surinko eilinių darbininkų, jaunimo trupę ir išvyko į tuo metu visiškai provincialų Panevėžį, prieš tai gyvenęs Paryžiuje. Ir Panevėžys tapo teatro centru...

- Kokią matote Salų dvaro ir jo teatro ateitį?

- Manau, kad Salų dvare gyvenimas toliau bus dar intensyvesnis nei šiemet. Buvo momentų ir šiais metais, kai jautėsi daugiau triukšmo bei gaudesio.