Teatralai nebuvo linkę skleisti propagandą, tačiau ir teatre rusų bei baltarusių kol kas nelaukiama (0)

Rokiškio kraštas nuo seno garsėja giliomis teatrinėmis tradicijomis. Šiuo metu Rokiškio liaudies teatro kolektyvas yra sulaukęs kūrybinės brandos ir laikomas viena geriausių mėgėjų teatro trupių Lietuvoje. Kaip žiniai, teatralai – meno žmonės. Galbūt dalis jų į politinius įvykius žiūri tarsi iš šalies, suteikdami svarbą bendražmogiškiems dalykams, o ne karinėms strategijoms. Deja, tarptautinės sankcijos bei boikotas Rytų bloko šalims Rusijai bei Baltarusijai galioja ir čia. Tad teatrų festivalyje „Interrampa“ bei kituose su teatru susijusiuose renginiuose bent jau kurį laiką rusų ir baltarusių nematysime, kad ir kokie jie apolitiški būtų.

Bendravusių su Rokiškio teatru rusų bei baltarusių spektakliuose propagandos nejausdavo

Rokiškio kultūros centro vadybininkas, asociacijos „Rokiškio teatras“ prezidentas ir aktorius, be to - dar ir Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktorės pavaduotojas – tiek titulų galime suskaičiuoti, kuriuos turi visiems rokiškėnams žinomas Arūnas Skardžius. Pabandėme pasiteirauti, kaip atrodo dabartinė politinė situacija, Rusijos bei Baltarusijos teatralų eliminavimas iš Lietuvoje vykstančių renginių, būtent meno žmogaus akimis.

Pasak A. Skardžiaus, meno žmonės, kad ir iš valstybių agresorių, yra šiek tiek kitokie, nei mes manome apie jų tautą – jie nori atvykti, bendrauti, netgi atvykę nevengdavo pasisakyti, kad ne viskas jiems savose šalyse patinka, bet jie tiesiog yra priversti prisitaikyti. Tiesa, rusai visada dėdavosi esą didžioji nacija, tačiau tai spektakliams netrukdė. Rokiškio teatras draugavo su Mogiliovo teatru Baltarusijoje, atvykdavo žmonės ir iš Peterburgo. Nenorėdavo šių valstybių žmonės kalbėti apie politiką savo šalyse. Atvežtų rokiškėnams parodyti su agresyvia politika siejamų šalių teatrų spektakliai savo temomis būdavo artimi Lietuvai, Rokiškiui. Kaip mano A. Skardžius, juose nesijausdavo kokios nors propagandos ar agitacijos. Buvę netgi istorinio pobūdžio spektaklių, pavyzdžiui, apie Lietuvos Kunigaikštystės laikus, kur Lietuva buvo pavaizduota tiesą atitinkančiame kontekste.  

Kas dalyvaus festivalyje „Interrampa“, kol kas neaišku, bet rusų bei baltarusių nebus

Rokiškyje rudenį vykdavo tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“, kuriame dalyvaudavo ir rusai, ir baltarusiai, ir ukrainiečiai. Šiais metais rusų ir baltarusių nebebus. Kodėl? Pirmiausia ir jie patys negalės išvykti iš savo valstybių dėl Rusijos bei Baltarusijos politikos. Ar atvyks ukrainiečiai – taip pat labai abejotinas klausimas, kadangi, kiek dabar su teatralais Ukrainoje bendraujama, jie sako, kad gins savo šalį, o ne vaidins. Į teatrų festivalį anksčiau buvo atvykę ispanai, prancūzai, olandai, italai. Nežinia dar ir dėl Covid-19 situacijos, bet matyti, kad pandemija rimsta. Šių metų rudenį „Interrampoje“ tikimasi sulaukti latvių, estų, svečių iš Sakartvelo.

Spektakliuose susipina tautų istorijos. Tai nestebina rusų nei baltarusių

A. Skardžius paminėjo du spektaklius, kurie galėtų būti įrodymas, kad meno žmonės į pasaulį žiūri, nesusikoncentruodami į politiką. Rokiškio teatras pastatė spektaklį „Malyš“, susijusį su Rusija bei jos praeities politiniais įvykiais. Pjesės režisierius - Eligijus Daugnora. Tai pjesė, kurioje vaizduojami dviejų „sukeistų“ arba „susikeitusių“ lietuvių ir rusų šeimų likimai, per kuriuos žvelgiama į tragiškus karo ir trėmimų įvykius. Tragiška Antrojo pasaulinio karo epocha vaizduojama žaismingai ir netgi komiškai, siekiant sukurti kontrastą anų laikų pragarui. Kaip pasakoja teatro atstovas A. Skardžius, patys rusai šį spektaklį įvertino puikiai. Šį spektaklį išvydo ir žmonės Ukrainoje, kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Teatro vadovas paminėjo ir spektaklį „Svetima žemė“, susijusį su Gruzija (dabar – Sakartvelas). Tai pasakojimas apie Sibiro platybėse, tremtyje, susipynusius lietuvių ir gruzinų šeimų likimus. Šis rokiškėnų spektaklis taipogi buvo įvertintas puikiai netgi rusų bei baltarusių.

Teatras skyrė paramą Ukrainos Chmelnickio miestui

Teatro žmonės dėl Ukrainos dabar daro tai, ką gali padaryti. Kadangi buvo bendraujama su Chmelnickio teatru Ukrainoje, rinkta parama būtent šiam miestui. Kaip ji bus padalinta, dar niekas nežino. Kad Chmelnickio miestą ji pasiekė, tai jau yra aišku, tačiau ar parama bus skirta žmonėms, susijusiems su teatru, vargu. Tačiau, kaip sako A. Skardžius, svarbu daryti realius darbus.