Turgaus bėdos. Arba televizijos spindesys ir skurdas (5)

Anksčiau kiekvieną dieną televizijos programą pradėdavo žodžiais: „Kalba Vilnius“. Net laikraštis buvo toks – „Kalba Vilnius“. Dabar kiekvieną dieną galima pradėti žodžiais: kalba feisbukas ar feisbukas rašo. Kadangi televizija man neaktuali – mūsų „langas į pasaulį“ jau gerus aštuonerius metus stovi sandėliuke šalia pradėto „špakliaus“ kibiro ir seno šviestuvo, tai, kaip suprantate, aš nuo tų visų jo naujienų esu gerokai atitolusi. Tačiau va šiomis dienomis per feisbuką televizija vėl pabeldė…

Dabar feisbukas ūžia: moralu ar nemoralu žurnalistui klausti, kiek kartų žmogus per savaitę mylisi. Etiška ar neetiška. Peržengė laidos vedėja ribas, ar neperžengė. Nesiimu vertinti be konteksto. Todėl sugaišau pusę valandos savo gyvenimo, kad išklausyčiau, apie ką čia šneka. O šneka apie pokalbių laidą „Pas Editą“. Kurioje buvo kalbinama aktorė, feministė ir suaugusiųjų švietimu lytiniais klausimais užsiimanti Beata Tiškevič.

Prieš pradėdama analizuoti, ką ten pamačiau, turėčiau visų pirma deklaruoti savo viešuosius ir privačius interesus, taip sakant. Tiesą sakant, abiems laidos dalyvėms – ir vedėjai, ir jos herojei, jokios simpatijos nejaučiu. Abi, mano vertinimu, yra peržengusios raudonas linijas, kitaip sakant, taip besielgiančių žmonių netoleruoju. Ponios Editos – už vairavimą neblaiviai. Pati nesėdu neblaivi už vairo. Ir girtuoklių už vairo negaliu gerbti. Aš dar galiu suprasti jauniklius, kurie nemoka apsiskaičiuoti leistinų ribų, nes neturi patirties. Bet suaugusi, subrendusi ponia… Čia jau, atleiskite, be pateisinimų.

Beata Tiškevič man tapo visiškai neįdomi po jos projekto su verktiniais. Mano manymu, ginti savo šalį yra kiekvieno laisvo piliečio ne tik pareiga, bet ir privilegija. Žmogus, išsisukinėjantis nuo tokios pareigos, tiesiog pakiša visuomenę ir negerbia savo bendrapiliečių. Tai ypač taikytina asmenimis, kurie teigia, kad visi žmonės yra lygūs. Tai štai – išvengti tarnybos nieko neturi bendro su lygybe, kaip ir manymas, kad tarnyba kariuomenėje gali sugriauti gyvenimą. Jei ji gali „sugriauti“ tavo gyvenimą, tai kodėl tu manai esąs vertingesnis už kitą, kuris turi eiti tarnauti į tavo vietą, nes tu nusimuilinai? Kaip galima sugriauti nepastatytą gyvenimą, nepradėtus verslus ir t.t., aišku, yra atskiras klausimas.

Taigi, jokios pagarbos šioms dviems moteriškėms aš nejaučiu. Kaip ir meilės tokio žanro laidoms. Jų tiesiog nežiūriu. Man tai laiko gaišimas. Jei per tą pusvalandį, kurį skirčiau tokioms ekrano dramoms, galima išvirti vakarienę, tai pilvas sotus. Tą pusvalandį galima skirti mezgimui ir bus matyti apčiuopiama nauda – gerokai į priekį pajudės pradėtas megztinis. Pusvalandis dėmesio savo gyvenimui, žmonėms, kurie mane supa, gerai knygai – ir tai žingsnis tobulėti. Pusvalandžiu ilgiau pamiegoti – reiškia atgauti jėgas. Pusvalandis darbui – uždirbti pinigai. O čia…

Tačiau, kai jau laiškais su nuorodomis ėmė bombarduoti draugai ir bičiuliai, klausdami, ką apie tą laidą manau, pasiryžau skirti laiko ir tokiai, hm, savišvietai. Laimė, prieš porą dienų pradėjau megzti naują megztinį. Tai apsiginklavusi virbalais ir ėmiau klausyti šitą „miano kūrinį“. Nes komentuoti nemačiusi, besiremdama išankstine, ir kaip vėliau pasirodė, visgi labai teisinga nuojauta, nesiryžau.
Tai buvo nykus pusvalandis… apie nieką. Vedėja vis aikčiojo, kaip „jai įdomu“, tačiau nė velnio nenorėjo klausytis pašnekovės. O pašnekovė spirgėjo tarsi spirginys ant karštos keptuvės, bandydama pasakyti labai daug, bet iš esmės nepasakė nieko. Laida lyg ir apie feminizmą, bet to feminizmo be kelių aptakių enciklopedinių frazių, atvirai pasakius, nerasta. Visiškai nieko. Aptakios, banalios frazės be jokio turinio. Be jokios savos minties ir be jokios idėjos. Nulis.

Ponia Edita bandė paviršutiniškai kabliuoti sovietinio žmogaus virsmo esmę nuo žemdirbio iki ant sofos orą gadinančio vyro. Ir moters, kuri jau sovietmečiu buvo tiek lygi, kad už viską namuose atsakinga.

Buvo matyti dviejų kartų… apie nieką sandūra. Viena, vedina savo „gyvenimiškos patirties“ bandė mokyti kitą, nes kita buvo tuščia kaip indas, kuris prašyte prašosi pripildomas. Kadangi esu rašto žmogus, pabandžiau įsivaizduoti, jei kas šią laidą perrašytų kaip spausdintą interviu. Visiems, ypač jauniesiems feisbuko riteriams, patarčiau sugaišti tam apie porą valandų. Kad suprastumėt, kaip sunkiai iškenčia popierius. Nes ten nėra interviu. Ten atsakymų nėra. Ir jei televizijoje tai dar žiūrisi iš bėdos, tai popieriuje toks pašnekesys atrodytų tragedija apie nieką.

Kalbant apie etiškumą, tai klausti žmogaus, kiek kartų per savaitę jis mylisi, yra labai asmeniška. Normaliame, dalykiniame, interviu tokių klausimų, žinoma, vedėjui ar žurnalistui nederėtų sau leisti. Štai ir man buvo pasiūlę pakalbinti vieną žinomą rajono žmogų dėl jo šeimoje esančio, manoma, netradicinės seksualinės orientacijos žmogaus. Atsisakiau. Kodėl? Nes tai ne mano, ir ne visuomenės reikalas. Jei tas žmogus toks ir yra, jis to niekur neafišavo ir nelipo ant tribūnos. Mano galva, kiekvienas suaugęs asmuo turi teisę miegoti su kitu suaugusiu asmeniu taip, kaip jie to nori. Ir už savo elgesį jie atsakingi tik prieš Dievą. O visuomenė neturi būti ciekauna Zosė, besižvalganti į kitų miegamuosius pro rakto skylutes.

Na, o, bet, tačiau, ponia Beata prisistato suaugusiųjų lytinio švietimo švietėja. Kuri kalba apie labai atvirai ir apie labai intymius dalykus, moters fiziologinius dalykus. Ir ponia Edita, poniai Beatai sukant uodegą nuo šio klausimo, mandagiai primena – bet gi jūs nuolatos apie tai kalbate. Kaip sakant, už ką kovojote, ant to ir užsirovėte. Ir dabar metas atsakyti už savo žodžius, apginti savo tiesas. O ką ginti, jei už fasadinių frazių nieko nėra? Ir šis klausimas, mano galva, kaip tik laiku ir vietoje. Parodantis laidos lygį iš esmės.

Klausimas, mano galva, yra geras. Atskleidžiantis tų nuoširdžių jaunatviškų judėjimų esmę. Kai norima kalbėti daug ir visiems, o pasakyt… neišeina. Kai vaizduojami labai atviri ir labai šiuolaikiški, gebantys kalbėti aštriomis temomis ir provokuoti aštriais (netgi kai kurias moterų fiziologines ypatybes iliustruojančiais) vaizdais, tačiau tik tada, kai patiems patogu. O štai jau laidoje apie tai kalbėti neišeina. Juk ne to tikėtasi… Laidoje tai norisi apsimesti intelektualiu, dvasingu, bet po aštraus klausimo išgirsti tik garsų… piš. Tai jei kalbi apie tai savo auditorijose, jei iš to daromas verslas, tai natūralu, kad vedėja ir klaus apie tai. Juk tai, pagaliau, yra drąsi tema su drąsiu žmogumi. Vėliavą į rankas… Kitas, dar žiauresnis, klausimas, atskleidęs visišką pašnekovės nekompetenciją, buvo apie tai, kaip feminizmas derinamas su motinyste. Atsakymas buvo…, pažodžiui nepacituosiu, bet pažiūrėti feminizmo klasikus. Tai kaip tu, žmogau, sakaisi reprezentuojanti feminizmo idėjas, jei tu negali atsakyti į elementarų, pamatinį klausimą. Atsakyti į jį, žinoma, labai sunku: feminizmo srovių daug, nuo nuosaikių iki radikalių, tačiau bent jau savo požiūrį buvo galima kažkaip išdėstyti.
Galima ramiai konstatuoti, kad klausimas apie mylėjimąsi yra vienintelis, kuris išgelbėjo beviltiškai nykią ir be esmės laidą. Kalbama ne apie laidoje išreikštas mintis, idėjas. Apie vieną vieninintelį „provokuojantį“ klausimą, be kurio ši laida nusėstų nykiai archyvuose ir niekas to nepastebėtų.

Pastebėjo. Kilusio kipišo metu ponią Editą svarstys, žadama, televizijos etikos inspektoriai. Jaunimėlis giria ponią Beatą taip sėkmingai atsilaikius. Aš, jų vietoje, nebūčiau tokia optimistiška – džiaugtis laida apie nieką… Dviejų nykių žmonių pokalbiu, kurį perrašius ant popieriaus, jo ir pokalbiu nepavadinsi.

Man pikčiausia dėl sugaišto pusvalandžio. Laimė, kad mezgiau. O tai laikas būtų suvis vėjais paleistas. Eilinį kartą pamiršta, o kurioje šioje turgaus bėdų vietoje yra žiūrovas? Ar jam įdomu stebėti tokią laidą? Kodėl mes už mokesčių mokėtojų lėšas turime kentėti tokias tuščias laidas, mokėti jas filmavusiems žmonėms? Kam? Kalbama apie paprasčiausią nepagarbą. Manyčiau, kad tokia laida, tiesą sakant, neturėjo išvysti eterio. Ji turėjo būti ramiai nurašyta į nuostolius ir rodoma nebent žurnalistiką studijuojančiam jaunimui, kokia žurnalistika neturi būti.

Liūdna, kad tai yra nacionalinio transliuotojo laida. Gąsdina ir tai, kad visuomenei reikia tokių laidų. Kad jose įžvelgiami kažkokie mistiniai kartų konfliktai. Gąsdina ir tai, kad apie tokią plačią, kontraversišką temą kaip feminizmas, su tūkstančiais spalvų ir milijonais atspalvių kalbama va taip. Suvedant viską į du klausimus ir klišes apie nuvarytą bobą ir apie ją eksploatuojantį diedą. Vienintelė įdomesnė laidos įžvalga yra apie orgazmą… nuo patiktukų. Gyvenimą kitų akyse, tarsi veidrodyje. Deja, ta tema nė kiek neišplėtota. O juk ją galima buvo vystyti: ir apie norą įsiteikti savo draugelių ratui, ir apie tuos pačius verktinius, kai dėl patiktukų eksploatuojama visuomenei labai svarbi, gyvybiškai svarbi tema. O to nėra.

Tokių laidų atsiradimas, tokia pašnekesių eiga baugina: ar čia tik vienetinis atvejis, ar mūsų jaunoji karta taip nebemoka kalbėti apie save, savo idėjas? Ar patys nejaučia, kad toje skubrioje kalboje, kuri tarsi žada, kad yra tiek daug ką pasakyti, tarp žodžių nebeliko esmės? Kai kalbama apie patirtis, apie buvimą pavyzdžiu, etalonu, nors to buvimo ir su žiburiu nerasi.

Liūdna pripažinti, kad su keturiasdešimtmečiu ateina keistas supratimas, kad laiko limitas visgi yra. Kad turime mokėti išeiti iš nevykusio filmo, neskaityti prastų knygų, išjungti prastas laidas. Pasaulis kupinas daug įdomesnių dalykų, nei klausyti kitų žmonių tuščiai skambančių indų. Yra dalykai, kurie yra šimtą kartų svarbesni, už feisbuko kovas, už gyvenimą kažkieno akyse ir veidrodžiuose.

Kai jūs ginčijatės su žmonėmis feisbuke, kurie jūsų nepažįsta, lieka neplauti indai ir nemegzti mezginiai, neatlikti darbai. Neperskaitytos knygos, nepamatyti geri filmai. O, svarbiausia, žmonės šalia jūsų. Kuriems daug labiau, nei tuščioms eterio divoms reikia jūsų laiko. Vietoj tuščio pokalbio su tuščiais žmonėmis stebėjimo, skirkite jo jiems. Ir tada sutuoktinis netaps karikatūriniu veikėju iš anekdotų nuo sofos su laikraščiu. Tada nereikės bėgti vieniems nuo kitų, vieni kitus bandyti keisti, pritaikyti prie, be jokios abejonės, aukštų šiandienos asmeninių ir feisbuko standartų.

Ir ne, mano televizorius taip ir liks dūlėti sandėliuke… Gyventi svetimo turgaus bėdomis kažkaip nesinori…