Tikėjimas – vienas kertinių laisvės kovų pagrindų (video) (0)

Balys Vaičėnas ir Lokio rinktinės partizanai prisiminti ir maldose. Už Obelių krašto laisvės kovotojus šv. Mišias aukojo šio miesto šv. Onos parpijos klebonas Laimonas Nedveckas (nuotr.). Tai, kad partizanų atminimas minimas ir bažnyčioje, nėra tiesiog duoklė tradicijoms. Tikėjimas laisvės kovotojams reiškė išties labai daug. Tai vienas esminių laisvės kovotojų savimonės elementų. Jis buvo ta jėga, padėjusi išverti nežmoniškas gyvenimo sąlygas bunkeriuose, nuolatinę baimę ir įtampą, draugų žūtis, artimųjų tremtis. Jis baisiausių netekčių akivaizdoje saugojo žmogiškumą, sulaikė nuo aklo, visa griaunančio keršto. Apie tai kalbėjo kunigas L. Nedveckas.

Tikėjimas partizanams buvo ne formalumas
Daug diskusijų kelia tai, kur sėmėsi stiprybės laisvės kovotojai sunkiai, beatodairiškai kovai, kas jiems teikė jėgų tuomet, kai nebeliko vilties laimėti. Vienas iš kertinių partizanų savimonės pamatų buvo tikėjimas. Lietuvos katalikų bažnyčia buvo vienintelė organizacija, kuri sovietinei okupacijai priešinosi nuo pirmos iki paskutinės minutės. Ir nors laisvės kovos vienijo įvairių pažiūrų žmones, akivaizdu, kad tikėjimas buvo labai svarbus. Tą liudija ir tai, kad rizikuodami laisvės kovotojai lankėsi bažnyčiose atlikti išpažinties, ilgas žiemas leisdami gyvi palaidoti bunkeriuose, lageriuose ir tremtyse kęsdami badą iš duonos rutuliukų vėrė rožinius.
Kaip pasakojo kunigas L. Nedveckas, tikėjimas tarpukario visuomenėje nebuvo paprastas formalumas. Jis buvo gyvas, svarbus, neatsiejama tautinės tapatybės dalis. Kaimuose, miesteliuose meldėsi visos šeimos: ir gegužinėse pamaldose, ir gavėnios metu giedodami „Graudžius verksmus“. Nuo vyrų giesmių gesdavo žvakės. Ir būtent tikėjimas tapo akivaizdžia priešprieša bukam, visa griaunančiam, jokio turinio ir prasmės neturinčiam ir neteikiančiam sovietinio ateizmo buldozeriui.
Būtent tikėjimas buvo ta kurianti, teikianti prasmę jėga. Būtent jis sulaikė nuo aklo, beatodairiško, naikinančio keršto, sužinojus apie suimtus, nukankintus, ištremtus artimuosius, apie draugų ir bendražygių žūtį.
Kunigas L. Nedveckas pamoksle laisvės kovotojus lygino su apaštalais: ir vieniems, ir kitiems tikėjimas buvo ne įsitikinimas, ne pažiūros, o tikrovė. „Tai turi begalinę jėgą. Nesustabdomą, nesulaikomą, neužgniaužiamą“, – pabrėžė dvasininkas. Ir jie turėjo savo sieloje jėgą gyventi ta tikrove, kuri atėjus laikui išsisklei, taps regima ir apčiuopiama. Dvasininkas pabrėžė: apaštalų skelbiamas Dievo žodis buvo toks galingas, kad keitė žmonių gyvenimus, atsivertė Romos imperijos patricijai, keitėsi vertybės. Ir tikėjimas tapo regimas, buvo perduodama tikrovė.

Laisvės kovotojų žinia svarbi ir šiandien
Dvasininkas pabrėžė, kad laisvės kovos aktualios ir šiandien: Lietuvai kaip niekad reikia iš kartos į kartą perduodamo naratyvo apietikėjimą, kalbą, savo šalį, protėvius. Jis reikalingas tiems, kurie kuria šios dienos tikrovę, kartai, kuri nepatyrė okupacijos baisumų. Svarbu, kad jie skleistų savo tėvynės, kalbos, kultūros branginimą. Kad tas naratyvas augintų pilietiškumą, atsakomybę už savo valstybę. Dvasininkas ragino, kad laisvės kovotojų, laisvės šauklių įkvėpti, keltume maldas į Dievą: nors šiandieninė Lietuva yra daug pasiekusi, tačiau dar ir labai daug ko trūksta. Kunigas L. Nedveckas linkėjo, kad visuomenė gyventų laisvės kovotojų dvasia, kurie kovojo ne prieš, bet už, ta kova buvo kūrybiška, ugdanti, statanti.