Vargonų muzika – ieškantiems „neparagauto“ ar dar nepagauto pojūčio (0)

Vos po poros dienų – viena laukiamiausių tikinčiųjų švenčių – Žolinės. Ši šventė, tradiciškai, tampa ir dar vieno Rokiškio identitetą kuriančio reiškinio – Vargonų muzikos festivalio, skirto Rudolfui Lymanui atminti – pradžia. Mėnesio trukmės festivalio, kuris šiemet vyksta jau 25-ąjį kartą, organizatoriai rokiškėnams dovanoja įstabius visame pasaulyje garsių vargonininkų, chorų ar bažnytinę muziką atliekančių muzikantų pasirodymus.

Šiais metais jubiliejinis, XXV-asis tarptautinis vargonų muzikos festivalis, skirtas čekų muzikui, pedagogui, vargonininkui R. Lymanui atminti, prasidės per Žolinę, rugpjūčio 15 d., Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje ir, apkeliavęs keletą skirtingų krašto bažnyčių, baigsis rugsėjo 28 d.

Skeptikai nesilanko

Nors ketvirtį amžiaus skaičiuojančio vargonų muzikos festivalio istorija skelbia, kad skirtingais periodais jį įgyvendino skirtingos institucijos (Panevėžio kolegija; Rokiškio kultūros centras), prie jo „vairo“ didžiąją laiko dalį praleido vienas asmuo – Aušra Gudgalienė. Net ir pradėjusi vadovauti Rokiškio krašto muziejui, šio projekto ji neapleidžia, o jubiliejinio renginio atidarymo išvakarėse vėl kviečia atrasti nuostabią vargonų muziką.

 – Kiek metų esate Vargonų muzikos festivalio vedlė?  

– Tiksliai nežinau: nuo 2017-ųjų tikrai, nes tada pradėjau dirbti Rokiškio kultūros centre. Sutarėm su Panevėžio kolegija (iki įsidarbinimo KC, A. Gudgalienė dirbo Panevėžio kolegijoje – aut. past.), kad festivalis pilnai „pereina“ šiai įstaigai. Būtent tada pirmą kartą pati savarankiškai rašiau projektą ir teikiau jį Lietuvos Kultūros tarybai. Finansavimo tąkart negavau, tačiau pagalbą ir finansus suteikė Rokiškio rajono savivaldybė, daug padėjo tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas Petras Blaževičius ir festivalis įvyko.

– Ar skeptiškai į šį festivalį žiūrintiems žmonėms įmanoma „prisipratinti“ vargonus, jų muziką?

– Geras klausimas (šypteli – aut. past.). Čia, ko gero, situacija vienoda kalbant apie visas meno rūšis. Ar galima prisipratinti teatrą, dailę, literatūrą, muziką, kiną? Galima. Tik ne po vieno karto. Ateina tam tikra branda, kai žmogus ieško sudėtingesnio turinio, dar neparagauto pojūčio. Gal vedamas tam tikros mados. Nors... Visai neseniai sutikau vieną ištikimą festivalio klausytoją, kuri gal dvejus metus į festivalio koncertus atsiveda savo anūką. Dabar jam, berods, 10 metų. Pasirodo, tas vaikas labiausiai laukia... koncertų vedėjos – manęs (juokiasi – aut. past.). Tikriausiai dėlto, jog skiriu laiko ir paaiškinu, kaip klausyti, ką išgirsti, į ką atkreipti dėmesį. Šiam berniukui tai yra svarbu, nes jis ima suprasti, žino, ko „ieškoti“, atsiranda komfortas. Vargonai nėra populiarioji kultūra, tai – ne masinis reiškinys ir tokiu tikrai nesiekia tapti. Bet yra įdomus dalykas: ilgą laiką Panevėžio apskrityje buvo tik vienas Rokiškio vargonų festivalis. Dabar, gi, toje pačioje apskrityje yra net keli, kurie orientuojasi į sakralinę muziką, į koncertus bažnyčiose. Vadinasi, „skeptikų“ mažėja.

– Kaip Jūs manote, siekiant vargonų muzikos pripažinimo, užtenka klausytojui išgirsti keletą kūrinių, o gal reikia sąžiningai klausyti keletą koncertų ar lankytis juose kelerius metus iš eiles..?

– Būna visaip. Pasidalinsiu šios vasaros patirtimi: pas giminaičius į Rokiškį iš Panevėžio atvykę žmonės buvo pakviesti į Justino Šapolos vargonų rečitalį. Juos iškart „užkabino“. Ir jie jau laukia festivalio pradžios, nes atvyks į koncertus. Aš manau, kad vieno koncerto nepakanka. Yra labai daug sudedamųjų dalių. Kaip kokiame teatre, kai žiūrime ir vertiname kokia pjesė pastatyta, koks režisierius režisavo, scenografas, aktorių grupė ir t.t. Taip ir čia – atsižvelgi į tai, ar skambės vargonų solo ar duetas su kitu instrumentu/solistu, klasikų opusai ar šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, net atlikėjo tautybė duoda tam tikras užuominas, ko galima tikėtis. Pavyzdžiui, latvių ir estų atlikėjų repertuaruose yra daug jų šalies kompozitorių kūrinių, nes jie šiandien rašo specialiai vargonams. Tiek latviai, tiek estai labai drąsūs improvizuodami.

– Pasidalinkite vienu-kitu klausytojų atsiliepimu: tiek maloniu, tiek nemaloniu. Ir ką atsakote pastarųjų dalintojams..?

– Gal ne atsiliepimai, o jausmas, kad žmonės yra dėkingi už galimybę sutikti ir girdėti talentingus muzikus. Kai sako paprasčiausią „ačiū“, arba domisi, kaip pavyko pakviesti į provinciją žymius atlikėjus, kai sustoja prie festivalio repertuaro ir skaito, kas koncertuos kitą sekmadienį. Dar labai gera, kai žmonės po koncertų prieina prie atlikėjų ir sako jiems komplimentus, teikia dovanas. Nesutikau skeptikų, kurie man į akis pasakytų – nesąmonė. Pasirodžius vienam straipsniui buvo anonimiškas komentaras: „Niekam neįdomūs tie tavo vargonai“. Bet aš visada sakau, kad jei nors vienam įdomu, būtinai atsiras ir dar bent vienas. O tada – kaip sniego gniūžtė... Ne kartą mačiau, kaip vargonininkui Justinui paprasčiausiai derinant vargonus ar kažką grojant, į bažnyčią įėjusios turistų grupės nustemba: filmuoja, fotografuoja. Vadinasi – smalsu, įdomu.

– Puikiai žinau, kad Jūs viską derinate pati: ieškote atlikėjų, neretai užsiprašote konkrečių jų programų-kūrinių, net pati esate dirbusi prie vargonų derinimo. Tad pasakykite, kaip organizatorė, kada stipriausiai „paaugo“ festivalis ir kuo: žymesniais atlikėjais, platesniu-ilgesniu repertuaru, žingeidesniais klausytojais?

– Sunku pasakyti kada tas pokytis įvyko. Man pačiai, gal po Kultūros sostinės metų 2019 m., kai supratau, kad stereotipus, jog į Rokiškį neatvyks „tas ar anas“, reikia mesti į šoną. Nes atvyko ir „Ąžuoliukas“, ir Lietuvos kamerinis orkestras, ir muzikologas V. Gerulaitis. Seku muzikų pasirodymų kelią ir, pavyzdžiui, matau, kad NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras) pasirodė mažytėje Skarulių bažnytėlėje, esančioje Jonavos rajone, tad išsikeliu sau užduotį kolektyvą atvežti į Rokiškį. Nuolat seku kelis festivalius: šiauliečių „Resurrexit“, Vilniaus „Kristupo“, Anykščių Šv. Mato, taip pat – Nacionalinės vargonininkų asociacijos rekomendacijas bei Rygos katedros repertuarą. Visada keikiuosi kai reikia rašyt projektą (juokiasi – aut. past.) ir įrodinėti, kad dviejų dešimtmečių tradicija turi būti tęsiama, bet gaunamas finansavimas atveria daug kelių. Koncertai nemokami, tad festivalio biudžetas yra pagrindinis dalykas leidžiantis „augti“.

– Klausti, kas šiais metais bus kitokio yra visai netikslinga, nes juk programa bus kita, nei pernai metų. Bet paprastai, žmogiškai pasakykite: kodėl turėtumėme ateiti į XXV-ąjį Vargonų muzikos festivalį?

– Aš gal jau kartosiuosi, bet visada kviečiu rasti priežasčių ateiti, išgirsti, pamatyti, susipažinti, patirti. O neieškoti priežasčių neiti, nes „kažkaip skeptiškai žiūriu į vargonus“.

Ateikite todėl, kad: tai unikalu, nekasdieniška.

Todėl, kad tai gali būti nauja patirtis.

Todėl, kad vargonai ir vargonininkai yra paslaptingi.

Todėl, kad girdėsite tikrą, švarų garsą.

Todėl, kad klausytojai gabiems, talentingiems, savo gyvenimą muzikai skiriantiems atlikėjams yra labiausiai reikalingi.

– Dėkoju už pokalbį!

Rugpjūčio 15 d. 19 val. | PABAIGA YRA PRADŽIA

Rugpjūčio 18 d. 15 val. | DIALOGAI

Rugpjūčio 25 d. 13 val. | KAMERINĖS MUZIKOS VALANDA

Rugpjūčio 25 d. 15 val. | PRISILIETIMAS

Rugsėjo 1 d. 15 val. | VARGONŲ REČITALIS

Rugsėjo 8 d. 15 val. | LUDI FORTUNAE

Rugsėjo 14 d. 12 val. | PO BAŽNYČIOS SKLIAUTAIS. LIUDIJU TIKĖJIMĄ

Rugsėjo 15 d. 15 val. | VARGONŲ REČITALIS

Rugsėjo 22 d. 15 val. | ŠVIESA

Rugsėjo 28 d. 19 val. | DARBAI IR DIENOS

 P. S. Išsamią festivalio programą ir numatytas koncertų vietas rasite internetinėje svetainėje www.rokiskiokc.lt